Джон Апдайк - Teroristas

Ahmadas nesako jai apie trumpiausią kelią į Rojų, kuriuo ketina netrukus pasukti. Vietoj to jis taria:

— Mes nevadiname to mahometonybe, motin. Tai skamba taip, lyg garbintume Mahometą. Jis niekada netvirtino esąs Dievas, o tik Jo Pranašas. Vienintelis jam priklausantis stebuklas — Koranas.

— Na, supranti, mielasis, katalikybė taip pat pilna tų smulkmeniškų skirtumų dėl dalykų, kurių niekas negali įžvelgti. Apimti isterijos žmonės juos prasimano, o vėliau tie dalykai tampa šventraščio tiesomis. Švento Kristoforo medalionai, draudimas liesti komuniją dantimis, mišios lotyniškai, jokios mėsos penktadieniais ir nuolatinis žegnojimasis, o paskui Vatikano Antrasis susirinkimas kuo ramiausiai visa tai atmeta — dalykus, kuriais žmonės tikėjo du tūkstančius metų! Vienuolės taip juokingai laikėsi viso to įsikibusios ir tikėjosi, kad ir mes, vaikai, laikysimės, bet aš mačiau tik mane supantį nuostabų pasaulį ir man norėjosi kurti to grožio kupinus atvaizdus.

— Islamas tai laiko šventvagyste, bandymu pasisavinti Dievo teisę kurti.

— Na, aš žinau tai. Štai kodėl mečetėse nėra paveikslų ir skulptūrų. Man tai atrodo pernelyg niūru. Kam tada Dievas davė mums akis?

Ji kalba, skalaudama dubenėlį dribsniams, stato jį ant džiovyklės, traukia iš skrudintuvės duoną ir tepa uogiene, tuo pat metu dideliais gurkšniais gerdama kavą.

Ahmadas sako jai:

— Dievo neįmanoma apibūdinti. Ar vienuolės tau to nesakė?

— Nelabai prisimenu. Bet aš tik trejetą metų lankiau parapijos mokyklą, o paskui perėjau į valstybinę, kur Dievo nė neminėjo, baimindamiesi, kad koks nors žydų vaikas grįš namo ir papasakos savo ateistams teisininkams tėvams, — ji žvilgteli į laikrodį, tokius naudoja narai — storu stiklu ir dideliais skaitmenimis, kad gerai matytų tikrindama ligonio pulsą. — Mielasis, man patinka rimti pokalbiai, gal tau netgi pavyktų mane atversti į savo tikėjimą, nors ten reikia dėvėti apsmukusius drabužius, su kuriais karšta, bet dabar aš tikrai turiu bėgti. Net neturiu laiko pavežti tave iki darbo, atleisk, bet tu ir taip ten būsi pirmas. Gal baik pusryčius ir pasivaikščiok iki parduotuvės ar nubėk iki jos? Juk tai viso labo dešimt kvartalų.

— Dvylika.

— Pameni, kaip bėgiodavai su tokiais trumpais sportiniais šortais? Aš taip tavimi didžiavausi, atrodei toks patrauklus.

— Mama, aš tave myliu.

Sujaudinta, net priblokšta, jaučianti jo noro būti reikalingam bedugnę, bet tepajėgianti žvilgtelt nuo jos kraštelio ir tučtuojau sprukti, Tereza pakšteli sūnui į skruostą ir sako:

— Na, žinoma, meiluti, ir aš tave myliu. Kaip ten sako prancūzai? Ca va sans dire. Savaime suprantama.

Jis kvailai išrausta, nekęsdamas savo kaistančio veido. Bet privalo tai pasakyti:

— Noriu pasakyti, kad visus tuos metus galvojau tik apie tėvą, nors rūpinaisi manimi tu.

Mūsų motina — pati Žemė, jos dėka esame gyvi.

Tereza rankomis perbėga kūnu, patikrina, ar viskas gerai. Ji vėl žvilgteli į laikrodį, ir jis jaučia, kaip jos mintys skrenda, lekia tolyn. Išgirdęs atsakymą, Ahmadas sudvejoja, ar ji girdėjo jo žodžius.

— Žinau, mielasis, mes visi bendraudami darome klaidų. Ar galėsi šįvakar pats pasirūpinti vakariene? Šiandien vėl renkasi trečiadieninė piešėjų grupė ir mes turime modelį — na, žinai, susimetame po dešimtinę, ir ji kas penkias minutes keičia pozą, o vėliau sėdi viena poza ilgiau ir mes galime piešti pastele, bet ne tapyti. Be to, anądien paskambino Leo Vaildas ir aš pažadėjau su juo susitikti. Prisimeni Leo, ar ne? Kurį laiką su juo susitikinėjau. Kresnas, plaukus susirišęs į uodegą ir nešioja tokius juokingus, mažus seniokiškus akinius...

— Prisimenu jį, motin, — šaltai atsako Ahmadas. — Vienas iš tavo nevykėlių.

Jis nulydi ją, bėgančią pro duris, žvilgsniu, girdi jos greitus minkštus žingsnius koridoriuje ir duslų iškviesto kylančio lifto gaudesį. Jis su nauju įkarščiu, su paskutinįsyk atliekamo veiksmo uolumu išplauna savo dubenėlį ir apelsinų sulčių stiklinę. Padeda juos į džiovyklę. Jie visiškai švarūs it rytas dykumoje, kai mėnulio pjautuvas dalijasi dangų su Venera.

„Puikybėje“, aikštelėje, kur tarp jų ir kabineto lango, pro kurį senasis plikagalvis ponas Čehabas gali pastebėti juos kalbančius ir užuosti sąmokslą, stovi ką tik pakrautas oranžinis sunkvežimis, Ahmadas sako Čarliui:

— Aš sutinku.

— Girdėjau. Gerai, — Čarlis žvelgia į Ahmadą, ir vaikinas tarsi pirmąkart pamato jo libanietiškas akis — visą jų perregimą sudėtingumą. Jos tarsi nepriklauso kūnui — tokios trapios, persmelktos gintarinių spindulių ir pilnos grūdelių, aplink vyzdį spalva blyškesnė, nei rainelę gaubiančio tamsiai rudo žiedo. Čarlis turi žmoną, vaikų ir tėvą, suvokia Ahmadas, jis prisirišęs prie šio pasaulio daug labiau, nei Ahmadas. Jo padėtis daug keblesnė. — Esi tuo tikras, Patrakėli?

— Dievas paliudys, — sako Ahmadas. — Degu troškimu tai atlikti.

Jis visąlaik šiek tiek sutrinka, nors nežino kodėl, kai tarp jo ir Čarlio atsiranda Dievas. O Čarlis greit atlieka vieną iš savo triukų burna — suspaudžia lūpas, o tada jas išpučia, tarsi nenoromis kažką būtų laikęs viduje.

— Tada tau reikia susitikti su specialistais. Aš tuo pasirūpinsiu, — jis sudvejoja. — Tai kebloka, ir gali įvykti ne rytoj. Kaip tavo nervai?

— Patikėjau save Dievo rankoms ir jaučiuosi romus. Mano paties valia, mano troškimai nurimo.

— Aišku, — Čarlis kumšteli Ahmadą į petį, patvirtindamas vienybę ir sveikindamas jį, taip amerikietiško futbolo žaidėjai susidaužia šalmais ar krepšininkai sumuša delnais, atbuli traukdamiesi į gynybines pozicijas.

— Viskas paruošta, — sako Čarlis. Jo kreivoje šypsenoje ir atsargiame žvilgsnyje Ahmadas atpažįsta mišrią kiekvieno švento darbo šioje Žemėje prigimtį: Meka ir Medina — susižavėjimo kupinas įkvėpimas ir kruopštus, kantrus darbas iki galo.

Ne kitą, bet dar kitą dieną, penktadienį, Čarlis, sėdėdamas keleivio vietoje, liepia išvairuoti sunkvežimį iš aikštelės ir važiuoti Reigano bulvaru, o tada kryžkelėje sukti į kairę Šešioliktąja gatve iki Vakarų Pagrindinės, į tą už Islamo centro keletą kvartalų į vakarus nusitęsusį Naujojo Prospekto rajoną, kur Viduriniųjų Rytų emigrantai, turkai, kurdai ir sirai, atplaukę čia sugrūsti į švytinčių lainerių triumus, įsikūrė prieš keletą kartų, kai dar visu pajėgumu dirbo šilko ir odos dažymo fabrikai. Raudoni užrašai geltoname fone, juodi — žaliame arabišku raštu ar lotyniškomis raidėmis reklamuoja Al Madena bakalėją, Turkiyem grožio saloną, Al Basa, Baitui Vahid Ahmadija. Senukai gatvėse jau seniai iškeitė feskas ir galabijas į juodus išblukusius vakarietiškus kostiumus, praradusius išvaizdą nuo kasdienio dėvėjimo. Tokius kostiumus mėgo jų pirmtakai, vyrai nuo Viduržemio jūros — siciliečiai ir graikai, anksčiau gyvenę šiame prie pat gatvės sustatytų sujungtų namų rajone. Jaunesnieji arabų kilmės amerikiečiai, dykinėjantys, bet budrūs, iš vietinių juodaodžių perėmė išsipūtusius sportinius batelius, per didelius apsmukusius džinsus ir nertinius su gobtuvais. Ahmadas su švariais baltais marškiniais ir juodais tiesiais, ankštais it metaliniai dūmtraukiai džinsais čia nepritaptų. Šiems bendratikiams islamas — ne tiek tikėjimas, filigraninės durys, atsiveriančios į antgamtiška, kiek įprotis, vienas iš buvimo vargingųjų klase aspektų, buvimas svetimu nacijai, atkakliai laikančiai save šviesiaode, kalbančia angliškai ir krikščioniška. Ahmadui šie kvartalai atrodo kaip nusikaltėlių ir smukusiųjų pasaulis, į kurį jis baugščiai užsuka kaip svetimas tarp svetimų.