Джон Апдайк - Teroristas

Vyras nusišypso Ahmadui retadante šypsena, tampa daug draugiškesnis. Jo rankos nubrėžia didesnį ratą.

— Rytinės spūstys, — paaiškina. — Iš Džersio pusės. Dešinysis tunelis vienintelis, kur gali važiuoti sunkvežimiai. Naujausias iš trijų, pastatytas penkiasdešimt pirmaisiais. Naujausias, bet ne tvirčiausias. Senesni pastatyti geriau. O šito du trečdalius nuvažiavus ties posūkiu — silpna vieta. Net jei išorinis apvalkalas atlaikys ir nepraleis vandens, ventiliacija bus sunaikinta ir visi uždus. Dūmai, grūstis. O tau — jokio skausmo, net minutės panikos. Vietoj to — sėkmės džiaugsmas ir šiltas Dievo pasisveikinimas.

Ahmadas prisimena prieš keletą savaičių nugirstą pavardę.

— Ar jūs — ponas Karinis?

— Ne, ne, — sako jis. — Ne ne ne. Net ne draugas. Draugo draugas — visi kovoja už Dievą prieš Ameriką.

Jaunesnis mechanikas, truputėlį vyresnis už Ahmadą, nugirsta žodį Amerika ir ištaria ilgą ugningą arabišką sakinį, kurio Ahmadas nesupranta. Ahmadas klausia Čarlio:

— Ką jis pasakė?

Čarlis gūžteli pečiais.

— Kaip visada.

— Ar tu įsitikinęs, kad tai suveiks?

— Mažų mažiausiai pridarys daug žalos. Tai bus rimtas pareiškimas. Antraštės visame pasaulyje. Tavo dėka žmonės šoks Damasko ir Karačio gatvėse, Patrakėli.

Vyresnis bevardis vyriškis priduria:

— Ir Kairo taip pat.

Jis nusišypso žavia šypsena, parodydamas kvadratinius, retus, nuo tabako dėmėtus dantis, trinkteli kumščiu sau į krūtinę ir sako Ahmadui:

— Egiptietis.

— Kaip ir mano tėvas! — sušunka Ahmadas, bet aiškindamasis, kas dar gali juos sieti, tesugalvoja paklausti: — O kaip jums patinka Mubarakas?

Šypsena išblėsta:

— Amerikos įrankis.

Čarlis, tarsi įsitraukdamas į žaidimą, klausia:

— O Saudo Arabijos princai?

— Įrankiai.

— O Muamaras al Kadafis?

— Dabar — taip pat. Įrankis. Labai gaila.

Ahmadas supyksta, kad Čarlis įsikišo į vis dėlto pagrindinių žaidėjų — techniko ir kankinio pokalbį. Tarsi įsitikinus jo kankinyste, dabar galima jį patraukti į šalį. Kaip įrankį.

Ir stengdamasis įsitvirtinti klausia:

— Osama bin Ladenas?

— Tikras didvyris, — atsako vyras pajuodusiais nuo alyvos pirštais. — Niekas nepagauna. Kaip Arafatas. Lapinas, — jis nusišypso, bet nepamiršta susitikimo tikslo. Ir sako Ahmadui kuo stropiausiai tardamas žodžius: — Parodyk man, ką darysi.

Vaikinas pašiurpsta, tarsi tikrovė būtų nusimetusi vieną iš daugelio savo apdangalų. Jis užgniaužia pasibjaurėjimą negražiu paprastu sunkvežimiu, tokiu pat beverčiu, kaip ir jis pats. Klausiama veido išraiška ištiesia ranką prie detonatoriaus.

Kresnas technikas nusišypso ir nuramina jį:

— Viskas gerai. Neprijungtas. Parodyk.

Maža geltona į L raidę panaši svirtelė, regis, pati paliečia jo ranką.

— Pasuku šitą jungiklį į dešinę, — ji šiek tiek priešinasi, bet staiga, it pritraukta magneto, devyniasdešimčia laipsnių pasisuka į savo vietą, — ir paspaudžiu tą mygtuką.

Ahmadas nejučiomis užmerkia akis, jausdamas, kaip mygtukas pusę colio nusileidžia.

— Ir laikyk mygtuką, — kartoja jo mokytojas, — kol...

— Bum, — sufleruoja Ahmadas.

— Taip, — pritaria vyras ir žodis debesėliu pakimba ore.

— Tu esi labai drąsus, — beveik be akcento angliškai sako aukštesnis, jaunesnis ir lieknesnis nepažįstamasis.

— Jis ištikimas islamo sūnus, — sako jam Čarlis. — Mes visi jam pavydime, ar ne?

Ahmadas vėl suirzta: kodėl Čarlis elgiasi taip šeimininkiškai, neturėdamas tam jokios teisės? Šis veiksmas priklauso tik tam, kas jį atliks. Čarlio nerimas ir globėjiškumas meta šešėlį ant absoliučios, grynos istišhado prigimties ir pakilaus baugulio kupino istišhadi jausmo.

Galbūt technikas pajunta šią nedidelę nedermę tarp karių, nes tėviškai uždeda ranką Ahmadui ant peties ir, ištepdamas berniuko baltus marškinius alyvuotais pirštais, paaiškina:

— Jo kelias geras. Jis bus didvyris Alachui.

Sugrįžęs į linksmai oranžinį sunkvežimį Čarlis prisipažįsta Ahmadui:

— Įdomu stebėti, kaip dirba jų protas. Įrankiai, didvyris: jokių tarpinių dalykų. Tarsi Mubarakas, Arafatas ar saudiečiai neturėtų savo ypatingųjų padėčių ir nežaistų savų sudėtingų žaidimų.

Ir vėl tai, ką sako Čarlis, Ahmadui, apimtam naujos, pakylėtos nuotaikos ir paprasčiau suvokiančiam save, nuskamba šiek tiek dirbtinai. Toks reliatyvizmas jam atrodo ciniškas.

— Galbūt, — sako jis, mandagiai prieštaraudamas, — pats Dievas yra paprastas ir keisdamas pasaulį naudojasi paprastais žmonėmis.

— Įrankiai, — sako Čarlis nelinksmai, spoksodamas per stiklą, kurį Ahmadas kas rytą nuvalo ir kuris dienai baigiantis vėl būna purvinas. — Mes visi įrankiai. Telaimina Dievas besmegenius įrankius... Ar ne, Patrakėli?

Tarp siaubo ir egzaltacijos antplūdžių, pasibaigiančių nekantriu norų, kad tik greičiau viskas įvyktų, Ahmadą apima tam tikro aiškumo ir paprastumo būsena. Jam norisi, kad viskas liktų praeityje, kad ir koks jo „aš“ tuo metu būtų. Jis gyvena neįsivaizduojamo kaimynystėje. Saulės sustingdytos pasaulio detalės, tarpusavy susiję trumpi blykstelėjimai, žiojintys tarpai aplinkui, blizganti veiklios tuštumos taurė, o jame — buko juodo tikrumo sunkulys. Jis negali pamiršti persikūnijimo, laukiančio jo tarsi už fotoaparato užrakto, nors jausmus vis dar taip pat pažįstamai užgriūva vaizdai ir garsai, kvapai ir skoniai. Rojaus švytėjimas skverbiasi į jo kasdienį gyvenimą. Ten viskas bus didu, kosminių dydžių. Vaikystėje, kai jam buvo keletas metų, užmigdamas jis staiga pajusdavo didybę, kiekviena ląstelė tapdavo pasauliu, ir tai jo vaikiškam protui būdavo tikėjimo patvirtinimas.

Jo darbo krūvis „Puikybėje“ sumažėjo ir liko laisvo laiko, kurio metu turėtų skaityti Koraną ar sklaidyti brošiūras, atvežtas iš užjūrio ir sudarytas bei skirtas šachidams ruošti — apsiplovimai, dvasinis apsivalymas, — jo ar jos mirčiai, nes dabar ir moterims, kurių platūs juodi drabužiai puikiai tinka liemenėms su sprogmenimis slėpti, Palestinoje suteikiama kankinystės privilegija. Bet jo protas pernelyg susijaudinęs, kad galėtų pasinerti į skaitymą. Visa jo esybė panirusi į susižavėjimą ir džiugesį, kuriame turbūt skendėjo ir Pranašas, kai sutiko, kad Gabrielius diktuotų jam dieviškąsias suras. Kiekviena Ahmado gyvenimo minutė tapo intymiu maldos atitikmeniu, išsilaisvinimu, nusigręžus nuo savęs ir kreipiantis ne į save, bet į Kitą, į Esybę, artimą kaip kakle pulsuojanti gysla. Daugiau nei penkis kartus per dieną jis randa galimybę — dažniausiai tuščioje parduotuvės stovėjimo aikštelėje — pasitiesti kilimėlį rytų kryptimi ir paliesti kakta žemę, kaskart per betoną pajuntant raminantį paklusnumo jausmą. Jame slūgsanti tamsi, į šlaką panaši sunkenybė iškreipia jo žvilgsnį į pasaulį ir kiekvieną šakelę ar telefono laidą išpuošia nematytais brangakmeniais.

Šeštadienio rytą prieš atidarant parduotuvę Ahmadas sėdi ant krovimo platformos laiptelių ir stebi juodą ant nugaros apvirtusį vabalą, gulintį ant stovėjimo aikštelės betono. Diena — rugsėjo vienuolikta, vis dar vasara. Ankstyva saulė įstrižai nušviečia šiurkštų blyškų paviršių su švelnumu, slepiančiu savyje auštančios dienos karštį, kaip dar nesudygusi sėkla slepia savyje būsimą žiedą. Betonas plyšiuose leido sudygti piktžolėms, ištįsusioms mirštančio metų laiko žolėms su pieniškomis sultimis ir plaukuotais lapais, drėgnoms nuo sunkios rudens rasos. Dangus giedras — vos keletas plunksninių debesų draiskanų ir tirpstantys lėktuvų pėdsakai. Jo žydrynė, ką tik išnirusi iš žvaigždžių ir tamsos, dar švelni, pilkšvoka. Mažytės juodos vabalo kojelės kepėstuoja ore, grabaliodamos ieško, į ką įsitverti, meta ryškius, įstrižus nuo rytinės saulės šešėlius. Padarėlio kojos įnirtingai kruta ir kraiposi paskui nulinksta, lyg vabalas būtų susimąstęs, kaip gelbėtis iš šios keblios padėties. Iš kur atsirado tas vabalas? — nusistebi Ahmadas. Kaip jis nukrito čia, turbūt nesugebėjęs pasinaudoti sparnais? Jis vėl kruta. Kokie ryškūs ir tikslūs jo kojų šešėliai, su mylinčia ištikimybe pavaizduoti fotonų, iki būtent šio taško atskriejusių devyniasdešimt tris milijonus mylių!