Джон Апдайк - Teroristas

Jis žengia atgal ir sako:

— Mažoji panelė Populiarioji, — grožisi tikra, nuoga, prieinama Džorilyna. — Aš liksiu apsirengęs, — sako jai. — Einu, paieškosiu antklodės ir pagalvių.

— Čia gana karšta ir trošku, — sako ji. — Nesu tikra, kad mums reikia antklodžių.

— Antklodžių reikia pasikloti, — paaiškina jis. — Kad apsaugotume čiužinį. Žinai, kiek kainuoja geras čiužinys?

Dauguma čiužinių įpakuoti į plastiką, bet gulėti ant tokio nemalonu — jis limpa prie odos.

— Na, tai pradėkim pagaliau tą vakarėlį, — pasiskundžia ji. — Aš nuoga, o jeigu kas nors čia užeis?

— Stebiuosi, kad tau tai rūpi, — atsako Ahmadas, — jeigu užsiimi tokiais dalykais.

Jis prisiėmė atsakomybę — susikurti buduarą ir susiporuoti. Šis suvokimas jaudina jį, bet kartu verčia nerimauti. Priėjęs prie laiptų, atsigręžia ir mato ją, ramiai sėdinčią lempos šviesoje, prisidegančią dar vieną cigaretę, mato dūmus, vinguriuojančius šviesos kūgyje. Jis paskubomis nulekia laiptais žemyn, bijodamas, kad ji neišgaruotų. Tarp pagrindinėje salėje stovinčių baldų antklodės neranda, bet paima dvi pagalves nuo pūkuotu audiniu aptrauktos sofos ir nedidelį rytietišką kilimą. Šis skubinas darbas truputį jį atvėsina, bet kojos virpa.

— Pačiu laiku, — pasitinka ji Ahmadą.

Jis išdėlioja pagalves, pakloja ant čiužinio kilimą, ir ji išsitiesia ant susipynusių kilimo raštų, apkraštuotų melsva juosta — Habibas Čehabas jam aiškino, kad tai tradicinis oazės, esančios kanalo vingyje, paveikslas. Džorilyna, pasikišusi ranką po galva ant pūkuotos pagalvės, demonstruoja skustą pažastį.

— Klausyk, tai ištvirkėliška, — sako ji, kai jis išsitiesia šalia — apsirengęs, bet nusiavęs batus.

Jo marškiniai susiglamžys, bet tai turbūt įeina į viso šio nuotykio kainą.

— Ar galiu tave apkabinti? — klausia jis.

— O, Dieve, žinoma. Turi teisę padaryti daug daugiau, nei tai.

— Aš, — sako jis, — tegaliu ištverti tik tiek.

— Gerai, Ahmadai. Dabar atsipalaiduok.

— Nenoriu daryti to, kas sukeltų tau pasibjaurėjimą.

Tai priverčia ją nusišypsoti ir nusijuokti, jis ant kaklo pajunta šiltą kvėpavimą.

— Tai būtų daug sunkiau, nei tu įsivaizduoji.

— Kodėl tai darai? Leidi Tailenoliui tave siuntinėti.

Ji atsidūsta ir jis vėl ant kaklo pajunta gyvą kvėpavimą.

— Tu dar nieko nežinai apie meilę. Jis — mano vyras. Be manęs, jis daugiau nieko neturi. Kartais jis būna niekingas ir apgailėtinas, bet aš turbūt per daug jį myliu, kad leisčiau jam tai sužinoti. Skurdžius juodaodis, užaugęs Naujajame Prospekte, nesigėdija to, kad jo moteris prekiauja savimi, — tai tik būdas įrodyti, kad jis vyras.

— Taip, bet ką tu ketini įrodyti sau?

— Turbūt tai, kad galiu susitvarkyti su visokiu mėšlu. Juk tai tik laikinai. Aš nesibadau, o taip merginos ir užsikabina — ima badytis, kad ištvertų šitą mėšlą, o paskui didžiausiu jų patiriamu mėšlu tampa narkotikai. Aš tik retkarčiais parūkau žolės ir kartais užsitraukiu kreko, bet į venas nesibadau. Aplinkybėms pasikeitus galėsiu viską mesti.

— O kaip jos pasikeis, Džorilyna?

— Na, jis susidės su kuo nors kitu. Arba aš atsisakysiu tai daryti.

— Nemanau, kad jis dabar tave taip lengvai paleistų. Juk pati sakei — esi viskas, ką jis turi.

Ji tylėdama tai pripažįsta, ir jis jaučia, kaip tyloje po jo ranka įsitempia jos kūnas. Ji lengvai prisispaudžia prie jo pilvu ir jos krūtys, tarsi kempinės, prisigėrusios šilto vandens, liečia jo marškinius ties kišenėmis, glamžo juos. Jos kojų nagai — nudažyti paprasta raudona spalva, tą jis pastebėjo jai nusiavus smailianosius baltus batus, o rankų nagai išilgai nulakuoti sidabriniais ir žaliais dryžiais — žaismingai drasko jam kulkšnis. Šie prisilietimai stebėtinai malonūs — jo jausmus užlieja jos plaukų, galvos odos, prakaito kvapai, šiurkštus aksominis balsas, šnabždantis į ausį. Jos kvėpavimas prikimęs ir virpantis.

— Nenoriu kalbėtis apie mane, — sako ji. — Tokios kalbos mane gąsdina.

Ji turbūt jaučia, galbūt ne taip stipriai, kaip jis, kraujo priplūdusį, susijaudinusį gumburį papilvėje, bet paklusdama jo primestam susitarimui neliečia. Ahmadas niekada neturėjo niekam galios — nuo tų laikų, kai jo motina, palikta vyro, turėjo rūpintis jo gyvybe.

Jis atkakliai laikosi savo:

— O dainavimas bažnyčios chore? Kaip jis dera su tavo užsiėmimu?

— Niekaip. Daugiau nebedainuoju. Mano motina nesupranta, kodėl palikau chorą. Ji sako, kad Tailenolis daro man blogą įtaką. Ji nė nežino, kokia ji teisi. Klausyk, buvo tariamasi, kad tu mane dulkinsi, o ne tardysi.

— Aš tik noriu būti tau tiek artimas, kiek tik galima.

— O, Dieve. Jau esu to prisiklausiusi. Ak, tie vyrai — visi tokie širdingi. Gal geriau pakalbam apie tave. Kaip laikosi senasis Alachas? Kaip tau patinka būti šventeiva baigus mokyklą ir atsidūrus tikrame pasaulyje?

Jos lūpos juda per colį nuo jo kaktos. Jis nusprendė būti su ja atviras, papasakoti apie tą gyvenimo dalį, kurią instinktyviai saugo nuo visų, net nuo Čarlio, net nuo šeicho Rašido.

— Aš vis dar einu Tiesiuoju Keliu, — sako jis Džorilynai. — Islamas vis dar mano paguoda ir vedlys. Bet...

— Bet ką, mielasis?

— Kai kreipiuosi į Alachą ir mėginu apie jį galvoti, suprantu, koks Jis vienišas toje žvaigždėtoje erdvėje, kurią savo valia ir sukūrė. Korane Jis vadinamas Mylinčiuoju, Savipakankamu. Aš buvau įpratęs galvoti apie meilę, o dabar mane pribloškia tas tuštumoje egzistuojantis savipakankamumas. Žmonės visada galvoja tik apie save, — sako jis Džorilynai. — Niekas negalvoja apie Dievą — ar jis kenčia, ar ne, ar jam patinka būti tuo, kuo Jis yra. Kas šiame pasaulyje teikia Jam malonumą? Tačiau net galvoti apie tokius dalykus, įsivaizduoti Dievą žmogaus pavidalu, pasak mano imamo, yra šventvagystė, pelnanti amžinąją Pragaro ugnį.

— Vaje, kam taip kamuoti smegenis? Galbūt Jis davė mums vienas kitą, kad nebūtume tokie vieniši, kaip Jis. Apie tai nemažai kalbama Biblijoje.

— Taip, bet kas mes esam? Dvokiantys gyvuliai su negausiais gyvuliškais poreikiais, gyvenantys trumpiau už vėžlius.

Paminėti vėžliai prajuokina Džorilyną, kai ji juokiasi, kreta visas kūnas, ir jis galvoja apie vidurius, skrandį ir kitus dalykus, slypinčius jos viduje, taip pat apie švelnią mylinčią sielą, kvėpuojančią jam į kaklą, ten, kur Dievas taip arti, kaip pulsuojanti gysla. Ji sako jam:

— Gal geriau susitvarkyk su tomis keistomis mintimis, nes jos išves tave iš proto.

Jo lūpos juda per colį nuo jos kaktos:

— Kartais trokštu prisidėti prie Dievo, palengvinti Jo vienatvę.

Nespėja šie žodžiai išsprūsti jam iš burnos, ir jis suvokia piktažodžiavęs — dvidešimt devintoje suroję parašyta: Alachui nereikalinga jo sutvertųjų pagalba! 90

— Mirti? Tai nori pasakyti? Vėl mane gąsdini, Ahmadai. Kaip laikosi tas mane baksnojantis pimpalas? Mes turbūt užsišnekėjom? — ir ji greitai įgudusia ranka jį paliečia. — Ne, nieko panašaus. Jis vis dar ten ir nori to, ko nori. Negaliu to pakęsti... negaliu pakęsti to laukimo. Tu nieko nedaryk. Alachas galės kaltinti mane. O aš daugiau negaliu kentėti. Esu moteris, ir šiaip ar taip nešvari.

Džorilyna uždeda delnus ant jo juodais džinsais aptrauktų sėdmenų ir ritmingai spūsčiodama jį prie savo minkšto kūno įtraukia į konvulsyvų virsmą, jo sukietėjęs, įsitempęs vidus išsiplečia, išsiverčia išvirkščias, kaip tikriausiai nutinka, kai siela po mirties kyla į Rojų.