Джон Апдайк - Teroristas

— Man tik sakė palaukti vaikino, kuris turi netekti nekaltybės.

— Galiu lažintis, jis sakė: „kurį reikia pasiguldyti“.

— Tikrai, taip ir sakė. Šį žodį nedažnai išgirsi, užtat prisiklausai kitokių. Jis sakė, kad yra tavo bosas ir tu čia dirbi. Iš pradžių kalbėjosi su Tailenoliu, bet vėliau sumanė pasižiūrėti į mane ir pasakė, kokia turiu būti meili su tuo vaikinu. Jis toks aukštas arabas, slidus, nervinga, trūkčiojančia burna. Pagalvojau sau: „Džorilyna, nepasitikėk šituo žmogum.“ Bet jis gerai sumokėjo. Grynaisiais. Gražiais švariais banknotais.

Ahmadas priblokštas: jis niekada nebūtų apibūdinęs Čarlio kaip „arabo“ ar „slidaus“.

— Jie libaniečiai. O Čarlis užaugo grynas amerikietis. Jis ne visai mano viršininkas, jis — šeimininko sūnus, ir mes kartu sunkvežimiu vežiojame baldus.

— Žinai, Ahmadai, atleisk, kad tau tai sakau, bet mokykloje maniau, jog tapsi kuo nors daugiau. Tuo, kuris dirbdamas naudojasi galva.

— Na, Džorilyna, tą patį galiu pasakyti apie tave. Pastarąjį kartą tave mačiau choro dainininkės drabužiais. Tai ką veiki, apsirengusi kaip prostitutė ir siūlydamasi atimti iš vyro nekaltybę?

Gindamasi ji atlošia galvą ir papučia riebiai koralų spalvos lūpdažiu blizgančias lūpas.

— Tai ne visam laikui, — paaiškina. — Tailenolis tik paprašo manęs padaryti keletą paslaugų žmonėms, kol prasigyvensim ir galėsim turėti savo namą, ir viską, — Džorilyna apsidairo ir keičia temą: — Nori pasakyt, visa tai priklauso keliems arabams? Iš kur jie turi tiek pinigų?

— Tu nesupranti verslo. Pasiimi banke paskolą prekėms įsigyti, o paskui įskaičiuoji palūkanas į savo išlaidas. Tai vadinama kapitalizmu. Čehabai atvyko čia septintame dešimtmetyje, kai buvo daug lengviau.

— Tikriausiai, — atsako ji ir šlepteli ant nuogo čiužinio iškiliais sidabro spalvos brokatiniais rombais.

Jos siaurutis raudonas mini sijonas, dar trumpesnis nei šokėjos, atidengia jo žvilgsniui šlaunis. Čiužinio krašto spaudžiamos jos atrodo storos. Ahmadas tegali galvoti apie jos kelnaites tarp nuogo užpakalio ir prašmatnios čiužinio medžiagos. Ta mintis sugniaužia jam gerklę. Ji visa blizga: aistringas rožinis lūpdažis, trumpi plaukai, laku sušiaušti į dygliakiaulės spyglius, auksaspalviai žibukai aplink akis. Ji sako, norėdama nutraukti tylą:

— Tais laikais buvo lengva, palyginti su dabartine padėtimi ir darbo rinka.

— O kodėl Tailenolis negali susirasti darbo, jei jam reikia pinigų?

— Jis mano įprastiems darbams esantis per geras. Jis galvoja vieną dieną tapti svarbiu žmogumi ir kol kas prašo manęs uždirbti duonos kąsniui. Nevaro manęs dirbti į gatvę, tik retkarčiais padaryti paslaugą — paprastai baltajam. Kai mes apsitvarkysimi ir įsikursim, elgsis su manim kaip su karaliene.

Baigusi mokyklą ji prasidūrė antakį ir įsivėrė mažą žiedelį, be nosyje esančio auskariuko ir eilės sidabrinių žiedelių, panašių į vikšrą, graužiantį jos viršutinį ausies kraštelį.

— Ką gi, Ahmadai. Pakaks stovėti ir spraginti akis. Ko norėtum? Galiu tau tiesiog nučiulpti, ir baigta, bet, manau, tas ponas Čarlis pageidautų, kad gautum viską, kas priklauso, o tam reikės preziko ir paskui apsiprausti. Jis užmokėjo už visą paslaugą, viską, ko panorėsi. Ir numatė, kad būsi drovus.

Ahmadas gailiai prataria:

— Man skaudu girdėti tave taip kalbant, Džorilyna.

— Kaip kalbant, Ahmadai? Ar vis dar sklandai arabiškam Rojuj? Aš tik noriu, kad viskas būtų aišku. Nagi, nusimetam drabužius ir išsirenkam vieną iš lovų. O lovų čia kiek nori!

— Nieko nesirenk, Džorilyna. Gerbiu tave tokią, kokia buvai, ir bet kuriuo atveju nenoriu prarasti nekaltybės, kol teisėtai nevesiu doros musulmonės, kaip prisakyta Korano.

— Ji, mielasis, Rojuj, o aš čia ir pasiruošus keliauti su tavimi aplink pasaulį.

— Ką tai reiškia — „keliauti aplink pasaulį“?

— Parodysiu. Net nereiks nusivilkti tų gėjiškų baltų marškinių, tik nusimauti juodas kelnes. Tas velniškai gundančias ankštas kelnes, nuo kurių net sudrėkdavau.

Ir nuleidusi veidą iki jo kelnių užtrauktuko Džorilyna prasižioja — ne taip plačiai, kaip dainuodama, bet pakankamai, kad jis matytų. Žemiau tobulos perlinės dantų arkos blizga dantenos ir drėgna gerklė, matyti storas blyškus liežuvis. Ji klausiamai pakelia veidą, sublizga akių baltymai.

— Nebūk šlykšti, — sako jis, nors kūnas reaguoja.

Džorilyna tampa irzli ir pašaipi:

— Ar nori, kad grąžinčiau tavo pono Čarlio duotus pinigus? Nori, kad Tailenolis mane sumuštų?

— Ar jis taip daro?

— Stengiasi nepalikti žymių. Vyresni suteneriai aiškino jam, kad palikdamas žymes kenki pats sau.

Ji nuleidžia akis ir švelniai baksteli jam galva žemiau juostos, papurto ją kaip šlapias šuo. Ir vėl pakelia akis.

— Na, gražuoliuk. Aš juk tau patinku, matau, kad patinku.

Ir abiejų rankų pirštais ilgais nagais paliečia jo pūpsantį kelnių užtrauktuką.

Jis atšoka, sunerimęs ne tiek dėl Džorilynos glamonės, kiek dėl galvą jame keliančio pritarimo ir paklusnumo velniui, sukietinusiam vieną jo kūno dalį, o kitas kvaitulingai atpalaidavusiam, tarsi į kraują būtų suleista kažkokios tirštinančios medžiagos: ji pažadino saldų suvokimą, kad jis — vyras, ketinantis savarankiškai pasitarnauti savyje nešiojamai sėklai. Moterys — jo dirbami laukai, ant brokatu apmuštų sofų gulsis jie ir dviejų sodų vaisiai bus ranka pasiekiami 89 . Jis sako Džorilynai:

— Tu man per daug patinki, kad elgčiausi su tavimi kaip su kekše.

Bet ji jau burkuoja — šis užsispyręs klientas ją linksmina, jis — tikras iššūkis.

— Tik leisk man paimti jį į burną, — sako ji. — Senasis Koranas to nelaiko nuodėme. Tik rodau tau švelnumą. Mes sukurti tam, Ahmadai. Ir tokie amžinai nebūsime. Mes senstame, mirštame. Tiesiog pabūk valandą savimi ir padarysi mums abiem paslaugą. Argi nenorėtum pažaisti mano didelėmis gražiomis krūtimis? Pastebėjau, kaip žvilgčiodavai į mano iškirptę kiekvieną kartą, kai atsidurdavai greta.

Jis pasitraukia nuo jos, jo blauzdos prispaustos prie kitos lovos čiužinio, bet šėlsmas kraujyje taip jį apsvaigina, kad Ahmadas neprieštarauja, kai ji zigzagiškais judesiais ištraukia aptemptą palaidinę iš trumpučio sijono, nusivelka per savo trumpai kirptą, šviesiom sruogom dažytą galvą ir išsirietusi atsega juodą tinklinį liemenuką. Jos krūtys aplink kūno spalvos spenelius tamsios it baklažanai. Atsidūrusios ore, tamsios ir rausvos, jos atrodo ne tokios didelės, kokios buvo pusiau paslėptos, ir kažkodėl panašu, kad tai vėl ta senoji, draugiška Džorilyna, kurią jis šiek tiek pažinojo, truputį įžūliai ir nedrąsiai šypsodavusi jam prie spintelių mokyklos koridoriuje.

Besiveliančiu liežuviu ir perdžiūvusia gerkle jis išspaudžia:

— Nenoriu, kad pasakotum Tailenoliui, ką darėme ir ko nedarėme.

— Gerai, nepasakosiu, pažadu. Jam vis tiek nepatinka klausytis, ką aš darau.

— Noriu, kad nusivilktum likusius drabužius, mes truputį pagulėsime ir pasikalbėsime.

Tai, kad jis ėmėsi tokios kuklios iniciatyvos, kiek nuramina ją. Ji sukryžiuoja kojas, nusimauna vieną smailianosį baltą batą, tada kitą ir atsistoja. Dabar, kai ji basa, jos spygliuota, šviesiomis sruogomis dažyta galva tesieka Ahmado kaklą. Džorilyna, balansuodama ant vienos kojos, paskui ant kitos, stengdamasi nusitraukti raudoną viniplasto sijoną ir permatomas juodas kelnaites, atsitrenkia Ahmadui į krūtinę. Nusirengusi ji nuleidžia smakrą ir akis, laukia, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi nuoga būtų tapusi kuklesnė.