Джон Апдайк - Teroristas

Imamas vėl užmerkia akis, tarsi apimtas švento transo, jo užmerkti vokai virpa nuo pulsuojančių kapiliarų. Tačiau iš burnos sklindantis balsas įtikinamas:

— Persikelsi į Rojų akimirksniu, — tikina jis. — Tavo šeima — tavo motina — gaus už savo netektį kompensaciją iala, nors ji ir netikinti. Galbūt jos sūnaus aukos grožis įtikins ją atsiversti. Alachui padedant viskas įmanoma.

— Mano mama visada pati save išlaikė. Ar galėčiau įvardyti kitą moterį, mano amžiaus draugę, kad ji gautų kompensaciją? Tai padės jai atgauti laisvę.

— Kas ta laisvė? — klausia šeichas Rašidas ir atmerkia akis, išsklaidydamas savo transą. — Kol esame savo kūnuose, esame jų ir jų poreikių vergai. Kaip pavydžiu tau, brangus berniuk. Palyginti su tavimi, esu senas, o didžiausia šlovė mūšyje priklauso jauniems. Paaukoti gyvenimą, — tęsia jis, pusiau primerkęs akis, matyti tik pilka blizganti rainelė, — kol jis nenusidėvėjo, nevirto nuoplaišomis. Koks begalinis džiaugsmas turėtų tai būti!

— Kada, — klausia Ahmadas, leidęs šiems žodžiams nugrimzti į tylą, — įvyks mano istišhadas96?

Jo pasiaukojimas — ištišhadas: jis jau tampa dalimi jo, gyvu, neapsaugotu daiktu, kaip širdis, kaip skrandis ar kasa, gaminanti chemines medžiagas ir fermentus.

— Tavo didvyriška auka, — pasakytų žodžių svarbą greit padidina mokytojas. — Sakyčiau, po savaitės. Smulkmenų nežinau, bet po savaitės sueis vieni metai, ir tai bus veiksminga žinia pasauliniam Šėtonui. O žinia bus tokia: „Mes smogiame, kada tik norime.“

— Sunkvežimis. Ar jis bus tas, kurį vairuoju „Puikybėje“?

Ahmadas gali sielvartauti jei ne dėl savęs, tai dėl sunkvežimio — jo linksmos moliūgo spalvos, dailaus įmantraus užrašo, pranašumo, juntamo sėdint vairuotojo sėdynėje, kai kliūčių ir pavojų, pėsčiųjų ir kitų transporto priemonių pasaulis yra tiesiai priešais, kitoje aukšto priekinio stiklo pusėje, todėl lengviau nustatyti atstumą, nei vairuojant automobilį su ilgu ir lenktu gaubtu.

— Tai bus panašus sunkvežimis, jį be jokio vargo galėsi nuvairuoti nedidelį atstumą. „Puikybės“ sunkvežimis, jei liktų nors vienas atpažįstamas jo fragmentas, būtų aiškus įkaltis prieš Čehabus. Viliuosi, jog neliks jokių. Kai pirmąsyk sprogdino Pasaulio prekybos centrą — tu gal buvai per jaunas, neprisimeni — išnuomotą sunkvežimį išaiškinti buvo vieni juokai. Šį kartą visi fiziniai įrodymai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus: nuskandinti, kaip sako didysis Šekspyras, penkių sieksnių gyly.

— Nušluoti nuo žemės paviršiaus, — pakartoja Ahmadas. Šiuos žodžius nedažnai išgirsi.

Jis pasijuto tarsi suvyniotas į keistą, permatomą, nemalonų vilnos sluoksnį, trukdantį jo jausmams suvokti aplinką.

O šeichas Rašidas atvirkščiai, pajutęs vaikino nerimą ir šleikštulį, staiga išniro iš transo ir ėmė primygtinai įtikinėti:

— Tu nieko nepajusi. Tavęs ten jau nebus. Tą akimirką atsidursi Džanoje, Rojuje, priešais kupiną džiaugsmo Dievo veidą. Jis pasveikins tave kaip sūnų, — šeichas rimtu veidu pasilenkia į priekį, keisdamas pokalbio manierą: — Paklausyk, Ahmadai. Tu neprivalai to daryti. Prisipažinimas Čarliui neįpareigoja tavęs, jei širdis suvirpės. Yra daugybė kitų, trokštančių užsitikrinti šlovę ir amžinąją palaimą. Džihadas turi užtektinai savanorių net šiame blogio ir netikėjimo krašte.

— Ne, — prieštarauja Ahmadas, pajutęs pavydą tai tariamai gaujai kitų, atimsiančių jo šlovę. — Mano meilė Alachui absoliuti. Jūsų dovanos negaliu atsisakyti.

Pamatęs, kaip suvirpo mokytojo veidas, kaip jame grumiasi palengvėjimas ir sielvartas, kaip šiame paprastai ramiame paviršiuje atsiranda ertmė, per kurią švysteli žmoniškumas, Ahmadas suminkštėja ir prisideda prie žmoniškumo pajuokaudamas:

— Nenorėčiau, kad manytumėt, jog mūsų valandos, praleistos studijuojant Šventąją Knygą, buvo iššvaistytos.

— Daugelis studijuoja Knygą, nedaugelis už ją miršta. Tik keletui suteikiama galimybė įrodyti jos tiesą, — iš rūsčių aukštumų šeichas Rašidas taip pat nusileidžia suminkštėjęs. — Jei tavo širdyje, brangus berniuk, esama nors mažiausios dvejonės — sakyk dabar, bausmės nesusilauksi. Viskas vyks taip, tarsi šio pokalbio nė nebuvo. Iš tavęs pareikalausiu tik tylos, turėsi tylėti, kad kitas, turintis daugiau drąsos ir tikėjimo, galėtų įvykdyti šią misiją.

Vaikinas žino, kad juo manipuliuojama, bet vis dėlto pasiduoda, nes tai pripildo jį dvasinės galios.

— Ne, ši misija — mano, nors jaučiuosi, tarsi joje būčiau susitraukęs į kirminą.

— Tada puiku, — nusprendžia mokytojas, atsilošdamas ir susikeldamas savo mažais juodais pusbačiais apautas kojas ant sidabriniais siūlais siuvinėto suolelio. — Daugiau apie tai nekalbėsime. Ir tu daugiau čia nesilankysi. Mane pasiekė žinia, kad Islamo centras galbūt yra stebimas. Apie savo didvyrišką sprendimą pranešk Čarliui Čehabui. Jis susitars, kad artimiausiu metu gautum išsamias instrukcijas. Pasakyk jam tos šarmūta 97, kuri brangesnė nei motina, vardą. Nesakyčiau, kad tam pritariu: moterys yra mūsų laukai, o štai motina — pati Žemė, kurios dėka esame gyvi.

— Mokytojau, verčiau patikėsiu tą vardą jums. Čarlis ją pažįsta ir todėl gali paniekinti mano ketinimus.

Šeichui Rašidui nepatinka tokie sunkumai, teršiantys tyrą jo mokinio paklusnumą.

— Kaip nori, — sako jis sausai.

Ahmadas ant laiškinio popieriaus skiautės spausdintinėmis raidėmis užrašo DŽORILYNA GRANT — taip prieš daugelį mėnesių matė parašyta tušinuku storo mokyklos vadovėlio paraštėje. Tada jie buvo beveik lygūs, o dabar jis keliaus į Džaną, o ji — į Džahanamą, Pragaro pragarmes. Ji vienintelė nuotaka, kuria jis džiaugėsi šioje Žemėje. Rašydamas Ahmadas pastebi, kad drebulys iš mokytojo rankų persidavė jo rankoms. Jo siela dabar panaši į nelaiku pabudusią, žiemą šiltame kambaryje įkalintą zvimbiančią ir atkakliai besidaužančią į lango stiklą musę, nutviekstą šviesos, sklindančios iš lauko, kur ji greitai mirtų.

Kitą dieną, trečiadienį, jis pabunda anksti, tarsi nuo ką tik nutilusio riksmo. Virtuvėje, tamsoje, — dar nėra nė šešių, — jis sutinka motiną, vėl dirbančią Šv. Pranciškaus ligoninės rytinėje pamainoje. Ji kukliai apsirengusi smėlio spalvos suknele ir ant pečių užsimetusi melsvą nertinį, jos kojos tyliai žengia apautos baltais sportukais, kuriuos avi per ilgas keliones kietomis ligoninės grindimis. Ahmadas su dėkingumu pajunta, kad jos pastarojo meto nuotaika — ūmumas, išsiblaškymas, sukelti vieno iš tų sunkiai suprantamų nusivylimų, kurie niūriai pasikartodami trikdė jį nuo ankstyvos vaikystės, — sklaidosi. Ji nepasidažiusi, oda po akimis pabalusi, o akys paraudusios nuo nardymo sapnų vandenyse. Ji pasisveikina su juo nustebusi:

— Oho, tu šiandien ankstyvas!

— Mama...

— Ką, mielasis? Tik greitai, man budėjimas už keturiasdešimties minučių.

— Norėjau tau padėkoti, kad taiksteisi su manimi visus tuos metus.

— Kokius keistus dalykus kalbi! Motina nesitaiksto su vaiku, jis — jos gyvavimo priežastis.

— Be manęs būtum turėjusi daugiau laisvės kurti, būti dailininke ar daryti ką kita.

— Ak, kokia aš dailininkė, turiu truputį talento, ir tiek. Jei būtų nereikėję rūpintis tavimi, būčiau nugrimzdusi į savigraužą ir palaidą elgesį. O tu buvai toks geras berniukas, tikrai — niekada nekėlei rūpesčių, apie kokius nuolat girdžiu ligoninėje. Ne tik iš kitų slaugių, bet ir iš gydytojų, nepaisant viso jų išsilavinimo ir dailių namų. Jie suteikia savo vaikams viską, bet vaikai išauga siaubingi kupini savigriovos ir kenkiantys kitiems. Nežinau, kiek čia dėta tavo mahometonybė. Juk net mažas buvai toks patiklus ir mielas. Viską, ką siūliau, laikei gera mintim. Tai netgi kėlė man rūpestį, atrodei taip lengvai palenkiamas ir įtikinamas, kad baiminausi, jog augdamas pakliūsi blogų žmonių įtakon. Bet tik pažiūrėk į save dabar! Patyręs žmogus, uždirbantis gerus pinigus, kaip ir žadėjai, o dar ir dailus. Esi lieknas kaip tėvas, turi jo akis ir gundančią burną, bet neturi bailumo, noro eiti trumpiausiu keliu.