Джон Апдайк - Teroristas

Du jauni kūnai tvirtai priglunda vienas prie kito, kaip du dūsuojantys alpinistai, pasiekę atbrailą. Džorilyna sako:

— Na, štai. Kelnes išsitepei, bet neprireikė preziko ir tu likai nekaltas savo būsimai skarele apsigobusiai nuotakai.

— Hidžabu. Tokios nuotakos galbūt niekada nebus.

— Kodėl taip kalbi? Visos tavo reikiamos dalys veikia, be to, esi gero būdo.

— Nuojauta, — atsako jis. — Tu turbūt būsi panašiausia į mano būsimą nuotaką, — ir šiek tiek jai papriekaištauja: — Aš juk neprašiau tavęs daryti taip, kad baigčiau.

— Man patinka uždirbti savo pinigus, — sako ji.

O jam gaila, kad ji atsipalaidavusi perėjo prie kalbų, išardė tą įtemptą, drėgną siūlę, pavertusią juos vienu kūnu.

— Nežinau, iš kur ta nuojauta, bet tavo draugas Čarlis žaidžia kažkokį pavojingą žaidimą. Kam jis surengė mūsų susitikimą, jei tu neprašei?

— Manė, kad man to reikia. Tikriausiai taip ir yra. Ačiū tau, Džorilyna. Nors, kaip tu ir sakei, tai nešvaru.

— Atrodo, lyg jie tave stengtųsi nupenėti.

— Kas? Kam?

— Nežinau, brangusis. Tu girdėjai mano patarimą. Mesk tą sunkvežimį.

— O jeigu liepčiau tau mesti Tailenolį?

— Tai ne taip lengva. Jis mano vyras.

Ahmadas bando ją suprasti.

— Mes ieškome prieraišumo, kad ir kokie tie ryšiai būtų nesėkmingi.

— Pataikei.

Drėgmė jo kelnėse džiūsta, tampa lipni, bet jis vis tiek nori sulaikyti Džorilyną, bandančią išsivaduoti iš jo glėbio.

— Turiu eiti, — sako ji.

Jis suspaudžia ją dar stipriau, šiurkščiau.

— Ar uždirbai savo pinigus?

— O argi ne? Tau ištryško, jaučiau, tikrai smarkiai.

Jis nori pasidalyti su ja nešvara.

— Bet juk mes nesidulkinom. O galbūt vertėjo. Čarlis būtų to norėjęs.

— Ima patikti, ar ne? Jau per vėlu šįkart, Ahmadai. Palikim tave nekaltą.

Už baldų krautuvės sienų atėjo naktis. Jie guli per dvi lovas nuo vienintelės degančios lempos, ir jos blausioje šviesoje Džorilynos veidas ant baltos pūkuotos pagalvės juoduoja idealiu ovalu, jame blizga žibukai, sidabru švysčioja krutinamos lūpos ir mirksintys akių vokai. Ji prarasta Dievui, bet aukoja savo gyvenimą kitam, kad Tailenolis, tas apgailėtinas mušeika, galėtų gyventi.

— Padaryk dar vieną paslaugą, — maldauja Ahmadas. — Džorilyna, aš negaliu tavęs paleisti.

— Kokią paslaugą?

— Padainuok man.

— Oho. Tu tikras vyras. Amžinai nori dar ko nors.

— Tik vieną trumpą giesmę. Man patiko, kai bažnyčioje galėjau atskirti tavo balsą nuo kitų.

— O dar kažkas išmokė tave saldžių žodelių. Man reikia atsisėsti. Negaliu dainuoti gulėdama. Gulint daromi visai kiti dalykai.

Taip šiurkščiai kalbėti buvo nebūtina. Po jos apvaliomis sunkiomis krūtimis vienišos čiužinių vandenyne degančios lempos šviesoje matyti šešėlių pusmėnuliai. Jai aštuoniolika, bet sunkio jėga jau svarina krūtis žemyn. Jam knieti ištiesti ranką, paliesti atsikišusį mėsos spalvos spenelį, netgi jį sužnybti, nes ji kekšė ir pratusi prie blogesnio, ir jis nusistebi tokiu žiauriu noru, kovojančiu su švelnumu, nuviliosiančiu jį nuo giliai slypinčios ištikimybės. Kovojantis už Alacho reikalus, — rašoma dvidešimt devintojoje suroję, — kovoja ir už save. 91 Ahmadas, pamatęs, kaip įsitempia jos lūpų raumenukai švelniai pabrinkusiais krašteliais, užsimerkia, laukdamas, kol ji uždainuos.

— „Koks ištikimas draugas Jėzus“, — tyliai uždainuoja ji virpančiu balsu, be bažnyčioje girdėtų sinkopių, — „visas savo nuodėmes ir bėdas...“

Dainuodama ji ištiesia blyškų delną ir paliečia jo kaktą, tiesią, plačią kaktą, nusvirusią nuo tikėjimo naštos, kurią nedaugelis žmonių pakeltų, o jos pirštai dvispalviais nagais klaidžiodami suspaudžia jo ausies spenelį: —“...patikėki Viešpačiui maldoje“.

Jis stebi, kaip guviai ji rengiasi: iš pradžių užsisega liemenuką, tada, juokingai pasirangiusi, užsitempia siaurutes kelnaites, paskui aptemptą palaidinę, tokią trumpą, kad matyti pilvo ruožas, ir galiausiai — raudoną mini sijonėlį. Ji sėdasi ant lovos krašto ir maunasi savo aštrianosius batus ant baltų plonyčių kojinių, kurių jis nė nebuvo pastebėjęs. Jos saugo batų odą nuo prakaito ir kojas, kad neskleistų kvapo.

Kiek dabar valandų? Kasdien temsta vis anksčiau. Truputį po septynių — jis su ja neprabuvo nė valandos. Motina tikriausiai jau namuose, laukia, norėdama jį pamaitinti. Ji pastaruoju metu randa jam daugiau laiko. Tikrovė šaukia: reikia keltis, išlyginti plastiku apvilktą čiužinį, kad neliktų atsispaudusių jų pavidalų, reikia grąžinti pagalves ir kilimą į jų vietą apačioje, nuvesti Džorilyną pro stalus ir krėslus, pro stalelius, vandens aušintuvą ir kontrolinį laikrodį ir per užpakalines duris išeiti abiem į naktį, dabar raižomą ne tiek grįžtančių namo tarnautojų, kiek žmonių, ko nors ieškančių, — pietų ar meilės, žibintų.

Nuo jos dainavimo ir nuo išsiliejimo jis jaučiasi toks mieguistas, kad mintis apie lovą ir amžiną miegą, šovusi į galvą einant tuos keliolika kvartalų namo, visai nekelia siaubo.

Šeichas Rašidas pasveikina jį Korano kalba: fa ina ma a l-usri jusran. Ahmadas, tris mėnesius nesilankęs pamokose mečetėje ir gerokai primiršęs arabų kalbą, mintyse išsiverčia citatą ir ima ieškoti joje paslėptų prasmių. Po kiekvienos negandos ateina palengvėjimas 92 Jis atpažįsta, kad tai citata iš „Paguodos“, vienos iš ankstyvųjų Mekos sūrų, įtrauktų į Knygą vėliau, nes jos trumpesnės, bet jo mokytojui brangių dėl glaustumo ir mįslingumo. Kartais dar vadinama „Pradžia“, ji kreipiasi Dievo balsu į patį Pranašą: Argi Mes nepradžiuginome tau širdies ir nepalengvinome naštos, lenkusios tau nugarą? 93

Jo susitikimas su Džorilyna buvo surengtas penktadienį, prieš Darbo dieną, todėl tik kitą antradienį Čarlis Čehabas paklausė Ahmado:

— Kaip sekėsi?

— Puikiai, — išspaudė Ahmadas. — Paaiškėjo, kad truputį ją pažinojau Centro vidurinėje. Nuo tų laikų ji smarkiai išklydo iš kelio.

— Ji viską padarė?

— O, taip, padarė viską.

— Gerai. Jos banditas pažadėjo, kad ji kuo puikiausiai susitvarkys. Koks palengvėjimas! Noriu pasakyti — man. Kažkaip nejaukiai jaučiausi, žinodamas, kad esi dar nekaltas. Nežinau, kodėl taip dėl to išgyvenau, bet išgyvenau. Jautiesi kaip naujai gimęs?

— O, taip. Matau gyvenimą per naują šydą. Turėčiau sakyti — per naują lęšį.

— Puiku. Nuostabu. Kol pirmąkart nesugulei, negyvenai. Aš pirmąkart suguliau šešiolikos. Tiesą sakant, net su dviem — su profesionale su prezervatyvu ir su mergina iš to paties rajono — be nieko. Bet tais laikais gyvenimas buvo labiau pašėlęs, be ŽIV. Tavo karta išmintingai mano, kad reikia saugotis.

— Mes saugojomės.

Ahmadas nurausta, prisiminęs nuo Čarlio slepiamą paslaptį, kad jis vis dar nekaltas. Bet jis nenorėjo atskleisti tiesos ir nuvilti savo mokytojo. Galbūt jie per daug atsiskleidė vienas kitam kabinos vienumoje, kol „Puikybė“ suko ratus po Naująjį Džersį. Jam ramybės neduoda ir Džorilynos patarimas laikytis nuo sunkvežimio atokiau.

Šį rytą Čarlis atrodo nervingas, nuogąstauja dėl daugybės darbų. Jis nuolat raukosi, judrios burnos išraiška kaitaliojasi, ir tai už demonstravimo salės esančiame kabinete, kuriame geriama rytinė kava ir planuojami dienos darbai, atrodo gan neįprasta. Čia jų laukia neskalbti alyvų spalvos kombinezonai ir geltoni neperšlampami apsiaustai lietingoms dienoms — jie kabo ant pakabų kaip nudirtos odos.