Джон Апдайк - Teroristas

— Valgomojo komplektai, — sufleruoja Ahmadas.

Kai Čarlis nežarsto sąmojų, jis toks rimtas, kad norisi iš jo pasišaipyti. Akis jo profilyje mirkteli, lūpos susitraukia, lyg būtų paragavusios ko rūgštaus.

— Ketinau sakyti — didesnis namas. Tos jaunos poros leidžia pinigus be saiko ir vis giliau klimpsta į skolas, o to žydų palūkininkams ir reikia. Tie „pirk dabar, mokėk vėliau“ spąstai labai patrauklūs, — tačiau pašaipą jis išgirdo ir tęsia: — Žinoma, mes juk prekiautojai. Bet tėčio mintis buvo išlaikyti padorias kainas. Neskatink kliento pirkti daugiau, nei jis gali sau leisti. Tai, žinoma, buvo blogai jo verslui, o dabar blogai ir mums. Prieš pora metų net nepriimdavom kreditinių kortelių. O dabar priimam. Reikia palaikyti sistemą, — sako jis. — Iki tam tikros akimirkos.

— Akimirkos?

— Akimirkos, kai sistemai bus smogta iš vidaus.

Jo balsas nekantrus. Regis, jis mano, kad Ahmadas turėtų žinoti daugiau.

— O kada tokia akimirka ateina? — klausia Ahmadas.

Čarlis susimąsto:

— Ji ateina, kai tam sukuriama proga. Ji gali niekada neateiti, o gali ateiti daug greičiau, nei mes manome.

Ahmadas pasijunta balansuojantis ant trapių šiaudinių pastolių, svaiginamoje jų bendro tikėjimo erdvėje: tai tapo aišku, kai jo bendrakeleivis prabilo apie žydus palūkininkus. Pelnęs tokį sunkiai pasiekiamą Čarlio pasitikėjimą, jis savo ruožtu prisipažįsta:

— Turiu Dievą, į kurį kreipiuosi penkis kartus per dieną. Mano širdžiai kito pašnekovo nereikia. Sekso manija išduoda bedievių vidinę tuštumą, jų siaubą.

Staiga atkutęs Čarlis sako:

— Na, neatmesk jo, kol neišbandei. Atvažiavom. Aštuoni šimtai vienuoliktas namas, Monro gatvė. Cinamono spalvos valgomojo komplektas. Vienas stalas, keturios kėdės.

Namas — mišraus kolonijinio stiliaus, raudonų plytų ir baltai dažyto medžio — stovi ant gerai laistomos nedidelės vejos. Jauna šeimininkė — kinų kilmės amerikietė — išeina jų pasitikti ant skaldytais akmenimis grįsto takelio. Kol du vyrai įneša kėdes ir ovalinį stalą, jos vaikai — mergaitė darželinukė ryškiai rožiniu kombinezonu su ančiukų aplikacijomis ir metų berniukas maistu išterliotais marškinėliais ir nusmukusiom sauskelnėm — spokso ir šokinėja taip, lyg jiems ką tik būtų atvežę sesutę ar broliuką. Jaunoji mama, džiaugdamasi nauju pirkiniu, pasiūlo Čarliui dešimtinę arbatpinigių, bet šis tik numoja ranka, pamokydamas ją amerikietiškos lygybės.

— Nėra už ką, — atsako. — Naudokitės į sveikatą.

Tą dieną jų laukė dar keturiolika užsakymų ir grįžtant iš Kamdeno Reigano bulvaru jau driekėsi ilgi šešėliai, o parduotuvės buvo uždarytos. Jie atvažiavo iš vakarų pusės. Šalia „Puikybės baldų namams“ kitoje Tryliktosios gatvės pusėje įsikūrusi padangų parduotuvė, buvusi degalinė, jos aikštelė išliko, nors degalų siurblių jau nebėra. Greta jos — laidojimo namai su plačia veranda, balta stogine ir kuklia iškaba „Ungeris ir sūnus“, įsikūrę buvusiame privačiame name dar prieš šiai miesto daliai tampant komercine. Jie pastato sunkvežimį aikštelėje, nuvargę užsiropščia ant aidžios krovimo platformos ir per užpakalines duris eina į koridorių, čia Ahmadas pažymi savo kortelę kontroliniame laikrodyje.

— Nepamiršk, tavęs laukia siurprizas, — primena Čarlis.

Priminimas Ahmadą nustebina: per ilgą dieną jis buvo spėjęs apie tai pamiršti. Jis jau išaugo iš žaidimų.

— Jis laukia tavęs viršuje, — sako Čarlis neįprastai tykiu balsu, kad neišgirstų tėvas, iki vėlumos dirbantis savo kabinete. — Kai baigsi, išeik pro užpakalines duris. Ir įjunk signalizaciją.

Iš savo kabineto išnyra Habibas Čehabas, nuplikęs it kurmis savo priplėkusiame naujų ir dėvėtų baldų pasaulyje. Jis atrodo išblyškęs net po Pompton Leikse praleistos vasaros, veidas nesveikai patinęs, bet, nepaisant to, džiugiai klausia Ahmado:

— Kaip laikaisi, vaiki?

— Neturiu kuo skųstis, pone Čehabai.

Senis įdėmiai žiūri į jaunąjį vairuotoją, jaučia norą dar ką nors pridurti, pagirti už ištikimą visos vasaros darbą.

— Tu pats geriausias, — sako jis. — Šimtai mylių, daugelis dienų, du ar trys šimtai mylių ir nė vieno gedimo, nė vieno įbrėžimo. Net baudos už greičio viršijimą. Puiku.

— Ačiū, pone. Dirbau su malonumu... — jis suvokia, kad šiuos žodžius šiandien girdėjo iš Čarlio.

Ponas Čehabas smalsiai į jį žvilgteli:

— Ar per Darbo dieną ketini pasilikti čia, su mumis?

— Žinoma. Kur daugiau? Man patinka vairuoti.

— Aš tik pamaniau, kad tokie vaikinai kaip tu — nuovokūs, drausmingi — siekia gauti geresnį išsilavinimą.

— Man jau siūlė, pone, bet kol kas nejaučiu poreikio.

Jis baiminasi, kad tolesnis lavinimasis susilpnins jo tikėjimą. Vidurinėje mokykloje patirtos abejonės universitete gali tapti neatremiamos. Tiesusis Kelias vedė jį kita, daug tyresne kryptimi. Jis negalėjo to suprantamai paaiškinti. Ahmadas svarsto, kiek senukas nutuokia apie slapčia vežiojamus pinigus, keturis vyrus Kranto vasarnamyje, apie savo sūnaus antiamerikietiškas nuotaikas ir brolio ryšius Floridoje. Būtų keista, jei jis visiškai nieko apie tai nežinotų, bet šeimos, kaip Ahmadas žino iš savosios dviejų asmenų šeimos patirties, — tai tikri paslapčių lizdai, pilni kiaušinių, kurie vos liečiasi vienas su kitu, bet kiekviename slypi atskiras gyvenimas.

Kol vyrai eina prie užpakalinių durų, vedančių į stovėjimo aikštelę prie jųdviejų automobilių — Čarlio biuiko ir Ahmado saabo, Čarlis pakartoja Ahmadui nurodymus: įjungti signalizaciją ir užrakinti duris gerai sutepta dviguba spyna.

— Berniukas pasilieka? — klausia ponas Čehabas.

Čarlis uždeda delną tėvui ant nugaros, tarsi skubindamas jį.

— Tėte, daviau Ahmadui darbo viršuje. Tu juk patikėsi jam uždaryti parduotuvę, ar ne?

— Kam dar klausi? Jis geras berniukas. Kaip šeimos narys.

— Tiesą sakant, — Ahmadas girdi, kaip Čarlis aiškina tėvui ant krovimo platformos, — vaikinas eina į pasimatymą, nori šiek tiek atsigaivinti ir pasikeisti drabužius.

„Pasimatymą?“ — nustemba Ahmadas. Jis Čarlio siurprizą įsivaizdavo kitaip: pagalvės užvalkalas, panašus į tą, kurį tada nuvežė, prigrūstas pinigų — vasaros pabaigos premija. Vis dėlto, tarsi norėdamas paversti Čarlio melą tėvui tiesa, Ahmadas, prieš eidamas prie parduotuvės viduryje esančių į antrą aukštą vedančių laiptų, ankštame tualete šalia vandens aušintuvo nusišveičia nuo rankų per dieną susikaupusį purvą, apsilieja vandeniu veidą ir kaklą. Jis tyliai užkopia laiptais. Antrame aukšte išstatytos lovos ir tualetiniai staliukai, naktiniai staleliai, drabužių spintos, veidrodžiai ir lempos. Visi šie daiktai stūkso blausioje tolimos prie lovos stovinčios lempos šviesoje, o už aukštų langų tuo metu švysčioja vakarinės spūsties automobilių žibintai. Neuždegtų lempų gaubtai aštriais kampais karpo šešėlius, šviestuvai virš galvos kadaruoja it voratinkliai. Vienur minkšti galvūgaliai, kitur — drožinėti mediniai ar iš lygiagrečių varinių virbų. Nuogi čiužiniai, sukrauti iš abiejų pusių, atrodo it dvi nuožulnios plokštumos, iškeltos ant spyruoklių, uždėtų ant metalinių rėmų. Žengdamas tarp dviejų plokštumų, jis staiga pajunta, kaip stipriau ima plakti širdis, nosis užuodžia draudžiamus cigaretės dūmus, o ausyse pasigirsta pažįstamas balsas:

— Ahmadai! Jie man nesakė, kad tai būsi tu.

— Džorilyna? Ar čia tu? Jie ir man nieko nesakė.

Juodaodė mergina pasirodo iš už blausiai degančios lempos gaubto, po juo jos paskubomis užgesintos į savadarbę peleninę iš saldainio folijos cigaretės dūmas lėtai sūkuriuodamas kyla į viršų it skulptūra. Akims prisitaikius, Ahmadas mato, kad mergina mūvi raudoną viniplasto mini sijoną ir dėvi aptemptą juodą palaidinę su žema apskrita iškirpte kaip baleto triko. Jos apvalumai įgavo naują pavidalą — talija tapo plonesnė, smakro linija griežtesnė. Jos plaukai nukirpti trumpiau ir vietomis nušviesinti, ko mokykloje ji niekada nedarė. Ji atrodo ūgtelėjusi, ir nuleidęs akis Ahmadas pamato ją avint baltus zigzagais dygsniuotus ilgaaulius ilgomis aštriomis nosimis.