Джон Апдайк - Teroristas

Jis užima vidurinę juostą ir neleidžia mersedesui aplenkti iš dešinės, tuo tarpu pagrindinis eismo kautas plūsta į rytus, Džordžo Vašingtono tilto link. Kairėje nuo vėjelio raibuliuoja Overpeko upė, tekanti Hakensako pusėn. Sunkvežimis važiuoja Naujojo Džersio greitkeliu, iškilusiu virš pelkynų, čia išnaudotas kiekvienas nusausintas plotelis. Greitkelis šakojasi — kairioji atšaka suka Linkolno tunelio išvažos link. Sąmokslininkai pasirūpino, kad elektroninio važiavimo mokesčio atsakiklis būtų pritvirtintas sunkvežimio priekinio stiklo viduryje: taip sunkvežimis ramiai pravažiuos pro rinkliavos būdelę ir apsaugą, arba mokesčio rinkėjas matys jaunojo vairuotojo veidą tik akimirką.

— Pagalvok apie motiną, — iš pono Levio balso dingo lengvumas, jame suskambo šaiži gaidelė. — Ji ne tik praras tave, ji išgarsės kaip motina, užauginusi siaubūną. Pamišėlį.

Ahmadui ima patikti tai, kad jo visiškai nejaudina įsibrovėlio argumentai.

— Motinai aš niekada nebuvau svarbus, — aiškina jis, — nors, tenka pripažinti, kai, jos nelaimei, gimiau, ji savo pareigas atliko. O kalbant apie siaubūno motiną, tai Artimuosiuose Rytuose kankinių motinos yra labai gerbiamos ir gauna nemažą pašalpą.

Ponas Levis atsako:

— Esu įsitikinęs, ji mieliau turėtų tave, o ne pašalpą.

— O kodėl jūs esate toks įsitikinęs, pone? Ar gerai ją pažįstate?

Pasirodo žuvėdros — iš pradžių pro priekinį stiklą jis mato tik keletą, vėliau dešimtis, o dešimtys virsta šimtais, sūkuriuojančiais virš sąvartyno. Virš šio godžių sparnuočių sambūrio, virš niauraus Hadsono stūkso akmeninis, rantytas it raktas didžiojo miesto, Šėtono širdies, siluetas. Apšviesti iš rytų jo bokštai dunkso iš vakarų metamuose šešėliuose, o tarp jų sūkuriuoja, švyti miglelė. Pono Levio tyla pranašauja naują išpuolį prieš Ahmado įsitikinimus, bet šią akimirką ir vairuotojas, ir jo keleivis tylėdami žvelgia į vieną iš pasaulio stebuklų, staiga dingstantį iš akių, eismui pajudėjus į priekį: abipus 95-ojo greitkelio atsiveria tuščios erdvės — žole užžėlusios pelkės su melsvo dangaus properšomis, atsispindinčiomis purve vingiuojančiuose vandens srautuose. Aukštai ant priekinio stiklo blyksteli sidabrinis kryželis, pakilęs iš Niuarko tarptautinio oro uosto, nubrėžia pieno balsvumo danguje dvigubą pėdsaką, tarsi tiesdamas kelią tiems, kurie seks paskui jį skrydžių vadovų nubraižytoje raizgalynėje.

Ponas Levis suardo šią akimirką prabildamas:

— Na, apie ką dar galime pasikalbėti? Apie „Gigantų“ stadioną. Ar žiūrėjai vakar Jets114 žaidimą? Kai tas vaikis, Karteris, nesugraibė kamuolio rungtynių pradžioje, pamaniau sau: „Na, va, ir vėl tas pats, kaip ir praeitą sezoną.“ Bet ne, jie ištempė, trisdešimt vienas — dvidešimt keturi, nors atsipalaiduot niekaip negalėjai, kol tas naujokas, saugas Kolmenas, paskutinę minutę užkirto kelią Bengalo finaliniam proveržiui.

Tai turbūt kažkokia žydiška komedija, į ją Ahmadas nekreipia dėmesio.

— Negaliu patikėti, kad rimtai ketini nužudyti šimtus nekaltų žmonių.

— O kas sakė, kad bedieviai nekalti? Taip tvirtina tik patys netikintieji. Dievas Korane sako taip: Būk negailestingas netikintiesiems. 115 Degink juos, traiškyk, nes jie pamiršo Dievą. Jie mano, kad savęs paties pakanka. Jie myli šį gyvenimą labiau, nei busimąjį.

— Todėl dabar juos reikia žudyti. Tikrai žiauru.

— Jums galbūt ir žiauru. Jūs, kiek žinau, atsimetęs nuo tikėjimo žydas. Netikite niekuo. Trečiojoje Korano suroję sakoma, kad net visas pasaulio auksas neišpirks tų, kurie anksčiau tikėjo, o dabar nebetiki, ir kad Dievas niekada nebepriims jų atgailos.

Ponas Levis atsidūsta. Ahmadas girdi, kaip jam kvėpuojant gerklėje gargia drėgmė, mažulyčiai baimės lašeliai.

— Na, ką gi, Toroje taip pat pilna atstumiančių ir absurdiškų dalykų. Maras, skerdynės, viskas pagal Jahvės užsakymą. Gentys, kurioms nepasisekė tapti išrinktosiomis, — uždrausti jas, jokio joms pasigailėjimo. Tik jie dar nebuvo sukūrę padoraus Pragaro, tuo pasirūpino krikščionys. Būk išmintingas — dvasininkai valdo žmones baime. Įpiršti Pragaro vaizdinį — turbūt seniausia įbauginimo taktika pasaulyje. Kartu su kankinimais. Ir pats Pragaras grindžiamas kankinimu. Tu tikrai visu tuo gali tikėti? Dievu — vyriausiuoju budeliu? Dievu — genocido viešpačiu?

— Prie Čarlio prisegtame raštelyje buvo parašyta: „Ir mes susilauksime Jo atpildo“. Jūs paminėjote Torą, savo religines tradicijas. Pranašas yra pasakęs daug gerų žodžių apie Abraomą. Man įdomu būtų žinoti: ar jūs kada tikėjote? Ir kodėl praradot tikėjimą?

— Aš toks gimiau. Mano tėvas nekentė judaizmo, ir jo tėvas taip pat. Jie kaltino religiją dėl visų pasaulio kančių — religija sutaiko žmones su jų bėdomis. Bet jie priėmė kitą religiją — komunizmą. Bet tau neįdomu apie tai klausytis.

— Aš nieko prieš. Mums naudinga rasti sutarimą. Prieš atsiradant Izraeliui musulmonai ir žydai buvo broliai — jie priklausė krikščioniško pasaulio pakraščiams, kėlė juoką savo komiškais drabužiais, buvo pramoga krikščionims, kurie dėl turto ir popieriaus baltumo odos jautėsi saugūs. Nepaisant turimos naftos, jie niekino mus, apgaudinėjo Saudo Arabijos princus, atimdami tai, kas jiems priklausė pagal prigimtinę teisę.

Ponas Levis vėl atsidūsta.

— Neblogus „mus“ čia nupiešei, Ahmadai.

Perpildytame greitkelyje eismas sulėtėja ir užstringa. Aplink nuorodos: NORT BERGENAS, SEKOKAS, VIHOKENAS, 495-ASIS KELIAS, Į LINKOLNO TUNELĮ. Nors niekada čia nevažiavęs — nei su Čarliu, nei vienas — Ahmadui nesunku laikytis nuorodų, nepaisant net to, kad 495-asis kelias, kuriuo trūkčiodamas šliaužia eismo srautas, daro kilpą, nuleisdamas automobilių srautą nuo Vihokeno uolos prie upės. Jis įsivaizduoja šalia skambantį balsą: „Atsipalaiduok, Patrakėli. Čia ne aukštoji matematika.“

Keliu leidžiantis žemyn tuntai automobilių įsilieja į eismą iš šalutinių kelių pietuose ir vakaruose. Virš automobilių stogų Ahmadas įžvelgia jų visų bendrą tikslą — ilgą rusvą akmeninį fasadą ir tris baltomis plytelėmis įrėmintas arkines įvažas: į kiekvieną telpa po dvi eismo juostas. Ant ženklo užrašyta: SUNKVEŽIMIAMS — Į DEŠINĘ. Kiti sunkvežimiai — rudas UPS, geltonas Ryder, margi prekeivių pikapai, pūškuojantys ir žviegiantys vilkikai, tempiantys milžiniškus kalnus šviežių Sodų valstijos produktų į Manhatano virtuves — spaudžiasi į dešinę, pavažiuoja keletą pėdų, stabdo.

— Dabar pats laikas išlipti, pone Levi. Kai įvažiuosime į tunelį, sustoti nebegalėsiu.

Konsultantas įsiremia rankomis į šlaunis, aptemptas nederančiomis pilkomis kelnėmis, kad Ahmadas matytų, jog jis nė neketina liesti durelių.

— Nė nemanau lipti. Dalyvausiame šiame reikale kartu, sūnau.

— Aš jums ne sūnus. O jeigu bandysite atkreipti kieno nors dėmesį, susprogdinsiu sunkvežimį tiesiog čia, eismo kamštyje. Ne pati geriausia vieta, bet žus užtektinai.

— Galiu lažintis, kad nesusprogdinsi. Tu per geras vaikis. Tavo motina pasakojo, kaip negalėdavai prisiversti užminti vabalo. Stengdavaisi pagauti jį į popieriuką ir išmesti pro langą.

— Regis, jūs su mama daug kalbėjotės.

— Konsultavau ją. Mes abu norime tau tik gero.

— Man nepatiko traiškyti vabalų, bet ir liesti jų nemėgau. Bijojau, kad įgels ar pridergs į ranką.

Ponas Levis įžeidžiamai juokiasi. Ahmadas laikosi savo:

— Vabalai gali tuštintis — mokėmės per biologijos pamokas. Jie turi žarnyną, išangę ir visa kita, kaip ir mes.