Джон Апдайк - Teroristas

Jis pajuda žemyn tylia Heigo terasa — vaikai mokykloje, tėvai dirba, — nueina porą kvartalų ir pasuka atgal į Reigano bulvarą, arabų rajono link, ten paslėptas baltasis sunkvežimis. Turbūt įvyko koks nors nesusipratimas ir Čarlis jo lauks ten. Ahmadas skuba ir nuo padūmavusios saulės jį šiek tiek muša prakaitas. Parduotuvės Reigano bulvare prekiauja rimtais dalykais — padangomis, kilimais, tapetais ir dažais, stambiais virtuvės įtaisais. Toliau prasideda automobilių prekybos agentūros su milžiniškomis aikštelėmis, jose automobiliai sustatyti ankštai it kareiviai rikiuotėje, akrai automobilių, priekiniai stiklai ir chromo apvadai žvilga pro debesis prasimušusios saulės spinduliuose, atspindi šviesą it javų lauke vėjuotą dieną, skelia žiežirbas, kibirkščiuojančias nuo blizgančių trikampių ir lėtai spirale besisukančių gairelių. Naujas dėmesį patraukiantis išradimas, šiuolaikinių technologijų kūrinys yra tie siaubingai gyvai atrodantys plastikiniai vamzdžiai, pripučiami iš apačios oro ir mojantys rankomis, trūkčiojantys pirmyn atgal apimti kančios, nuolatinio kviečiančio susijaudinimo, maldaujantys praeivių užsukti ir nusipirkti automobilį ar, jeigu stovi prie blyninės, blynų šūsnį. Ahmadui, vieninteliam asmeniui, einančiam šios Reigano bulvaro atkarpos šaligatviu, tie vamzdžių milžinai pasitaiko dukart — dvigubai už jį didesni isteriškai mojuojantys žali džinai išsprogusiomis akimis ir sustingusia šypsena. Atsargiai juos aplenkdamas, vienišas praeivis veidu ir kulkšnimis pajunta gūsį karšto oro, suteikiančio šiai įkyriai, išsišiepusiai, kenčiančiai pabaisai gyvybės. Dievas dovanoja jums gyvybę, pagalvoja Ahmadas, jis jus ir numarina 112. Ties kita sankryža jis pereina bulvarą. Žingsniuoja Šešioliktąja gatve Vakarų Pagrindinės link per juodųjų rajoną, panašų į tą, kuriuo lydėjo Džorilyną namo pasiklausęs jos giedojimo bažnyčioje. Kaip plačiai ji žiojo burną, parodydama pieniškai rausvą gerklę. Galbūt tada antrame aukšte tarp viena prie kitos sustatytų lovų, jam reikėjo leisti jai nučiulpti, kaip ji siūlėsi. „Mažiau netvarkos“, — sakė ji. Dabar visos merginos, ne tik kekšės, išmoksta, kaip tai daryti, mokykloje apie tai nuolat sklido bjaurios šnekos: kurios pasiruošusios čiulpti ir kurios mėgsta nuryti. Todėl atsiskirkite nuo moterų ir nesiartinkite prie jų, kol jos neapsivalys. O kai apsivalys, eikite pas jas, kaip jums prisakė Dievas. Nes Dievas išties myli Jam paklūstančius ir myli norinčius būti tyrais 113 “.

Ahmadas eina, apsirengęs juodai ir baltai, greit rėždamas orą, bet pastriuokomis, kaip tikras amerikietis, ir mato apleistas gatves, greitojo maisto šiukšles, sulaužytus plastikinius žaislus, nedažytus laiptelius ir prieangius, dar tamsuojančius nuo ryto drėgmės, suskilusius ir nepakeistus langų stiklus. Palei kelkraščius išrikiuoti praėjusio amžiaus amerikietiški automobiliai — daug didesni, nei jų reikia, kiūžtantys, suskilinėjusiais užpakaliniais žibintais, be ratų gaubtų ir nuleistomis padangomis. Iš tolimesnių kambarių sklinda moteriški balsai, piktai skųsdamiesi vaikais, kurie gimė nelaukti ir dabar niekieno neprižiūrimi spiečiasi prie vienintelių draugiškų balsų, sklindančių iš televizoriaus. Zandžai iš Karibų ar Žaliojo Kyšulio salų sodina gėles, dažo prieangius, semiasi vilčių ir energijos iš savo gyvenimo Amerikoje, o gimusieji čia karta po kartos lindi purve ir tinginystėje, tai jų protestas — vergų protestas, virtęs degradacijos troškimu, visų religijų pabrėžiamos švaros atsisakymu. Ahmadas švarus. Šaltas dušas, po kuriuo maudėsi šįryt, liko tarsi antroji oda po drabužiais, tarsi didžiojo apsivalymo, į kurį taip skuba, nuojauta. Jo laikrodis rodo be dešimt aštuonias.

Jis eina greitai, bet nebėga. Jis neturi patraukti dėmesio, turi praslysti miestu nepastebėtas. Vėliau bus antraštės, CNN reportažai, užtvindysiantys Viduriniuosius Rytus džiaugsmu, priversiantys tironus drebėti prabangiuose Vašingtono kabinetuose. O dabar ir virpulys, ir misija priklauso jam, tai jo užduotis, jo paslaptis. Jis prisimena save dalyvaujantį bėgime, pritupiantį, purtantį nuogas rankas, atpalaiduojantį jas, laukiantį, kol nuaidės startinio pistoleto šūvis ir grupelė vaikinų, įnirtingai dunksėdami kojomis, puls Centro vidurinės pasenusiu šlako takeliu. Kol kūnas neužvaldydavo proto ir smegenų neužliedavo adrenalinas, jis nervindavosi daug labiau nei dabar, nes dabar veikia globojamas Dievo rankos, Jo visagalės visa apimančios valios. Geriausias Ahmado rezultatas mylios bėgime buvo 4 minutės 48 sekundės ant elastingo žalio takelio su raudonomis skiriamosiomis linijomis Belvilio rajono mokykloje. Jis atbėgo trečias, ir plaučiai po to degė nuo paskutinių kelių šimtų jardų proveržio liepsnos: jis aplenkė du vaikinus, tačiau dar du liko nepasiekiami jo kojoms it tolstantis miražas.

Už penkių kvartalų Šešioliktoji gatvė išeina į Vakarų Pagrindinę. Aplinkui it minkštos skulptūros stoviniuoja pagyvenę musulmonai tamsiais kostiumais, o kai kurie — purvinomis galabijomis. Ahmadas susiranda Pep Bois ir „Al Aksa. Pigiau nebūna“ vitrinas, skersgatvį už jų, kuriuo jiedu su Čarliu ėjo iki buvusių „Kostelo mechanikos dirbtuvių“. Jis įsitikina, kad niekas jo nematė prieinant prie vata apmuštų metalo durelių, nudažytų vėmalų atspalviu. Joks Čarlis čia nelaukia. Viduje negirdėti nė garso. Saulė pagaliau prasiskverbė pro debesis ir Ahmadas jaučia, kaip prakaituoja pečiai ir nugara, — jo balti marškiniai prarado gaivumą. Už pusės kvartalo nuo čia, Vakarų Pagrindinėje gatvėje, jau sujudo pirmadienis. Skersgatvyje atsirado keletas automobilių ir pėsčiųjų. Jis pabando sukti naują varinę durų rankeną, bet ji nepasiduoda. Ahmadas suirzęs sukioja ją. Kaip toks mažas, nemąstantis metalo gabalėlis gali priešintis as-Samad, Nepriekaištingojo, valios vykdymui.

Stengdamasis nepanikuoti, Ahmadas bando pajudinti didžiąsias pakeliamas duris. Jų apačioje įtaisyta rankena, ją pasukus atšaunama pora šoninių skląsčių. Rankena pasisuka, durys, išgąsdindamos Ahmadą, šauna į viršų, skrieja ir džergždamos atsitrenkia į viršutinius jas laikančius strypus, skendinčius palubėje tvyrančioje prieblandoje.

Ahmadas įleido šviesos į urvą. Čarlio šioje purvinoje vietoje nėra, nėra ir dviejų meistrų — techniko ir jo jaunojo pagalbininko. Darbastaliai ir kaiščiai sienose atrodo taip, kaip Ahmadas ir prisimena. Šiukšlių ir išmėtytų detalių patalpos kampuose mažiau. Garažą valė ir tvarkė, lyg prieš pabaigą. Viduje tylu it paskutinįkart išplėštame kape. Skersgatviu važiuojantys automobiliai blyksteli į urvą pavojingais šviesos atspindžiais, žvilgteli į vidų praeiviai. Viduje nieko nėra, bet sunkvežimis stovi — dėžę primenantis GMC 3500, ant jo šono neprofesionaliai ranka užrašyta LANGŲ ŽALIUZĖS.

Ahmadas nedrąsiai atidaro kabinos dureles ir mato, kad maskuojama spalva nudažyta dėžutė tebėra įtaisyta tarp dviejų sėdynių ir lipnia juosta priklijuota prie dėžės nuo pieno. Rakteliai kabo prietaisų skydelyje, kviesdami įsibrovėlį juos pasukti. Du stori izoliuoti laidai nutįsę nuo detonatoriaus į sunkvežimio kėbulą. Durelės į kėbulą, pritūpusio žmogaus aukščio, atsidaro vos šešis colius — įsitempia pro jas nutiesti laidai. Pro šešių colių plyšį Ahmadas užuodžia amonio salietros ir nitrometano degalų kvapą, mato vaiduokliškai blyškias plastikines statines aukščio jam iki juosmens ir kiekvienoje po šimtą šešiasdešimt kilogramų sprogstamojo mišinio. Lygus baltas statinių plastikas blizga tarsi gyvas kūnas. Sudurti geltoni laidai vejasi nuo sprogdinimo kapsulių, sustiprintų aliuminio milteliais ir PETN, įmontuotų kiekvienos statinės dugne. Dvidešimt penkios talpyklos, įžiūrimos prieblandoje, sustatytos po penkias kvadratu, kruopščiai surištos kartu dviguba skalbinių virve ir, kad neslystų, pritvirtintos prie skersinių bei kilpų kėbulo šonuose. Visa tai atrodo kaip šiuolaikinio meno kūrinys, kruopščiai padarytas ir nesuvokiamas. Ahmadas prisimena kresną techniką, jo dailius, švelnius tepaluotų rankų judesius, įsivaizduoja jį su nekaltu darbininko pasididžiavimu šypsantį retadante šypsena. Jie visi čia, visi šiame plane, nuostabaus mechanizmo dalys, pritaikytos viena prie kitos. Kiti pradingo, bet Ahmadas liko, jis padės paskutinę detalę į vietą.