Джон Апдайк - Teroristas

— Herme, aš ėmiausi dietos ir vos per penkias dienas numečiau dvylika svarų!

— Pirmų svarų netenkama lengviausiai, — atsako Hermiona, visąlaik sumenkinanti viską, ką Betė daro ir sako. — Iš pradžių tik netenki skysčių, jie greit vėl sugrįžta. Tikrasis išbandymas būna tada, kai jau pamatai tikrąjį skirtumą ir nusprendi atšvęsti jį apsirydama. Ar tik ne Atkinso dietos laikaisi? Sako, ji pavojinga. Jį ketino paduoti į teismą tūkstančiai žmonių, štai kodėl jo netikėta mirtis atrodė taip įtartinai.

— Tai tik morkų ir salierų dieta, — sako jai Betė. — Kai tik norisi ko nors užkrimsti, imu vieną iš tų mažų morkyčių, kurias dabar visur pardavinėja. Pameni, kaip morkas sunkvežimiais atveždavo į Filadelfiją iš Delavarų ūkių — surištas į ryšelius, žemėtas ir smėlėtas? Ak, kaip man nepatikdavo, kai atsikandus morkos tarp dantų sugrikšėdavo smėlis — net galvoje nuaidėdavo! O šitos mažytės visai nepavojingos — jas turbūt atveža iš Kalifornijos ir nuskuta iki atitinkamo dydžio. Vienintelė bėda — jei jas per ilgai laikai plastikiniame maišelyje, jos tampa gličios. O saliero bėda ta, kad suvalgius porą stiebų lieka pilna burna skaidulų. Bet aš pasiryžusi jų neatsisakyti. Dievaži, sausainius krimsti daug lengviau, bet kiekvienas kąsnis prideda kalorijų. Kiekviename sausainyje — po šimtą trisdešimt kalorijų! Kai sužinojau, buvau priblokšta! O parašyta taip velniškai išsamiai!

Hermiona jos dar nenutraukė, o tai keista: Betė žino, kad savo kalbomis apie sugebėjimą apsieiti be maisto ji varo nuobodį, bet ji tik apie tai gali galvoti ir kalbėjimas garsiai padeda susilaikyti nuo atkryčio, nepaisant alpulio ir skrandžio spazmų. Jos skrandis nesupranta, kodėl ji taip su juo elgiasi, kodėl jis baudžiamas, nežino, kad daugelį metų buvo jos didžiausias priešas, gulintis po širdimi ir reikalaujantis, kad jį pripildytų. Karmela daugiau nebenori gulėti jai ant kelių — Betė tapo irzli ir nervinga.

— O ką apie tai mano Džekas? — klausia Hermiona. Jos balsas lygus ir orus, ji truputį užsikerta ir kalba iškilmingai, pasverdama kiekvieną žodį.

Jos abi galėtų pakikenti iš naujos lieknos, prideramai atrodančios sesers, kaip anksčiau kikendavo savo kambaryje, namuose Plezanto gatvėje, kai dalydavosi tyru gyvenimo džiaugsmu. Tapusi rimtesnė ir stropesnė Hermiona užmiršo kikenti, jai tapo daug sunkiau prasiblaškyti. Įdomu, ar tik ne dėl šios priežasties ji nesusirado vyro — svarsto Betė. Hermiona niekada nemokėjo priversti vyrų užmiršti visų jų bėdų. Jai trūko ballon, kaip sakė panelė Dimitrova.

Betė pritildo balsą. Džekas skaito miegamajame ir galbūt beskaitydamas užmigo. Centro vidurinėje vėl prasidėjo pamokos, ir jis pasisiūlė vesti piliečio pareigų ir teisių pamokas pasakęs, kad jam reikia daugiau žinoti apie vaikus, kuriems patarinėja. Jis tvirtina, kad jie tolsta nuo jo. Jis tvirtina esąs per senas, bet čia už jį kalba depresija.

— Jis apie tai daug nešneka, — atsako ji Hermionai. — Manau, bijo prišaukti nesėkmę. Bet jam turėtų patikti — aš darau tai dėl jo.

Hermionos klausimas vėl ją nusodina:

— O ar tai gera mintis — daryti ką nors vien todėl, kad to nori tavo vyras? Aš tik klausiu, juk niekada nebuvau ištekėjusi.

Vargšė Hermė, ji turbūt nuolat apie tai galvoja.

— Na, tu... — Betė laiku prikanda liežuvį: ji vos neleptelėjo, kad Hermiona vis tiek atrodo ištekėjusi už to savo jaučiasprandžio futbolininko, savo boso, — tokia pat išmintinga, kaip ir kiekviena moteris. Aš tai darau ir dėl savęs. Numetusi dvylika svarų jaučiuosi taip gerai. Merginos bibliotekoje jau mato skirtumą — jos mane labai palaiko, nors būdama jų amžiaus nė neįsivaizdavau, kad taip nutuksiu. Pasakiau joms, kad noriu padėti dėlioti knygas į lentynas, o ne tik sėdėti ant storo užpakalio ir ieškoti ko nors Google vaikams, per tingiems, kad patys išmoktų tai daryti.

— O kaip Džekui patinka pasikeitimai jo mityboje?

— Na, stengiuosi nieko nekeisti, iki šiol maitinu jį mėsa ir bulvėmis. Bet jis tikina, kad mieliau su manimi valgytų salotas. Sako, kuo labiau sensta, tuo didesnį šleikštulį jam kelia maistas.

— Tai jame kalba žydas, — įsiterpia Hermiona.

— Ak, nemanau, — iš aukšto atsako Betė.

Hermiona ilgam nutyla, ir Betė ima svarstyti, ar tik nenutrūko ryšys. Teroristai Irake sprogdina naftos vamzdynus ir elektros jėgaines — pasaulyje nebeliko saugių dalykų.

— Kaip pas jus oras? — klausia Betė.

— Kai išeini į gatvę, dar karšta. Rugsėjį Apygardoje tvanku. Ir medžių lapai nenusidažo visomis spalvomis, kaip botanikos sode. Gražiausias metų laikas čia — pavasaris, kai žydi vyšnios.

— Šiandien, — sako Betė ir jos alkaną skrandį perveria toks skausmas, kad jai tenka įsitverti virtuvėje stovinčios kėdės, — pajutau ore rudenį. Dangus visiškai giedras... — kaip rugsėjo vienuoliktąją, norėjo pasakyti, bet nutilo, pamaniusi, kad netaktiška Saugumo departamento vadovo pavaduotojai užsiminti apie tą legendinį giedrą žydrą dangų, jau tapusį mitu, dieviškąja ironija, amerikietiškos legendos dalimi, tokia pat, kaip himne minima raudona raketos šviesa.

Jos abi turbūt galvoja apie tą patį, nes Hermiona klausia:

— Pameni, minėjai jauną arabų kilmės amerikietį, kuriuo taip domėjosi Džekas ir kuris, užuot paklausęs Džeko patarimų stoti į universitetą, gavo teises vairuoti sunkvežimį, nes jam taip liepė imamas?

— Miglotai. Džekas jau kurį laiką jo nemini.

— Ar Džekas yra? — klausia ji. — Ar galiu su juo pasikalbėti?

— Su Džeku?

Ji niekada anksčiau nenorėjo su juo kalbėtis.

— Taip, su tavo vyru. Prašau, Beti. Tai gali būti svarbu.

Aha, vis dar „Beti“.

— Kaip ir sakiau, jis tikriausiai snaudžia. Mes buvome išėję pasivaikščioti, kad aš daugiau judėčiau. Judėjimas taip pat svarbu, kaip ir dieta. Jis pertvarko kūną.

— Prašau, nueik ir pasižiūrėk.

— Ar jis nemiega? Galbūt galėčiau jam perduoti tai vėliau? Jei jis miega.

— Nemanau. Geriau pati su juo pasikalbėsiu. Mes su tavimi paplepėsime kitą savaitę, kai žiūrėsi savo serialus.

— Aš jų taip pat atsisakiau — jie pernelyg susiję su užkandžiavimu. Be to, visi tie veikėjai galvoje susimaišė. Eisiu, pažiūrėsiu, ar jis nemiega, — ji suglumusi ir išsigandusi.

— Beti, net jeigu jis miega — ar galėtum jį pažadinti?

— Nenorėčiau to daryti. Naktimis jis taip blogai miega.

— Norėčiau jo paklausti keleto dalykų tučtuojau, mieloji. Tai nepalauks. Atleisk. Tik šįkart.

Amžinai elgiasi kaip vyresnioji sesuo, žinanti daugiau už Betę ir aiškinanti jai, kaip elgtis. Vėl perskaičiusi jos mintis net telefonu, Hermiona švelniai perspėja Betę panašiu į jų motinos balsu:

— O dabar, kad ir kas nutiktų, nemesk dietos.

Sekmadienio vakarą Ahmadas baiminasi, kad paskutinę savo gyvenimo naktį negalės užmigti. Kambarys jam nepažįstamas. Čia, patikino jį šeichas Rašidas, stovėdamas su juo šiame kambaryje, niekas jo nesuras.

— O kas manęs ieškos? — klausia Ahmadas.

Jo mažas liesas mokytojas — jiem stovint šalia Ahmadui atrodė keista, kad jis tiek praaugo savo mokytoją, kuris Korano studijų metu padidindavo savo ūgį sėdėdamas sidabru siuvinėtoje kėdėje aukštu atlošu, — greitai, ryžtingai gūžteli pečiais. Tą vakarą jis vietoj įprasto mirgančio siuvinėto kaftano vilki pilką vakarietišką kostiumą, tarsi būtų apsirengęs į verslo kelionę pas bedievius. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl jis nusiskuto barzdą, savo kruopščiai pakirptą žilstelėjusią barzelę? Ahmadas pamatė, kad ji slėpė keletą mažų randelių, ant baltos vaškinės odos paliktų pėdsakų ligos, išnaikintos Vakaruose, bet pasigautos vaikystėje Jemene. Šie randeliai atskleidė ir jo violetinėse lūpose slypintį vaidingumą — vyrišką niūrumą, kurio nepastebėdavai, kai lūpos taip greitai ir patraukliai judėdavo tarp plaukelių. Šeichas nedėvi ir turbano ar nėriniuotos baltos amama — matyti jo plinkanti kakta.