Джон Апдайк - Teroristas

Ahmadas atsikelia nuo šiurkščių medinių laiptų ir, jausdamasis didžiulis, atsistoja virš vabalo it valdovas. Bet jis vengia paliesti šį paslaptingą nukritusios gyvybės gumulėlį. Gal jo įkandimas nuodingas arba jis kaip mažulytis pragaro pasiuntinys įkibs Ahmadui į pirštą ir nebepaleis. Dauguma vaikinų — pavyzdžiui, Tailenolis — paprasčiausiai sutraiškytų erzinantį padarą koja, bet Ahmadui ši išeitis nepriimtina: liktų suplotas kūnelis, sutraiškytų dalelyčių ir ištryškusių kūno skysčių košė, o jis nenori matyti tokio organinio siaubo. Jis apsidairo kokio nors įrankio, ko nors kieto, kuo būtų galima apversti vabalą, pavyzdžiui, tamsaus kieto kartono gabalėlio, laikiusio du šokoladinius batonėlius ar žemės riešutų sviesto pripildytus saldainius pakuotėje, bet neranda nieko tinkamo. „Puikybės baldai namams“ stengiasi, kad jų aikštelė būtų švari. Afroamerikiečiai „raumenys“ ir pats Ahmadas ne kartą buvo siunčiami į aikštelę su žaliu šiukšlių maišu. Jis nepastebi jokio atsitiktinai besimėtančio kastuvėlio, bet apimtas netikėto įkvėpimo prisimena piniginėje esantį vairuotojo pažymėjimą, plastikinį stačiakampį, kuriame atspausta jo susiraukusi ir ne itin maloni fizionomija, įrašyti kažkokie Naujojo Džersio valstijai svarbūs duomenys ir uždėtas holografinis Didžiojo Antspaudo atvaizdas klastotojams atbaidyti. Su šia kortele po keleto atsargių, baugščių bandymų jam pavyksta atversti padarėlį ir pastatyti ant kojų. Saulės šviesa ant jo sudėtų sparnelių įžiebia įvairiaspalves, purpurines ir žalias, kibirkštėles. Ahmadas grįžta ant laiptelių pasidžiaugti puikiais savo gelbėjimo operacijos rezultatais, savo gailestingu įsikišimu į prigimtinę gamtos tvarką. Skrisk, skrisk.

Bet vabalas, pagaliau atsidūręs ant žemės reikiama puse, iškelia savo blizgantį kūnelį ant šešių kojelių virš šiurkštaus betono, šiek tiek paropoja juo ir sustingsta. Jo čiuptuvėliai kurį laiką kruta, tarsi kažko ieškodami, ir taip pat nurimsta. Penkias amžinybę trunkančias minutes Ahmadas jį stebi. Įsideda į piniginę pažymėjimą su visa jame užkoduotos informacijos našta. Reigano bulvaru, griaudėdami repo muziką, nematomi važiuoja automobiliai, triukšmas užplūsta ir nuslūgsta. Į kaistantį dangų iš Niuarko riaumodamas pakyla lėktuvas. Vabalas — kartu su savo mikroskopiškai trumpėjančiu šešėliu — stovi sustingęs.

Jis gulėjo ant nugaros, raitydamasis priešmirtinėse kančiose, ir dabar numirė, palikdamas šiam pasauliui nebepriklausančią savo mirties didybę. Taip keistai išdidintoje patirtyje, įsitikinęs Ahmadas, tikrai slypi kažkas antgamtiška.

V

Vadovas prastai nusiteikęs, ir jo ištikima padėjėja stengiasi jam įtikti. Jo nuotaikos užlieja Hermioną kaip greitaeigo katerio palikta banga plūduriuojančią medūzą. Visų pirma jis — o ji tai žino — negali pakęst iškviečiamas į darbą sekmadienį, tai sutrikdo jo taip branginamas poilsio su ponia Hafenrefer ir šeima popietes, kurias jie leidžia žiūrėdami, kaip Baltimorėje sezono pabaigoje žaidžia Orioles, ar vaikščiodami po Uolų Upės parką, apsupti lakstančių vaikų, išskyrus penktąjį, jauniausiąjį, kuris trejų metukų dar vežiojamas vežimėliu. Panelė Vogei negali pavydėti jam žmonos ir vaikų, ji beveik niekada jų nemato ir jie sudaro neregimą jo dalį, kaip tinkamai po mėlynu kostiumu ir trumpikėmis paslėptos intymios kūno vietos. Tačiau mintyse dažnai jį lydi, įsivaizduodama labiau atsipalaidavusį, šeimynišką, o ne tą įsitempusį kovotoją su šešėliais, tūnantį savo ankštame kampiniame kabinete. Hermiona nujaučia, kad lipniam vasaros karščiui atslūgus ir platiems alėjose susodintų platanų lapams įgavus kilnaus blausumo sekretorius trokšta būti gryname ore. Ji jaučia tai iš įtampos, išpučiančios jo itin tamsaus kostiumo nugarą. Dirbantys amerikiečiai anksčiau dėvėdavo melsvus ar rudus kostiumus — tėtė ištisą savaitę eidavo iš namų Plezanto gatvėje ir lipdavo į tramvajų apsivilkęs tuo pačiu dryžuotu rudu kostiumu su liemene, — bet dabar vienintele rimta spalva laikoma juoda arba tamsiai mėlyna, beveik juoda, taip gedint praėjusių nevaržomos laisvės dienų.

Pastaruoju metu jį kamavo dėl įprastų, bet plačiai spaudoje paviešintų oro uostų saugumo trūkumų. Regis, kiekvienas slidus reporteris ir trokštantis į antraštes papulti Rūmų demokratas džiaugsmingai mosuoja peiliais, vėzdais ir užtaisytais revolveriais, sėkmingai rankiniame bagaže praslydusiais pro rentgeno skenerį. Jie abu, vadovas ir jo padėjėja, petys į petį stovėjo prie apsaugos tarnybos, lėtai hipnotizuojami begalinės perregimų lagaminų vidurių eilės, švytinčios dirbtine nuodinga žalia, kūno spalvos persiko, saulėlydžio raudonio ir demaskuojančia vidurnakčio melsvumo spalva. Automobilių ir namų raktai, pasklidę kaip kortos ant žiedelių ir grandinėlių, kartu su suvenyriniais daikčiukais, nemirksintis tuščias žvilgsnis akinių metaliniais rėmeliais, gulinčių audinio įmautėje, panašūs į miniatiūrinių gyvačių griaučius užtrauktukai, saujelės monetų burbuliukų, subirusių į kelnių kišenes, aukso ir sidabro papuošalų žvaigždynai, lengvutės sportinių batelių ir batų raištelių skylučių grandinėlės, mažutėliai kelioninių žadintuvų mygtukai ir sraigteliai, plaukų džiovintuvai, elektriniai skustuvai, grotuvėliai, mažyčiai fotoaparatai, — visa tai tamsiai mėlynais kontūrais švytėjo po blyškiais katodo skleidžiamais spinduliais. Nieko nuostabaus, kad pavojingi ginklai nuolat praplaukia pro akis, sustiklėjusias nuo aštuonias valandas trunkančio dviejų matmenų asmeninės mantos apžiūrinėjimo, ieškant to blogio auglio, staigiai šmėkštelinčio mirtino ketinimo silueto, vandenyno potvynį primenančioje kasdienio amerikiečių gyvenimo monotonijoje, sumažintoje iki esminių dalykų, — daiktų, reikalingų keleto dienų vizito kitame mieste ar valstijoje materialiam komfortui, kuris yra mūsų visuotinai priimta nenormali norma.

Nagų žirklutės, mezgimo virbalai — šie dalykai bus pastebėti ir atimti, o peiliai keturių colių ašmenimis praslys palaikyti batų šaukštais, ir mažas pistoletas, kurio didžiąją dalį sudaro plastiko detalės, prasprūs prilipdytas prie alavinio košės dubenėlio, tariamai vežamo (jei jo tamsus apskritimas užkliūtų tikrintojams) kaip dovana rytoj Di Moine krikštysiamam kūdikiui. Apžiūra visada baigiasi — turi baigtis — tuo, kad vadovas patapšnoja menkai uždirbantiems sarginiams šunims per uniformuotus pečius ir sako jiems stengtis: jie juk gina demokratiją.

Vadovas savo juodu kostiumu atsisuka nuo šviesa užlieto lango su vaizdu į Promenadą ir Elipsę99 — ištryptų pievų, kuriose ganosi avys-piliečiai sportiniais kostiumais, įvairiaspalviais šortais ir bėgimo bateliais, forma primenančiais kosminius laivus iš ketvirtojo dešimtmečio komiksų.

— Aš vis svarstau, — prisipažįsta vadovas Hermionai, — ar nederėtų Atlantiko regionui grąžinti oranžinės parengties pavojui spalvos.

— Atleiskite, sere, — atsako ji, — bet kalbėjausi su seserimi, gyvenančia Naujajame Džersyje, ir nesu įsitikinusi, ar tie žmonės žino, ką daryti padidėjus pavojaus lygiui.

Vadovas kurį laiką kramto tai savo galingais nejudriais žandikaulių raumenimis, ir pareiškia:

— Jie nežino, bet valdžia žino. Jie pakelia savo lygį ir turi visą sąrašą kritiniams atvejams skirtų priemonių.

Tardamas šiuos raminamus žodžius jis susierzina — Hermiona mato, kaip susiaurėja jo gražios akys po vyriškais, bet gražiai išlenktais tamsiais antakiais, — žinodamas, kokios esama prarajos tarp jo valios ir milijardo pareigūnų ir valdininkų, efektyvių ir abejingų, patikimų ir korumpuotų, kurie kaip perdegusios neuronų jungtys tai užmezga ryšį su plačiomis, vangiomis ir neatsakingomis gyventojų masėmis, tai ne.