Джон Апдайк - Teroristas

— Per šį ilgąjį savaitgalį buvau sutikęs šeichą Rašidą, — pareiškia Čarlis.

— Štai kaip?

Žinoma, svarsto Ahmadas, Čehabai — svarbūs mečetės nariai, ir šis susitikimas — nieko keista.

— Jis norėtų, kad apsilankytum Islamo centre.

— Tikriausiai nori išbarti. Pradėjęs dirbti, apleidau Koraną ir nebesilankau mečetėje penktadieniais, nors, kaip pastebėjai, niekada nepamirštu pasimelsti, kai tik randu penkias laisvas minutes ir galiu jas praleisti neužterštoje vietoje.

Čarlis susiraukia:

— Negali būti tik tu ir Dievas, Patrakėli. Jis atsiuntė savo Pranašą, o Pranašas sukūrė bendruomenę. Be urna — žinių ir tikėjimo praktikos tinkamoje grupėje — tikėjimas tampa bergždžia sėkla.

— Ar šeichas Rašidas prašė man tai perduoti? — nes šie žodžiai veikiau priklauso šeichui, o ne Čarliui.

Vyras išsišiepia — staiga apnuogina dantis, kaip vaikas, pagautas krečiant pokštą.

— Šeichas Rašidas pats gali kalbėti. Bet jis kviečia tave ne tam, kad išbartų. Ne, jis nori pasiūlyti tau progą pasižymėti. Bet gal užčiaupsiu savo plepią burną, nes užbėgu įvykiams už akių. Šiandien darbą baigsim anksčiau ir aš nuvešiu tave iki mečetės.

Taip jis buvo nugabentas pas savo mokytoją — imamą iš Jemeno. Manikiūro salonas, įsikūręs po mečete — tuščias, nors jame daugybė kėdžių. Ten sėdi tik vieniša manikiūrininkė vietnamietė ir skaito žurnalą. Pro „Gryniname čekius“ langų, uždengtų metalinėmis žaliuzėmis, plyšelį matyti aukštas prekystalis, apsaugotas grotelėmis, už jų žiovauja kresnas baltaodis. Ahmadas praveria tarp šių dviejų verslo vietų esančias apsilaupiusias žalias duris, pažymėtas 2781½ numeriu, ir siaurais laiptais užlipa į prieškambarį, kur išsikrausčiusios šokių studijos lankyto jai laukdavo pamokų. Pranešimų lentoje prie imamo kabineto kabo tie patys kompiuteriu parašyti skelbimai apie arabų kalbos pamokas, konsultacijas, kaip dabartiniais laikais sukurti šventą, tinkamą ir padorią santuoką bei kvietimai į vieno ar kito kviestinio mulos Viduriniųjų Rytų istorijos paskaitas. Šeichas Rašidas, apsirengęs sidabriniais siūlais išsiuvinėtu kaftanu, žengia į priekį ir su neįprastu įkarščiu ceremoningai paspaudžia savo mokiniui ranką. Per vasarą jis, regis, nepasikeitė, nors barzdoje gal atsirado daugiau žilų plaukų, tinkančių prie jo karvelio pilkumo akių.

Prie savo pirmojo pasveikinimo (kol Ahmadas dar suka galvą dėl jo reikšmės) šeichas priduria:

— Va la al-akhiratu khajrun laka mina al-ūla. Va lasaufa jutyka rabukafa tarda.

— Ahmadas miglotai pamena, kad tai iš vienos trumpos mokytojo labai mėgstamos suros, galbūt iš „Ryto“, kur sakoma, kad ateityje būsimame gyvenime jūsų laukia kur kas turtingesni apdovanojimai, nei praeityje. Turi būti patenkintas tuo, ką tau duos tavo Viešpats 94 . O angliškai šeichas Rašidas sako:

— Brangusis berniuk, ilgėjausi tų valandų, kai kartu skaitėme Šventraštį ir kalbėjomės apie didžius dalykus. Aš taip pat iš tavęs mokiausi. Tavo tikėjimo paprastumas ir tvirtybė stiprino ir vedė manąjį tikėjimą. Tokių kaip tu pernelyg mažai.

Jis nusiveda jaunuolį į savo kabinetą ir įsitaiso krėsle aukšta atkalte, kuriame sėdėdamas paprastai moko.

— Ką gi, — kreipiasi į Ahmadą, kai abu įsitaiso įprastose vietose prie stalo, ant kurio guli tik nučiupinėtas Koranas žaliu viršeliu, — tu keliavai po platųjį bedievių pasaulį, kurį mūsų broliai Juodieji musulmonai vadina „mirusiu pasauliu“. Ar jis pakeitė tavo tikėjimą?

— Sere, aš to nepastebėjau. Tebejaučiu Dievą šalia, taip arti, kaip kakle pulsuojančią gyslą. Jis mane saugo, kaip tik Jis vienas gali.

— Ar lankydamasis miestuose nepastebėjai skurdo ir vargo? Ar neprivertė tai suabejoti Jo gailestingumu, ar turto ir skurdo skirtumas nemetė abejonių šešėlio ant Jo teisingumo? Ar neatradai, kad pasaulis — jo amerikietiška dalis — skleidžia išlaidavimo ir godumo, juslingumo ir tuštybės, nevilties ir apatijos dvoką? Argi visa tai kyla ne iš įkvėptos Pranašo išminties nežinojimo?

Sausos imamo retorikos įmantrybės, žarstomos tai ramiu, tai pakeltu balsu, vėl priverčia Ahmadą jaustis nejaukiai. Jis bando atsakyti sąžiningai, šiek tiek Čarlio maniera:

— Aš nutuokiau, kad tai nėra smagiausia šios planetos dalis, joje pilna nevykėlių, bet man, tiesą sakant, patiko joje būti. Dauguma žmonių visai mieli. Tiesa, mes paprastai nuveždavom jiems tai, ko jie norėjo, ir jie manydavo, kad jų gyvenimas dėl to taps geresnis. Su Čarliu smagu. Jis daug žino apie valstijos istoriją.

Šeichas Rašidas palinksta į priekį, kojomis atsiremia į grindis ir, tikriausiai norėdamas nuraminti drebulį, suglaudžia savo dailių smulkių rankų pirštų galiukus. Ahmadas nusistebi, kodėl mokytojas taip nervinasi. Galbūt jis pavydi kito vyro įtakos savo mokiniui.

— Taip, — sako jis, — su Čarliu „smagu“, bet jis turi ir rimtų tikslų. Jis man pranešė, kad pareiškei norą mirti už džihadą.

— Tikrai?

— Taip, apklausos Liberčio parke metu, kai grožėjotės Manhatanu, kuriame buvo šlovingai nugriauti bokštai dvyniai — kapitalizmo priespaudos simbolis.

— Tai buvo apklausa?

Keista, galvoja Ahmadas, kad pokalbis gryname ore buvo perpasakotas čia, uždaroje miesto centro mečetės erdvėje, pro kurios langus matyti tik plytų sienos ir tamsūs debesys. Dangus šiandien žemas, pilkas, aptrauktas debesimis, iš jų gali pasipilti lietus. O tos apklausos metu diena buvo ryški, giedra, atostogaujančių vaikų riksmai rikošetu aidėjo tarp blizgančios Aukštutinės įlankos ir tviskančio balto Mokslo centro kupolo. Balionai, žuvėdros, saulė.

— Aš mirsiu, — patvirtina patylėjęs Ahmadas, — jei tokia bus Dievo valia.

— Yra būdas, — iš tolo pradeda mokytojas, — kaip Jo priešams suduoti galingą smūgį.

— Sąmokslas? — klausia Ahmadas.

— Būdas, — skrupulingai pakartoja šeichas Rašidas. — Tam reikalingas besąlygiškai Dievą mylintis šachidas, nekantriai trokštantis pažinti Rojaus didybę. Ar tu toks esi, Ahmadai? — beveik tingiu balsu uždavęs klausimą, mokytojas atsilošia ir užmerkia akis, tarsi jam trukdytų pernelyg ryški šviesa. — Prašau, būk sąžiningas.

Ahmadas vėl pasijunta stovįs virš bedugnės erdvės ant plonyčių retų pastolių. Pragyvenęs kone atsietą gyvenimą jis žengia ant virpančio švytinčios esmės krašto.

— Tikiu, kad toks esu, — sako vaikinas mokytojui. — Tik aš neturiu kario įgūdžių.

— Buvo pasirūpinta, kad turėtum visus įgūdžius, kurių tau prireiks. Tavo užduotis bus sunkvežimiu nuvažiuoti į tam tikrą vietą ir paprasčiausiai mechaniškai sujungti kontaktus. Kaip tai padaryti, paaiškins tokių dalykų specialistai. Šiame Dievo vardu kariaujamame kare, — nerūpestingai aiškina imamas su patenkinta šypsenėle, — mes turime priešo specialistams prilygstančių technikų ir neprilygstamai stipresnę valią bei dvasią. Ar prisimeni dvidešimt ketvirtąją surą — al Nur, „Šviesa“?

Stengdamasis prisiminti ir pacituoti, jis užmerkia mažomis melsvomis gyslelėmis išvagotus akių vokus.

— Va al-lazyna kafarū amaluhum kasarabi bikyatin jachsabuhu az-zamanu maan chata iza džaahu lam jadžidhu šajan va vadžada alaha indahu fa vafahu chisabahu, va alahu saryu al-chisabi, — atmerkęs akis ir pamatęs kaltą nesuprantančio Ahmado veidą, šeichas su kreiva plonalūpe šypsena išverčia: — O netikinčiųjų darbai yra kaip miražas dykumoje. Ištroškęs keliauninkas mano, kad ten vanduo, bet priėjęs arčiau pamato, kad niekas. Jis ten randa Alachą, kuris su juo visiškai atsiteisia. 95 Visąlaik maniau, kad tai labai gražus įvaizdis: keliauninkas galvoja, kad ten vanduo, o randa tiktai Alachą. Jis priblokštas. Priešas turi tik savanaudiškumo miražą, daugybę mažyčių „aš“ ir smulkių interesų. Tik už tai jis gali kovoti. O mūsų pusėje — vienintelis didis atsidavimas. Mes atsiduodame Dievui ir susiliejame su juo ir vienas su kitu į viena.