Джон Апдайк - Teroristas

Ahmado pastebėti doleriai, kuriuos nugabeno keturiems vyrams į Aukštutinio kranto vasarnamį, pasilieka jo atmintyje kaip kažkas antgamtiška, priklausančio tai blankiai tuštumai, kuri vis dėlto teikiasi savo pačios nesuvokiama valia prasismelkti į mūsų gyvenimą. Jis klausia savęs, ar išdrįs prisipažinti ką matęs Čarliui. Ar Čarlis žinojo apie otomanės turinį? Kiek dar pristatytų ir pasiimtų baldų ertmių buvo taip prikimštos? Ir kokiam tikslui? Ši paslaptis dvelkia laikraščiuose aprašomais įvykiais — politinė prievarta užsienyje, smurtas namuose — jų antraštes jis tik perbėga akimis, ir naktinėmis žiniomis, kurias užtinka junginėdamas pasenusio mamos „Admirolo“ kanalus.

Ahmadas Dievo pėdsakų ėmė ieškoti šios bedievių visuomenės televizijoje. Jis žiūri grožio konkursus, kur baltadantės merginos švytinčia oda, kartu su viena ar dviem simbolinėm spalvotosiom dalyvėm, stengiasi sužavėti laidos vedėją šokio ar dainavimo sugebėjimais ir dažnai, nors skubotai, reiškia padėkas Viešpačiui už tuos talentus, kuriuos jos, kai dainavimo apsirengus tik maudymosi kostiumėliu laikai baigsis, ketina skirti tarnystei artimui savo: pasirinkti garbingą gydytojo, mokytojo, agronomo profesiją ar švenčiausią pašaukimą iš visų — būti namų šeimininke. Ahmadas atranda krikščionišką kanalą, kur rodo vien bosu kalbančius pusamžius vyrus neįprastų spalvų kostiumais plačiais, blizgiais atlapais. Šie, nukrypę nuo aistringos retorikos („Ar jūs pasiruošę priimti Jėzų?“ — klausia jie ir „Ar įsileidote Jėzų į savo širdis?“), staiga ima žaismingai flirtuoti su pagyvenusiomis žiūrovėmis arba, spragsėdami pirštais, užtraukia giesmę. Krikščioniškos giesmės Ahmadą domina, ypač gospelo chorai mirguliuojančiais apdarais, storos juodaodės moterys, šokinėjančios ir siūbuojančios taip aistringai, kad kartais aistra atrodo dirbtinoka, bet kitąsyk, chorui įsigiedojus, nuoširdžiai įsiliepsnojusi. Moterys, pritardamos savo balsams, aukštai kelia rankas ir linguodamos ploja taip užkrečiamai, kad prisideda net keletas tarp jų esančių baltųjų, — tai viena iš nedaugelio amerikiečių veiklos sričių, iš jų dar sportas ir nusikaltimai, kurioje, be jokios abejonės, vyrauja tamsi odos spalva. Iš sausų, su šypsenėle šeicho Rašido pasakytų užuominų Ahmadas žino apie sufijų užsidegimą ir ekstazę, senovėje paveikusią islamą, bet neranda nė mažiausio ekstazės pėdsako islamo kanaluose, rodomuose iš Manhatano ir Džersi Sičio: jie transliuoja tik penkis šaukimus melstis (tuo metu rodoma didžiosios Mahometo Ali mečetės Saladino citadelėje nuotrauka83), itin rimtas viešas akiniuotų profesorių ir mulų diskusijas apie pastaruoju metu šiuolaikinius Vakarus apėmusį iškreiptą įtūžį islamui, ir pamokslus, sakomus turbanu pasipuošusio imamo, sėdinčio prie tuščio stalo studijoje plikomis sienomis ir filmuojamo nejudama kamera.

Šią temą iškelia Čarlis. Vieną dieną, sėdint sunkvežimio kabinoje ir važiuojant per itin nykią šiaurinio Naujojo Džersio vietovę tarp plačiai nusidriekusių kapinių ir išlikusio užliejamų lankų lopinėlio — ajerai ir blizgialapės nendrės, kyšančios iš sūroko vandens, — jis klausia:

— Kas tave kamuoja, Patrakėli? Pastaruoju metu esi labai tylus.

— Aš juk iš prigimties tylenis, ar ne?

— Taip, bet ta tyla kitokia. Iš pradžių tai buvo žmogaus, sakančio „parodyk man“, tyla, o dabar tai „kas nutiko?“ tyla.

Ahmadas neturi tiek draugų, kad rizikuotų prarasti nors vieną. Jis žino, kad esant tokioms aplinkybėms nėra kur trauktis. Ir sako Čarliui:

— Prieš keletą dienų, kai vienas vežiojau baldus, mačiau keistą dalyką. Mačiau, kaip vyrai traukia pluoštus pinigų iš tos otomanės, kurią nugabenau į Krantą.

— Jie praardė ją tau matant?

— Ne. Aš išvažiavau, o paskui parsėlinau atgal ir žvilgtelėjau pro langą. Jų elgesys pasirodė įtartinas ir man tapo smalsu.

— Tu juk žinai, kas nutiko smalsiai katei?

— Smalsumas ją pražudė. Bet juk ir nežinojimas gali pražudyti. Jei ką nors gabenu, turiu žinoti ką.

— Kodėl, Ahmadai? — kone švelniai klausia Čarlis. — Maniau, nenori žinoti to, ko nereikia. Tiesą sakant, devyniasdešimt devyniais atvejais baldai, kuriuos tu vežioji, — tiesiog baldai.

— O kas tas vienas procentas laimingųjų, kuriems atitenka prizas?

Dabar, kritiškai akimirkai praėjus, Ahmadas jaučia laisvumą ir kartu įtampą. Tai panašu, kaip jis įsivaizduoja, į atsipalaidavimą ir kartu atsakomybę, kurią jaučia vyras ir moteris, pirmąsyk vienas kito akivaizdoje nusimetę drabužius. Čarlis, regis, taip pat tą jaučia: jo balse nebėra įtampos, jis nebeapsimetinėja.

— Laimingieji, — sako jis, — tikrieji tikintieji.

— Jie tiki džihadu? — spėja Ahmadas.

— Jie tiki, — atidžiai pataiso Čarlis, — veiksmu. Jie tiki, kad galima ką nors padaryti. Kad musulmonas valstietis Mindanao neturi badauti, kad Bangladešo vaikai neturi skęsti, Egipto kaimų gyventojai neturi akti nuo šistosomozės84, palestiniečiai neturi būti apšaudomi Izraelio sraigtasparnių, tikintieji neturi misti smėliu ir viso pasaulio kupranugarių mėšlu, kol Didysis Šėtonas tunka cukrumi, kiauliena ir pigia nafta. Jie tiki, kad milijardo islamo sekėjų akys, ausys ir sielos neturi būti nuodijamos Holivudo pramogomis ir negailestinga imperializmo ekonomika, kurios krikščioniškai žydiškas Dievas — tik nutriušęs stabas, kaukė, dengianti ateistų neviltį.

— O iš kur pinigai? — klausia Ahmadas, kai išsenka Čarlio žodžiai, — nedaug tesiskiriantys nuo to pasaulio paveikslo, kurį galbūt šiek tiek švelniau ir įmantriau vaizduoja šeichas Rašidas. — Ir ką gavusieji darys su tomis lėšomis?

— Pinigų, — sako Čarlis, — duoda tie, kurie myli Alachą tiek JAV, tiek už jų ribų. Manyk, kad tie keturi vyrai — sėkla, pasėta į dirvą, o pinigai — vanduo tai dirvai laistyti, kad vieną dieną sėklos perskeltų lukštą ir sudygtų. Alahu akbar!

— Ar pinigai kartais nesusiję su dėde Morisu? Kai jis atvyksta, daug kas pasikeičia, nors jis ir vengia dirbti parduotuvėje. O tavo tėvelis — koks jo vaidmuo?

Čarlis atlaidžiai nusijuokia: jis peraugo tėvą, bet vis dar gerbia jį, kaip ir Ahmadas savąjį.

— Ei, kas tu — CŽV? Mano tėvas — senamadis emigrantas, jis lojalus sistemai, priėmusiai jį ir leidusiai jam klestėti. Jei jis sužinotų, apie ką mes su tavimi kalbamės, įduotų mus FTB.

Ahmadas, įgijęs naują padėtį, bando net pajuokauti:

— Kuri greitai pamestų skundą.

Tačiau Čarlis nesijuokia. Jis sako:

— Tu iš manęs išpešei svarbių paslapčių. Tai gyvenimo ir mirties dalykas, Patrakėli. Svarstau, ar tik nesuklydau tau viską papasakojęs.

— Ahmadas stengiasi sumenkinti tai, kas tarp jų įvyko. Jis suvokia, kad apžiojo daugiau nei gali atkąsti. „Žinios yra laisvė“ — parašyta ant Centro vidurinės fasado. Žinios taip pat gali tapti kalėjimu, į kurį patekęs nebeišeisi.

— Nesuklydai. Papasakojai visai nedaug. Ne tu nuvedei mane prie lango, kad pamatyčiau tuos pinigus. Be to, ir pinigams gali atsirasti daug paaiškinimų. Galėjai sakyti nežinojęs apie juos ir būčiau patikėjęs.

— Galėjau, — sutinka Čarlis. — O galbūt ir turėjau.

— Ne. Vietoj pasitikėjimo tarp mūsų įsivyrautų apgaulė.

— Tada pasakyk man štai ką: ar tu su mumis?

— Aš su tais, — lėtai atsako Ahmadas, — kurie su Dievu.

— Ką gi. Neblogai. Ir tylėk apie tai, kaip Dievas. Nepasakok savo motinai. Nieko nesakyk draugei.

— Aš neturiu draugės.

— Ak, tiesa. Žadėjau tuo pasirūpinti, ar ne?