Джон Апдайк - Teroristas

Jis pasimeldžia ant maldos kilimėlio, netikras į abstrakčius raštus įaustas mihrabas dėmesį blaškančioje Naujojo Prospekto geografijoje rodo jam šventosios juodosios Kaabos Mekoje kryptį. Liesdamas kakta audinį, jis užuodžia tą patį vos juntamą žmogaus kvapą, kuriuo persmelktas ir melsvas apklotas. Jis prisidėjo prie virtinės tų, kurie dėl kažkokių paslaptingų priežasčių gyveno čia iki jo, maudėsi po šaltų rūdžių pilnu vandeniu, skambant laikrodžiui rūkė savo cigaretes. Ahmadas suvalgo, nors alkis pranyko pilvą gniaužiančioje įtampoje, šešias apelsino skilteles, pusę plastikinio indelio jogurto ir nemažą dalį Abaso duonos, nors medaus saldumas ir anyžiai neatrodo tokie skanūs šią valandą, kai netrukus teks atlikti didįjį žygį, jo artumas spaudžia gerklę it tuoj prasiveršiantis kovos klyksmas. Jis padeda nesuvalgytą lipnią šventinę duoną, jogurto indelį ir pusę apelsino į šaldytuvą ant didžiausio iš marškinių išimto kartono gabalo, tarsi norėtų palikti maistą būsimam gyventojui taip, kad jo nepasiektų skruzdėlės ir tarakonai. Jo protą užgulusi migla, panaši į tą, kuri pasirodo prieš įvykį, aprašytą suroję „Didi nelaimė“: tą dieną, kai žmonės bus panašūs į išblaškytus drugius, o kalnai — į iššukuotos vilnos kuokštus 111.

Po septynių penkiolika jis uždaro duris, palikęs saugiajame kambaryje Koraną ir apsivalymo instrukcijas kitam šachidui, bet pasiėmęs savo sportinį krepšį su nešvariais apatiniais, kojinėmis ir baltais marškiniais. Jis pereina tamsiu koridoriumi ir išeina į tuščią skersgatvį, drėgną po naktį nulijusio lietaus. Orientuodamasis pagal Rotušės bokštą, Ahmadas eina į šiaurę, Reigano bulvaro ir „Puikybės baldų namams“ link. Jis išmeta savo krepšį į pirmą pasitaikiusią šiukšlių dėžę.

Dangus ne giedras ir skaidrus, o pilkas ir pavandenijęs, su žemais gauruotais debesimis, besisunkiančiais greit išsisklaidančio rūko liežuviais. Praėjusi naktis drėgnu blizgesiu padengė asfaltą, liukų dangčius, asfalto lopus. Drėgmė limpa prie dar žalių krūmų, augančių šalia laiptų ir prieangių, ant išblukusių nuo karščio aliuminio apkalų. Dauguma ankštai stovinčių namų dar ne visai pabudę, nors iš blausiai apšviestų langų kitoje namo pusėje, kur virtuvės, aidi lėkščių ir puodų žvangesys, TV laidų „Šiandien“ ir „Labas rytas, Amerika“ garsai, žmonės pusryčiauja, ir prasideda vienas iš daugelio įprastų Amerikos pirmadienių.

Nematomas šuo viename iš namų suloja ant pro šalį einančio Ahmado šešėlio. Ugniaspalvė vienaakė katė — kita pamišėliška akis panaši į baltą stiklinį rutuliuką — spaudžiasi prie tinklinių lauko durų, laukdama, kol ją įleis; ji išriečia nugarą, primerkta sveikoji akis žybteli auksine kibirkštėle, tarsi praeinančiame pro šalį augalotame jaunuolyje būtų pajutusi kažką šiurpaus. Oras gnaibo Ahmado veidą, bet dulksna per menka, kad permerktų marškinius. Krakmolyta medvilnė šiugžda ant pečių, juodi siauri džinsai aptempia ilgas kojas, lengvai žengiančias vandeninga žeme. Jo bėgimo bateliai ryja erdvę, skiriančią jį nuo likimo; įmantrus jų puspadžių reljefas palieka šlapius atspaudus ant lygaus šaligatvio. Kas išmokys tave, kas yra pragarmė? — prisimena jis. Prisimena ir atsakymą: šėlstanti ugnis! Iki „Puikybės“ liko pusė mylios: šeši gyvenamųjų namų kvartalai ir nedidelis verslo kvartalas Dunkin Donuts, ir jau pakėlusi grotas bakalėjos krautuvė veikia, bet lombardas ir draudimo agentūra dar uždaryti. Reigano bulvare jau gaudžia eismas, šmižinėja mokykliniai autobusai — jų raudonos švieselės piktai paeiliui mirksi, kai jie praryja būrelius laukiančių vaikų, nešinų ryškiomis kuprinėmis. O Ahmadas į mokyklą nebegrįš. Centro vidurinė jam dabar atrodo — su visu grėsmingu klegesiu ir nepagarbiomis pašaipomis — maža žaislinė pilis, vaikiškas prieglobstis, kuriame galima nepriimti sprendimų.

Jis laukia, kol šviesoforas parodys žingsniuojantį žmogų, ir pereina bulvarą. Nuo alyvos dėmėtas bulvaro betonas jam labiau pažįstamas kaip sunkvežimio padangas laikantis paviršius, nei ši tyli, mįslingai dėmėta kelio juosta po kojomis. Jis pasuka į kairę ir artėja iš rytų, praeina pro laidojimo namus su plačiu prieangiu ir balta stogine — ANGERIS IR SŪNUS — keistas, slidus it angis pavadinimas, paskui — pro padangų parduotuvę, anksčiau buvusią degalinę (siurblius išmontavo, o aikštelę paliko). Ahmadas sustoja ant Tryliktosios gatvės kelkraščio ir pažvelgia į „Puikybės“ aikštelę. Oranžinio sunkvežimio nėra. Čarlio saabo taip pat nėra. Ten stovi du nežinomi automobiliai, pilkas ir juodas, pastatyti nerūpestingai, netaupiai — įstrižai aikštelės tarp paslaptingos veiklos pėdsakų: išmėtytų plastikinių kavos puodelių ir moliusko geldeles primenančių išsinešti skirto maisto dėžučių, numestų ant suskeldėjusio betono, suplotų nuvažiuojančių ir atvažiuojančių automobilių padangų, panašių į ant kelio suvažinėtus gyvūnus.

Virš galvos pro debesis silpna balta šviesa it gęstantis žibintuvėlis šviečia saulė. Kol Ahmado niekas nepamatė, nors keistuose įžūliai pastatytuose automobiliuose, regis, nieko nėra, jis neria dešinėn, aukštyn Tryliktąja gatve, ir pereina ją pasislėpęs už krūmų ir aukštų žolių, išaugusių už surūdijusio šiukšlių konteinerio sklype, nepriklausančiame „Puikybei“, o esančiame už seniai neveikiančios, senovinį tramvajų primenančios užkandinės. Ši užkalta atgyvena stovi ant siauros gatvės — Franko Heigo terasos — kampo. Gatvė užstatyta eilėmis sujungtų namų, šiokiadieniais, kol nesibaigia pamokos, jie skendi tyloje.

Ahmadas žvilgteli į laikrodį: septynios dvidešimt septynios. Jis nusprendžia palaukti Čarlio iki be penkiolikos aštuonios, nors pagal grafiką jie turėtų išvažiuoti pusę aštuonių. Tačiau bėgant laikui jam vis labiau aiškėja, kad kažkas negerai ir Čarlis nepasirodys. Ši aikštelė užnuodyta. Tuščia erdvė už parduotuvės jam visada kėlė pojūtį, kad yra stebimas iš viršaus, — tik šįkart jį stebi ne Dievas, jis nejaučia Dievo kvėpavimo. Tai jis, Ahmadas, stebi užgniaužęs kvapą.

Staiga pro užpakalines parduotuvės duris ant krovimo platformos, iš kurios storų lentų dar sunkiasi sakai, išeina kostiumuotas vyras ir nulipa laipteliais, ant kurių dažnai sėdiniuodavo Ahmadas. Pro čia tą naktį jis išėjo su Džorilyna ir jie išsiskyrė visam laikui. Vyras drąsiai prieina prie savo automobilio ir kalbasi su kažkuo ant priekinės sėdynės gulėjusia racija ar mobiliuoju telefonu. Jam, kaip policininkui, nesvarbu, ar jį girdi kas nors, ar ne, tik dėl pro šalį švilpiančio transporto jo žodžius Ahmadas supranta ne daugiau nei paukščio giesmę. Akimirką jo baltas veidas atsisuka į Ahmado pusę — sotus, ne itin laimingas veidas agento, dirbančio bedievių vyriausybei, valdžiai, jaučiančiai, kaip iš jos rankų sprūsta valdžia, — bet jaunuolio arabo jis nepamato. Nėra į ką ten žiūrėti — tik tarp piktžolių rūdijantis konteineris.

Ahmado širdis daužosi, kaip tą naktį su Džorilyna. Dabar jis gailisi, kad nepasinaudojo ja, kai jai buvo užmokėta. Bet būtų buvę blogai pasinaudoti jos nuopuoliu, nors ji savo padėties nelaiko bloga ir mano, kad ji laikina. Šeichas Rašidas tam būtų nepritaręs. Praeitą vakarą šeichas atrodė sunerimęs, kažkas, apie ką jis nenorėjo kalbėti, slėgė jį, kažkokia dvejonė nedavė ramybės. Ahmadas visada galėjo pajusti savo mokytojo dvejones, nes jam buvo labai svarbu, kad jų nebūtų. Dabar Ahmadą persmelkia baimė. Jo veidas atrodo patinęs. Ši rami, taikinga vieta, ilgą laiką buvusi mėgstamiausia vieta pasaulyje, jo bevandene oaze, dabar prakeikta.