Джон Апдайк - Teroristas

Hermiona bejėgiškai bando jį paguosti:

— Manau, žmonėms tikrai patinka jausti, kad ištisas vyriausybės saugumo departamentas imasi priemonių jiems apsaugoti.

— Mano bėda ta, — taip pat bejėgiškai prasitaria vadovas, — kad myliu šią prakeiktą šalį taip, jog negaliu įsivaizduoti, kodėl kažkas nori ją sugriauti. Ką tie žmonės turi pasiūlyti mainais? Dar daugiau Talibano — daugiau priespaudos moterims, daugiau susprogdintų Budos statulų. Mulos šiaurės Nigerijoje liepia žmonėms neleisti savo vaikų skiepyti nuo poliomielito, o paskui paralyžiuoti vaikai nešami į pirmosios pagalbos klinikas! Jie išbando visas vietines raganystes, laukia, kol tuos vaikus visiškai suparalyžiuos, ir tik tada atgabena.

— Jie bijo netekti kažko labai jiems brangaus ir vertingo, — sako Hermiona, svyruodama ant naujos artimumo ribos (o tos ribos vos pastebimos ir nustatomos griežtai pagal respublikonų ir krikščionių administracijos elgesio taisykles). — Tokio vertingo, kad net aukoja dėl to savo vaikus. Šioje šalyje tas pats. Kraštutinėse sektose, kurių charizmatiški lyderiai atriboja juos nuo sveiko proto. Vaikai miršta, o tėvai verkia teismuose ir būna išteisinami — jie juk tokie patys vaikai. Tai siaubinga, kai suaugusieji turi galią smurtauti prieš vaikus. Atvirai kalbant, džiaugiuosi, kad pati jų neturiu.

Ar tai pasiteisinimas? Ar ji skundžiasi, kad, nors jiedu ir stovi prasidedant nuostabiam sekmadienio rytui galingiausios pasaulyje nacijos sostinėje, ji — tik senmergė, o jis — vedęs vyras, pagal savo religijos įžadus privalantis dvasiškai ir teisiškai būti su savo vaikų motina? Jie turėtų būtinos vaikai. Dirbdami vyriausybėje, praleisdami tame pačiame ar gretimuose kabinetuose po dvylika keturiolika valandų, jie sudaro tokį pat vienetą, tarsi būtų teisėtai susituokę. Palyginti su Hermiona, žmona beveik jo nepažįsta. Ši mintis sukelia Hermionai tokį pasitenkinimą, kad ji priversta tučtuojau užgniaužti veide neapdairiai atsiradusią šypseną.

— Prakeikimas! — pratrūksta vadovas: jo mintys, judėdamos savais keliais, vėl grįžo prie skaudaus klausimo, privertusio ateiti į kabinetą poilsio dieną. — Nekenčiu prarasti vertingą agentą. Mes turime taip mažai savų musulmonų bendruomenėje, tai viena iš mūsų silpnų vietų, todėl jie mus ir užklupo iš netyčių. Mes neturime pakankamai mokančių arabų kalbą žmonių, o pusė turimų galvoja ne taip, kaip mes. Ta jų kalba kažkokia keista — paverčia juos silpnapročiais. Ko verti vien jų internetiniai plepalai: Dangus prasivers po Vakarų upe. Ir plūstels šviesa. Ką, po velnių, tai reiškia? Atleisk man už tokias šnekas, Hermiona.

Ji atlaidžiai sumurma, kartu nustatydama naują artumo lygmenį.

O jis tęsia:

— Mūsų bėda ta, kad vertingasis radinys su mumis gudrauja, jo rankose per daug kortų. Jis nesilaikė nustatyto veikimo būdo. Jam pasivaideno didis atskleidimas ir gaudynės kaip kine, kur vaidina — atspėk kas? Jis. Mes žinome apie pinigų persiuntimo kanalą Floridoje, bet jų gabentojas dingo. Jam ir jo broliui priklauso nukainotų baldų parduotuvė šiauriniame Naujajame Džersyje, bet niekas ten nekelia ragelio ir neatidaro durų. Mes kažką girdėjome apie sunkvežimį, bet nežinome, nei kur jis, nei kas jį vairuos. Yra sprogdintojų komanda — suėmėm du iš keturių, bet jie tyli arba vertėjas neverčia mums to, ką jie sako. Jie visi dangsto vienas kitą, net tie, kuriems mokam, net nuosavais samdiniais nebeįmanoma pasikliauti. Tai šlykšti makalynė, ir betrūko tik kad sekmadienio rytą rastų lavoną!

Jos gimtojoje Pensilvanijoje — ji žino — žmonėmis galima pasitikėti. Ten doleris vis dar doleris, pietūs — vis dar pietūs, o sandoris — sandoris. Rokis atrodo kaip boksininkas ir turėtų atrodyti, o nedori vyrai rūko cigarus, dėvi languotus kostiumus ir dažnai merkia akį. Ji ir vadovas toli nuklydo nuo gimtosios mielaširdingos žemės su namų numeriais spalvoto stiklo langeliuose virš durų — nuo krašto, kuriame angliakasių sūnūs tampa futbolo žvaigždėmis, kur savo taukuose čirška kiaulienos dešrelės, kur kiaulienos maltinis apipilamas klevų sirupu, ir šis maistas neapsimeta neturintis mirtinai pavojingo cholesterolio. Hermiona trokšta paguosti vadovą, prispausti prie jo savo liekną kūną it kompresą, numalšinsiantį geliantį perdėtos atsakomybės jausmą, ji nori priglausti šį mėsingą svorį, netelpantį į de rigueut 100 juodą kostiumą, prie savo kaulėto kūno ir pasūpuoti ant klubų. Vietoj to ji klausia:

— Kur ta parduotuvė?

— Mieste, vadinamame Naujuoju Prospektu. Niekas niekada ten nevažiuoja.

— Mano sesuo ten gyvena.

— Tikrai? Jai derėtų iš ten sprukti. Ten pilna arabų — vadinamųjų arabų kilmės amerikiečių. Juos prisiviliojo senieji fabrikai, paskui vienas po kito užsidarę. Jei ir toliau taip tęsis, Amerika pati nieko nebegamins. Tik filmus, kurie kasmet vis šūdinesni. Mes su žmona — tu juk pažįstama su Greise, ar ne? — taip juos mėgdavome, nuolat vaikščiojom į kiną, paskui gimė vaikai ir teko jiems samdyti aukles. Džudi Garland, Kerkas Daglasas — jie sąžiningai buvo verti kiekvieno cento, kiekvienas vaidmuo — šimtas dešimt procentų. Dabar tegirdžiu tik apie mažvaikius aktorius — moterims nebepatinka, kai jas vadina aktorėmis, dabar visi aktoriai: ką sulaikė vairuojant girtą, kas pasigavo nesantuokinį vaiką. Į jas žiūrėdamos vargšės juodaodės mergaitės galvoja, kad pagimdyti vaiką be tėvo — šaunu. Tik dėdė Semas taip nemano. Juk tai jis apmoka sąskaitas, ir niekas jam nė ačiū nepasako: gauti pašalpas — jų teisė. Jei šioje šalyje ir yra kas nors negerai, — o aš ir nesakau, kad yra, palyginti su kitomis, iš jų su Prancūzija ir Norvegija, — tai tik viena: mes turime per daug teisių ir nepakankamai pareigų. Na, kai šalį užims Arabų lyga, žmonės sužinos, kas yra pareigos.

— Visiškai teisingai, sere.

„Sere“ buvo skirtas priminti jam apie aplinkybes ir pareigas šios nepaprastosios padėties metu.

Jis ją išgirsta. Ir vėl nusisuka, ima niūriai susimąstęs stebėti sekmadieninę sostinės ramybę — Potvynio įlanką101 tolumoje ir glotnų baltą, primenantį observatorijos kupolą, tik be angos teleskopui, Džefersono memorialo bumbulą. Žmonės dabar kaltina Džefersoną už tai, kad neišlaisvino savo vergų ir su viena iš vergių sugyveno vaikų, tačiau jie pamiršta tų laikų ekonomiką ir tai, kad Salė Hemings buvo labai šviesios odos. Beširdis miestas, galvoja Vadovas, slidus valdžios raizgynas, saujelė didelių baltų pastatų, ledkalnių, paskandinusių „Titaniką“, laukas. Jis atsisuka ir sako savo padėjėjai:

— Jei tas dalykas Naujajame Džersyje sprogs, daugiau nebesėdėsiu šiltose vietelėse. Jokios spikerio algos. Ir milijono dolerių avanso už memuarus negausiu.

Tai vyras turėtų prisipažinti tik savo žmonai.

Hermiona priblokšta. Jis su ja suartėjo, bet smuko jos akyse. Ji sako jam trupučiuką kandžiai, stengdamasi padėti šiam gražiam pasiaukojančiam tautos tarnui atsipeikėti:

— Pone, niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Vieną iš jų vadina Mamona, o apie kitą iš mano pusės būtų įžūlu užsiminti.

Vadovas supranta užuominą, sumirksi stebėtinai šviesiomis melsvomis akimis ir iškilmingai pareiškia:

— Ačiū Dievui, kad tu esi, Hermiona. Žinoma. Pamirškime Mamoną.

Jis sėdasi prie savo kuklaus stalo, ima įnirtingai suvedinėti pypsinčias kodo skaičių trijules elektroniniame valdymo pulte, tada atsilošia ergonomiškoje kėdėje ir subliūva į ragelį.

Hermiona paprastai neskambina sekmadieniais. Ji labiau mėgsta šiokiadienius, kai žino, kad Džeko greičiausiai nebus namie. Ji niekada neturėjo ką pasakyti Džekui, ir tai šiek tiek skaudina Betę: atrodo, Hermiona paveldėjo kvailus antisemitinius liuteronų prietarus. Be to, Betė padarė išvadą, kad šiokiadieniais jos „dičkė“ sesuo gali pasiteisinti kitame telefone mirksinčia raudona lempute, kai mano, jog jos sesuo užsiplepėjo. Bet šiandien ji paskambina dar aidint bažnyčios varpams, ir Betė džiaugiasi, išgirdusi jos balsą. Ji nori pasidalyti geromis naujienomis.