Джон Апдайк - Teroristas

Jis švelniai užtraukia mažas medines dureles ir grąžina užtaisytų statinių rinkinį į kvapnią tamsą. Jos buvo jam patikėtos. Jis, kaip ir jie, — karys. Jį supa kariai bendražygiai, nors jie ir tyli, nors nepaliko jokių instrukcijų. Durys sunkvežimio gale užrakintos kabančia spyna. Uždėta didžiulė sklendė, pro plyšį jos gale perverta stora ąsa ir užkabinta sunki pakabinama spyna su šifru. Ahmadui šifro niekas nepasakė. Jis supranta paliktą žinią: turi pasitikėti savo broliais taip, kaip jie pasitiki Ahmadu, turi pasitikėti jų nepaaiškinamu dingimu, turi įvykdyti planą. Jis tapo vieninteliu išlikusiu Gailestingojo ir Nepriekaištingojo įrankiu. Jam parūpino sunkvežimio, kurį jis paprastai vairuoja, dvynį, kad jo kelias būtų tiesus ir lengvas. Jis nedrąsiai sėdasi į vairuotojo vietą. Senos dirbtinės odos sėdynė šilta, lyg nuo jos kažkas ką tik atsikėlė.

Sprogimas, prisimena jis iš Centro vidurinės fizikos pamokų, tai kieto kūno ar skysčių žaibiškas virsmas dujomis, kai medžiaga mažiau nei per sekundę išsiplečia šimtus kartų. Ir tai viskas. Tarsi stovėdamas ant tokio cheminio virsmo ribos, jis mato save, mažą ir susikaupusį, lipantį į nepažįstamą sunkvežimį, užvedantį variklį, didinantį apsukas ir ramiai išsukantį į skersgatvį.

Jam ramybės neduoda tik vienas mažas dalykas. Išlipęs nuleisti džeržgiančių garažo durų — už savęs, sunkvežimio ir nematomos bendrininkų kompanijos — Ahmadas jaučia, kaip ryte išgertos apelsinų sultys ir užgniaužtas nervingumas spaudžia šlapimo pūslę. Prieš kelionę geriau būtų nusišlapinti. Jis palieka sunkvežimį užvestu varikliu skersgatvio šalikelėje, vėl pakelia garažo duris ir už tepaluotų durų be užrašo, įspraustų tarp darbastalių, susiranda dirbtuvių tualetą. Patraukus virvelę, įsižiebia plika lemputė ir stovi blizgantis porceliano indas su ovalia, įtartinai atrodančia akimi vandens, kurį reiks nuleisti įliejus savo srovelę. Jis kruopščiai nusiplauna rankas, naudodamasis riebalus šalinančiu skysčiu, stovinčiu ant praustuvo. Ahmadas grįžta į lauką, patraukęs mazguotą virvę nuleidžia džeržgiančias duris ir viduje net susigūžia supratęs, kaip kvaila ir pavojinga buvo palikti sunkvežimį įjungtu varikliu net minutei ar dviem. Apimtas pakilios, bet kartu ir atpalaiduojančios paskutinės dienos jausenos jis normaliai nebemąsto. Nereikia pamesti galvos, reikia suvokti save kaip Dievo įrankį — ramų, tvirtą, ryžtingą ir nemąstantį, koks ir turi būti įrankis.

Jis pažvelgia į Timex — po aštuonių devynios. Prarastos dar keturios minutės. Jis vairuoja sunkvežimį, stengdamasis išvengti duobių, staigių stabtelėjimų ir trūktelėjimų. Atsilieka nuo jųdviejų su Čarliu nustatyto grafiko, bet tik mažiau nei dvidešimčia minučių. Truputį nusiraminęs, nes sunkvežimis jau važiuoja tapęs kasdienio eismo dalimi, jis išsuka iš skersgatvio ir suka Vakarų Pagrindine į kairę, vėl pravažiuoja Pep Boys su klaikoku trijų vyrukų — Menio, Mo ir Džeko, sujungtų į trigalvį nykštuko kūną, piešiniu.

Visiškai išsibudinęs miestas mirga ir sukasi aplinkui. Jis įsivaizduoja savo sunkvežimį kaip į apskritimą įspraustą stačiakampį, matomą iš sraigtasparnio gaudynių metu, besibraunantį gatvėmis, sustojantį ties šviesoforais. Šis sunkvežimis elgiasi kitaip nei „Puikybė“, kuri trupučiuką siūbuoja į šalis ir vairuotojas jaučiasi taip, lyg sėdėtų ant dramblio. Vairuodamas „Langų žaliuzes“ jis nejaučia organiško ryšio. Vairas netinka jo rankoms. Kiekvienas kelio paviršiaus nelygumas supurto visą karkasą. Priekiniai ratai atkakliai krypsta į kairę, lyg avarijos metu būtų įlenktas rėmas. Svoris — dukart didesnis, nei turėjo Makvėjus, kompaktiškesnis ir sunkesnis, nei kuris nors baldų krovinys — stumia jį, kai stabdo ties raudona, ir traukia atgal, kai pajuda užsidegus žaliai.

Norėdamas išvengti miesto centro — mokyklos, Rotušės, bažnyčios, griuvėsių plynės, stiklinių dangoraižių strampų, pastatytų vyriausybės kaip duoklė miestui — Ahmadas pasuka į Vašingtono gatvę, taip pavadintą, nes, kaip kažkada sakė Čarlis, važiuojant kita kryptimi prie šios gatvės stovi namas, kuriame didysis generolas buvo įsirengęs vieną iš savo būstinių Naujajame Džersyje. Džihadas ir Revoliucija — tokie pat karai, aiškino Čarlis — žūtbūtiniai, žiaurūs pažemintųjų karai, nes imperialistinis buldogas reikalauja paklusti jo paties naudai sugalvotoms niekšingoms taisyklėms.

Ahmadas įjungia radiją — nustatyta bjauri repo stotis, besispjaudanti sunkiai suprantamomis nešvankybėmis. Jis susiranda WCBS-AM ir diktorius springdamas praneša, kad ties įvaža į Linkolno tunelį kaip visada susidarė grūstis — stok — važiuok, och och. Skuboti tauškalai iš sraigtasparnio, ir pasigirsta triukšminga pop muzika. Jis išjungia radiją. Šioje velnio apsėstoje visuomenėje žmogui paskutinę gyvenimo valandą nėra net ką paklausyti. Tyla geriau. Tyla — tai Dievo muzika. Susitikdamas su Dievu Ahmadas turi būti švarus. Pagalvojus apie susitikimą su esybe, tokia artima, kaip gysla kakle, šaltukas, atsiradęs Ahmado skrandyje, nuvinguriuoja į vidurius — tą esybę jis visąlaik jautė greta kaip tėvą, kaip brolį, bet niekada negalėjo kreiptis tiesiai į tobulą Jo švytėjimą. O dabar jis — betėvis, neturintis brolio, vykdo nepermaldaujamą Dievo valią: Ahmadas skuba pristatyti Hutamą — Niokojančią ugnį. O dar tiksliau, kaip kažkada jam aiškino šeichas Rašidas, Hutama reiškia sudaužanti į gabalus.

Naujajame Prospekte esama tik vienos sankryžos su Aštuoniasdešimtuoju keliu. Ahmadas pasuka sunkvežimį į pietryčius Vašingtono gatve iki Vašingtono ir Tildeno gatvės sankirtos, o ši veda tiesiai į Aštuoniasdešimtąjį kelią, šiuo dienos metu griaudėjantį Niujorko link. Už trijų kvartalų į šiaurę nuo sankryžos, ant plataus posūkio, kur Getty degalinė stovi priešais Mobil degalinę ir parduotuvę „Sekundėlė“, Ahmadas pastebi tarsi pažįstamą povyzą, stovinčią ant šaligatvio ir mojuojančią, bet mojančią ne kaip žmogus, veltui bandantis pasigauti taksi, kurie šiaip sau Naujajame Prospekte nestoja ir juos reikia kviesti telefonu, — mojančią jam. Ir iš tiesų, jis rodo per priekinį stiklą į Ahmadą pirštu ir iškelia delnus, lyg norėdamas jį sustabdyti. Tai ponas Levis, dėvintis savo rudą prie pilkų kelnių netinkantį švarką. Jis šį pirmadienį apsirengęs taip, kaip vaikšto į mokyklą, tik vietoj to stovi gatvėje už mylios nuo Centro vidurinės.

Šis netikėtas susitikimas sutrukdo Ahmadui. Jis stengiasi nuraminti pakrikusias mintis. Galbūt ponas Levis turi žinutę nuo Čarlio, nors Ahmadas nemano, jog jie pažįsta vienas kitą — konsultantui nepatiko, kad Ahmadas gavo vairuotojo pažymėjimą ir vairuoja sunkvežimį. O galbūt tai skubi žinutė nuo motinos, kuri šią vasarą minėjo poną Levį pernelyg dažnai tonu, rodančiu, kad ji vėl įsivėlė. Ahmadas neketina sustoti, kaip nestotų ties viena iš besiraitančių įkyrių baidyklių, padarytų iš oro pripūstų plastikinių vamzdžių, viliojančių pirkėjus išsukti iš pagrindinės gatvės.

Bet šviesoforo šviesa pasikeičia, eismas sulėtėja ir sunkvežimis priverstas sustoti. Ponas Levis — Ahmadas nė nežinojo, kad jis gali taip greitai judėti, — neria per eismo juostas ir iškėlęs ranką įsakmiai pabeldžia į keleivio langą. Sumišęs, įpratęs mokytojui rodyti pagarbą, Ahmadas pasilenkia ir paspaudžia durų atrakinimo mygtuką. Geriau tegul jis būna viduje, kartu su juo, paskubomis nusprendžia jaunuolis, nei gatvėje, kur gali paskelbti pavojų. Ponas Levis atplėšia dureles, eismui pajudėjus prisitraukia ir šlepteli ant juodos supleišėjusios sėdynės. Jis užtrenkia duris. Jis švokščia.