Джон Апдайк - Teroristas

— O jeigu aš atsikratysiu Betės, kas tada?

— Nežinau. Tikriausiai nieko. Be to, kaip tu jos atsikratysi?

Tikrai, kaip? Terė užsisega liemenėlę ir piktai užsitraukia džinsus — jo nejudrus nuogumas tampa vis gėdingesnis ir apgailėtinesnis. Jis sako:

— Gerai. Užtektinai prišnekėjom. Atleisk už šiurkštumą.

Ir toliau lieka gulėti. Atmintyje staiga iškyla melodija iš senų laikų, kai miesto centras margavo kino teatrų iškabomis — vingri, kaskadomis krentanti melodija. Jis paniūniuoja pabaigą:

— Di dy di da da da-a.

— Kas čia dabar? — klausia ji piktai, nors laimėjo.

— Ne Terės melodija. Kita — Warner Brothers. Pabaigoje iš būgno iššoka mikčiojanti kiaulė ir sako: „Vi-viskas, žmonės!“

— Visai nesąmojinga.

Jis nuspiria antklodę. Jam patinka jaustis nuogu plaukuotu gyvuliu, subliuškusiomis kadaruojančiomis genitalijomis, sūriu dvokiančiomis kojomis geltonais padais, jam patinka panika išsprogusiose stiklinėse kito gyvulio akyse. Nuogas, raukšlėtas ir apsmukęs šešiasdešimtmetis Džekas Levis sako jai:

— Man velniškai tavęs trūks.

Vėsiam orui laižant odą, jis prisimena prieš daugelį metų skaitęs, kaip paleontologas Likis88, atradęs seniausio pasaulyje žmogaus palaikus Olduvajo tarpeklyje, tvirtino, kad nuogas žmogus gali nuvaikyti ir plikomis rankomis nugalabyti bet kokią auką, net dantingą plėšrūną, jei šis už jį mažesnis. Džekas jaučia turintis tokį pajėgumą. Jis galėtų parblokšti šią mažesnę savo rūšies atstovę ant grindų ir pasmaugti.

— Tu buvai mano paskutinė...

— Kas paskutinė? Turėta subinė? Tai tavo bėda, ne mano. Žinai, gali tokią nusipirkt, jei nori.

Jos strazdanotas veidelis įžūliai paraudo. Ji nesupranta, kad neprivalo kovoti su juo, įžeidinėti ir viską primygtinai aiškinti. Jis žino, kad susimovė. Jaučia negyvą savo nuogo kūno sunkį.

— Ei, Tere, ramiau. Norėjau pasakyti, mano paskutinė priežastis gyventi. Mano paskutinė priežastis patirti joie de vivre.

— Tik nereikia čia vaidinti sentimentalaus žydelio, Džekai. Man taip pat tavęs trūks, — ir nesusilaikiusi skaudžiai priduria: — Kurį laiką.

Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Čarlis pasveikina Ahmadą šūktelėdamas:

— Šiandien tavo laiminga diena, Patrakėli!

— Kodėl?

— Pamatysi.

Pastaruoju metu Čarlis buvo rimtas, bet atžarus, tarsi jį kažkas graužtų, tačiau šis siurprizas, kad ir kas ten būtų, taip jį džiugina, kad jo judrios burnos kamputį nuolat virpina šypsena.

— Visų pirma turim daugybę pristatymų, vienas iš jų — į Kamdeną.

— Ar reikia mūsų abiejų? Aš mielai nuvažiuosiu ir vienas.

Jam dabar tai daug labiau patinka. Kabinos vienumoje jis ne vienišas, su juo — Dievas. Bet Dievas pats yra vienišas, Jis — kraštutinė vienatvė. Ahmadas myli savo vienišą Dievą.

— Taip, reikia. Vienas iš baldų — sieninė lova, o jos su visu metalo karkasu sveria sušiktą toną. Į Kamdeną vežam aštuoniasdešimt aštuonių colių tikros odos sofą su dekoratyvinėmis vinimis ir platėjančiais ranktūriais. Bet už ranktūrių jos kelti negalima — iš karto nulūžta, kaip įsitikinome su vienu iš tavo pirmtakų. Nuleidom kainą nuo daugiau nei tūkstančio vienos madingos vaikų emocinių sutrikimų klinikos laukiamajam.

— Sutrikimų?

— O kas iš mūsų nesutrikęs? Šiaip ar taip, ta sofa ir du prie jos derantys foteliai — užsakymas už du tūkstančius, o mes tokių užsakymų gaunam ne kasdien. Saugokis benzinvežio kairėje, man atrodo, tas šunsnukis apsinešęs.

Bet Ahmadas jau nenuleidžia akių nuo lekiančios nešvarios Getty autocisternos, svarstydamas, ar vairuotojas gerai apskaičiavo skysčio bangavimą ir kitus atsargumo veiksnius. Rugsėjį pavojus gatvėse ir greitkeliuose išauga, nes grįžę atostogautojai grūdasi ir varžosi dėl įprastos vietos bandoje.

— „Puikybė“ kyla į viršų, — sako Čarlis, — dėl visų tų už milijoną dolerių parduodamų namų. Ar pastebėjai, per televiktorinas daugiau niekas nebesijuokia, kai pasakai, kad esi iš Naujojo Džersio? Mes tuoj tapsime Pietų Konektikutu, ir jį nuo Volstryto skirs tik tunelis. Mano dėdė su tėvu vertėsi kukliai — beicuota tuopa ir viniplastas liaudžiai, — bet dabar čia pasirodė tarnautojai iš Montklero ir Šort Hilso, kuriems nieko nereiškia suploti pora tūkstančių už surenkamus oda aptrauktus baldus ar tris — už Senojo pasaulio stiliaus valgomojo baldų komplektą su, tarkim, antikvarine gotikinio stiliaus įstiklinta spintele, ir visa tai iš drožinėto ąžuolo. Štai kas perkama šiais laikais, anksčiau nieko panašaus nebuvo. Anksčiau turto išpardavimo metu įsigydavome vieną kitą kokybišką baldą ir jis stovėdavo sandėlyje metų metus. Ką gi, net senajame skurdžiajame Naujajame Prospekte atsirado naujų piniguočių.

— Gerai, — atsargiai sako Ahmadas, — kad verslas klesti, — ir įsidrąsinęs, taikydamasis prie Čarlio pakilios nuotaikos, priduria: — Gal jie tikisi rasti lobį vienoje iš pagalvėlių.

Čarlio profilis neišduoda, ar jis išgirdo sąmojį. Jis lyg niekur nieko tęsia:

— Mes jau už viską atsiskaitėme. Dėdė Morisas grįžo į Majamį, — jo tonas tampa ne toks atsainus: — Patrakėli, ar kam nors pasakojai apie savo darbą čia, ką? Išsamiai. Ar kas nors tave klausinėjo? Tarkim, mama? Ar vyrai, su kuriais ji susitikinėja?

— Mama per daug užsiėmusi savimi, kad domėtųsi manimi. Jai palengvėjo, kad turiu pastovų darbą ir prisidedu prie bendrų išlaidų. Bet namuose prasilenkiam kaip nepažįstamieji.

Jis staiga supranta, kad pasakė ne visą tiesą. Praeitą vakarą, sėdint prie senojo apskrito stalo, prie kurio jis anksčiau mokydavosi, ir kartu valgant neįprastai gerai paruoštus pietus, mama paklausė jo, ar jis nepastebėjo toje baldų parduotuvėje ko nors „įtartina“. Nieko panašaus, atsakė Ahmadas. Jis mokosi meluoti. Ir, norėdamas būti sąžiningas su Čarliu, atsako jam:

— Manau, neseniai motinai teko iškęsti dar vieną romantinę nesėkmę, nes vakar ji puolė manimi rūpintis, tarsi prisiminusi, kad esu. Bet ta nuotaika greit praeis. Mes niekada žmoniškai nebendravom. Mus skyrė nesantis tėvas, o vėliau ir mano tikėjimas, kurį priėmiau dar būdamas berniukas. Ji iš prigimties šilta, nuoširdi moteris ir, be jokios abejonės, rūpinasi savo ligoniais, bet turi tiek motinos sugebėjimų, kiek katė. Katės kurį laiką leidžia kačiukams žįsti jų pieną, o vėliau elgiasi kaip su priešais. Aš dar ne toks suaugęs, kad būčiau motinos priešu, bet užtektinai, kad žvelgtų į mane abejingai.

— O kaip ji žiūri į tai, kad neturi draugės?

— Manau, jai nuo to tik geriau. Mano gyvenimo papildymas supainiotų jos reikalus. Kita moteris, kad ir kokia jauna būtų, gali imti ją vertinti, smerkti ir lyginti su visuotinai priimtu elgesio standartu.

Čarlis jį pertraukia:

— Netrukus posūkis į kairę — manau, ne prie šio šviesoforo, o prie kito, ten suksime į 512 kelią, vedantį į Samitą, ir paliksime mažą valgomojo komplektą cinamono spalvos apdaila. Tai dar su niekuo nepermiegojai? — Ahmado tylą jis palaiko teigiamu atsakymu ir taria: — Puiku.

Į jo profilį sugrįžo šypsena su duobute skruostuose. Ahmadas taip įprato matyti Čarlį profiliu, kad šiam kabinos prieblandoje atsisukus ir parodžius abi veido puses krūpteli. Bet Čarlis vėl atsuka akis į mirgančias už priekinio stiklo šviesas.

— Tu teisus dėl vakarietiškos reklamos, — sako jis, tęsdamas seną jųdviejų pokalbį. — Jie bruka mums seksą, nes seksas reiškia vartojimą. Iš pradžių gėrimai ir gėlės pasimatymui, vėliau dauginimasis ir su juo susiję pirkiniai — kūdikių maistas, šeimyninis automobilis ir...