Джон Апдайк - Teroristas

— Ačiū, — sako. — Jau ėmiau baimintis, kad tave pražiopsojau.

— O iš kur jūs žinojot, kad čia būsiu?

— Į Aštuoniasdešimtąjį kelią yra tik viena išvaža.

— Bet čia ne mano sunkvežimis.

— Žinojau, kad taip ir bus.

— Kaip?

— Ilga pasaka. Žinau tik nuotrupas. „Langų žaliuzės“ — juokinga. Atverkite kelią šviesai. Kas sakė, kad tie vyrukai neturi humoro jausmo?

Jis vis dar šniokštuoja. Pažvelgęs į jo profilį ten, kur anksčiau sėdėdavo Čarlis, Ahmadas nustemba, koks senas atrodo konsultantas, ištrauktas iš bruzdančio jaunimo minios. Po akimis susikaupęs nuovargis. Lūpos atvipusios, vokų oda po antakiais padribusi. Įdomu, ką jauti kasdien risdamasis vis arčiau mirties, pagalvoja Ahmadas. Jis pats niekada nesužinos. Galbūt nugyvenęs tiek ilgai, kiek ponas Levis, to nejauti. Gaudydamas orą Levis išsitiesia patenkintas, kad pasiekė savo ir pateko į Ahmado sunkvežimį.

— Kas čia? — klausia rodydamas į pilkšvą dėžutę, pritvirtintą prie plastikinės dėžės tarp dviejų sėdynių.

— Nelieskit! — žodis išsiveržia taip staiga, kad Ahmadas iš mandagumo dar priduria: — Sere.

— Neliesiu, — atsako ponas Levis. — Bet ir tu neliesk.

Ir tyliai apžiūri dėžutę, jos neliesdamas.

— Užsienio gamybos, galbūt čekiška ar kiniška. Tai tikrai ne mūsų senas geras LD20 detonatorius. Žinai, buvau armijoje, nors manęs ir neišsiuntė į Vietnamą. Tai nedavė man ramybės. Nenorėjau ten vykti, bet norėjau kaip nors pasirodyti. Tu tai gali suprasti. Norą gerai pasirodyti.

— Ne. Nesuprantu, — sako Ahmadas.

Šis staigus įsiveržimas išmušė jį iš vėžių. Jo mintys it kamanės daužosi į kaukolės sieneles. Tačiau jis toliau sklandžiai vairuoja GMC 3500 įvažos į Aštuoniasdešimtąjį kelią lankstu. Šią valandą, kai visi vyksta į darbą, jis sausakimšas. Ahmadas jau ėmė priprasti prie nelemto šio sunkvežimio būdo.

— Kiek žinau, jie dėdavo sprogmenis į tų Vietkongo vorų urvus, užtaisydavo juos ir susprogdindavo. Vadino tai švilpikų medžiokle. Bjaurus reginys. Bet ten ir taip nieko gražaus nebuvo. Be moterų. Bet girdėjau, kad ir jomis negalėjai pasitikėti. Jos taip pat dirbo Vietkongui.

Nors ir ūžiančia galva, Ahmadas bando aiškiai išdėstyti savo padėtį:

— Sere, jei jūs bandysite nutraukti laidus ar trukdysite man vairuoti, aš susprogdinsiu keturias tonas sprogmenų. Geltona svirtelė — saugiklis, aš dabar jį išjungiu.

Jis — trėkšt — pasuka svirtelę į dešinę, ir abu vyrai laukia, kas nutiks. O Ahmadas pagalvoja: „Jei kas nors nutiks, mes to nebesužinosim.“

Nieko neatsitinka, bet saugiklis jau išjungtas. Dabar Ahmadui lieka nuleisti nykštį į mažą įdubą su raudonu detonatoriaus mygtuku ir palaukti keletą mikrosekundžių, kol įžiebti milteliai prasiskverbs prie sprogimą sustiprinsiančio PETN ir degalų ir pateks į tonas nitratų. Nenuleisdamas akių nuo užsikimšusio greitkelio, jis nykščio galu užčiuopia glotnų mygtuką. Jei šis išglebęs žydas pamėgins priversti jį nukrypti nuo tikslo, jis atsikratys jo kaip popiergalio, kaip išpeštos vilnos kuokšto.

— Neturiu tokių ketinimų, — sako jam ponas Levis apsimestinai nerūpestingu balsu, kokiu patardavo žlungantiems mokiniams, nepaklusniems mokiniams ir mokiniams, kuriems į save nusispjaut. — Aš tik noriu papasakoti tau keletą dalykų. Gal jie tave sudomins.

— Kokių dalykų? Pasakokite, ir aš jus išlaipinsiu, kai priartėsime prie tikslo.

— Na, svarbiausia, manau, tai, kad Čarlis negyvas.

— Negyvas?

— Tiesą sakant, jam nukirto galvą. Siaubinga, ar ne? Prieš tai jį kankino. Kūnas buvo rastas vakar rytą, Lankose prie kanalo, į pietus nuo „Gigantų“ stadiono. Jie norėjo, kad jį rastų. Prie kūno buvo prisegtas arabiškai parašytas raštelis. Akivaizdu, kad Čarlis slapčia dirbo CŽV, ir ana pusė galop tai išsiaiškino.

Buvo tėvas, kuris dingo, Ahmado atminčiai nespėjus jo įamžinti, o vėliau Čarlis — toks draugiškas, parodęs jam kelius, o dabar šis pavargęs žydas, atrodantis taip, tarsi drabužius rengėsi patamsy, užėmė jų vietą — tuščią vietą šalia jo.

— O kas tiksliai buvo parašyta raštelyje?

— Ak, nežinau. Vis tas pats, tie patys dalykai: sulaužęs priesaiką nubaudžia pats save. Dievas jam atlygins.

— Tai panašu į Koraną. Į keturiasdešimt aštuntąją surą.

— Panašu ir į Torą. Kaip pasakysi. Aš daug ko nežinau. Vėlai pradėjau.

— Ar galiu paklausti, kaip sužinojote tai, ką žinote?

— Iš žmonos sesers. Ji dirba Vašingtone, Nacionalinio saugumo departamente. Ji man vakar skambino: mano žmona, kalbėdamasi su ja, užsiminė, kad tavimi domiuosi, ir jie ėmė svarstyti, ar esama kokių nors sąsajų. Jie nesugebėjo tavęs rasti. Niekas nesugebėjo. O aš pamaniau — pamėginsiu.

— Kodėl turėčiau tikėti tuo, ką sakote?

— Netikėk. Tikėk tik tuo, kas atitinka tavo žinomus dalykus. Spėju, kad atitinka. Na, ir kur dabar Čarlis, jei pamelavau? Jo žmona sako, kad jis pradingo. Ji prisiekinėja, kad jis tik dirbo baldų versle.

— O kas atsitiko kitiems Čehabams ir žmonėms, kuriems jie veždavo pinigus?

Ahmadui įkandin važiuoja tamsiai mėlynas mersedesas, vairuojamas pernelyg jauno vaikino, kad užsidirbtų meredesui, nebent jis lošė biržoje ir naudojosi kitų nesėkmėmis. Tokie žmonės prabangiai gyvena vadinamuosiuose Naujojo Džersio miegamuosiuose miesteliuose ir šokinėja iš dangoraižių, kai užsitraukia Dievo nemalonę. Ahmadas jaučiasi viršesnis už tą mersedeso vairuotoją ir nekreipia dėmesio į jo pypsėjimą ir mėtymąsi į šonus — taip šis stengiasi pabrėžti savo norą, kad baltasis sunkvežimis taip lėtai nesivilktų vidurine juosta.

Ponas Levis atsako:

— Išsislapstė pogrindyje, išsilakstė, manau. Jie sugavo du vyrus, bandžiusius iš Niuarko išskristi į Paryžių, o Čarlio tėvas atsidūrė ligoninėje — jam, kiek žinau, širdies smūgis.

— Iš tikrųjų tai jis serga diabetu.

— Koks skirtumas. Jis sakosi mylintis šią šalį, ir jo sūrius ją mylėjo, o dabar sūnus už šią šalį ir mirė. Pasak vienos teorijos, tai jis ir įskundė savo sūnų. Yra dar dėdė Floridoje — federalai kurį laiką nenuleido nuo jo akių. Šios organizacijos užverstos bylomis ir viena su kita nebendrauja, bet tikrai pražiopso ne visas gudrybes. Dėdė ims kalbėti, ar prabils kas nors kitas.

— Nežinau. Nebuvau apdovanotas laime, — sausai atsako Ahmadas, — turėti brolį.

— Anokia čia laimė, sprendžiant iš to, ką matau mokykloje. Kažkur skaičiau, kad šakalų jaunikliai ima mirtinai pjautis vos gimę.

Ne taip šaltai, net su šypsena, Ahmadas sako ponui Leviui:

— Čarlis apie džihadą kalbėjo labai ugningai.

— Akivaizdu, tai buvo vienas iš jo vaidmenų. Niekada nebuvau jo sutikęs. Regis, jis buvo linkęs rizikuoti. Jo klaida, pasak mano svainės, — o ji tik pakartojo tai, ką sako jos viršininkas, nes dievina tą mulkį, — jo lemtinga klaida buvo per ilgai laukti. Jis per ilgai rezgė pinkles. Žiūrėjo per daug filmų.

— Jis daug žiūrėjo televizorių. Svajojo kada nors kurti reklamas.

— Stengiuosi tau paaiškinti, Ahmadai, kad nebūtina tai daryti. Viskas baigta. Čarlis visai nenorėjo, kad eitum iki galo. Jis naudojosi tavimi, norėdamas išaiškinti kitus.

Ahmadas mintyse peržvelgia besirangantį, vinguriuojantį to, kas pasakyta, ritinį ir nusprendžia:

— Tai bus šlovinga islamo pergalė.

— Islamo? Kaip?

— Žus daugybė bedievių, kitiems bus pridaryta nepatogumų.

— Turbūt juokauji, — sako ponas Levis, Ahmadui mikliai pervažiuojant iš 80-ojo į rytus vedančio kelio į pietinį 95-ąjį.