Джон Апдайк - Teroristas

— Mes susitikinėjom visą vasarą, — tęsia Levis, Ahmadui nieko neatsakius. — Ji stulbinama. Nė nežinojau, kad vėl galiu ką nors pamilti, kad mane vėl užplūs gyvenimo syvai.

— Manau, motina, — šiek tiek pamąstęs taria Ahmadas, — lengvai permiega su vyrais. Slaugės įpratusios turėti reikalų su kūnais, be to, ji laiko save laisva šiuolaikine moterimi.

— Neimk giliai į širdį, nieko ypatinga neįvyko — tai nori man pasakyti? Bet aš paėmiau. Ji tapo man ištisu pasauliu. Praradęs ją, jaučiuosi tarsi išgyvenęs po rimtos operacijos. Man skauda. Aš per daug geriu. Tu to nesuprasi.

— Neįsižeiskite, pone, bet supraskite, — iš aukšto sako Ahmadas, — manęs visai nedžiugina tai, kad motina sanguliauja su žydu.

Levis nusikvatoja kimiu, panašiu į lojimą juoku.

— Na, ką tu, mes juk visi amerikiečiai. Tokia idėja — ar Centro mokykloje tau nesakė? Airių kilmės amerikiečiai, afroamerikiečiai, žydų kilmės amerikiečiai, net arabų kilmės amerikiečiai.

— Pasakykit nors vieną.

Levis pasijunta užkluptas iš netyčių.

— Omaras Šarifas, — sako.

Jis žino, kad ne tokiomis įtemptomis aplinkybėmis prisimintų ir kitų.

— Ne amerikietis. Bandykite dar kartą.

— Hm... Kuo jis ten vardu? Liu Alsindoras.

— Karimas Abdul Džabaras116, — pataiso Ahmadas.

— Ačiū. Tai buvo gerokai prieš tau atsirandant.

— Bet jis buvo didvyris. Įveikė daug prietarų.

— Maniau, kad tai buvo Džekis Robinsonas117, bet tiek to.

— Ar jau priartėjome prie žemiausio tunelio taško?

— Iš kur galiu žinoti? Atėjus laikui, mes prie visko priartėjame. Atsidūręs tunelyje, nurodymų nerasi. Anksčiau ant šių pėsčiųjų takelių stovėdavo policininkai, bet jų daugiau nebėra. Jie čia stovėjo drausmei palaikyti, bet, manau, policininkai nusispjovė į drausmę kartu su visais.

Toliau judėjimas keletą minučių užstrigo. Prieš juos ir už jų ima pypti automobiliai — triukšmas slysta plytelėmis, kaip didžiulio muzikos instrumento kvėpavimas. Tarsi šis stabtelėjimas būtų jiems suteikęs begalę laisvo laiko, Ahmadas atsigręžia ir klausia Džeko Levio:

— Ar jums kada teko skaityti Egipto poetą ir filosofą Saidą Kutubą118? Prieš penkiasdešimt metų jis buvo atvykęs į Jungtines Valstijas ir buvo priblokštas rasinės diskriminacijos ir lytinio palaidumo. Jis padarė išvadą, kad amerikiečiai labiausiai nutolę nuo Dievo ir dievobaimingumo. Tačiau džahilyjos 119 sąvoka, reiškianti neišmanymo, tamsumo būseną prieš pasirodant Mahometui, gali būti taikoma ir pasauliečiams musulmonams. Tai jie tampa teisėtais nužudymo taikiniais.

— Skamba protingai. Įtrauksiu jį į pasirenkamo skaitymo sąrašus, jei gyvensiu. Šį semestrą pasirašiau sutartį dėstyti kursą apie pilietines teises. Nes mirtinai įkyrėjo visą dieną sėdėti tame sename sandėliuke ir įkalbinėti niaurius sociopatus nemesti mokyklos. Tegul meta — tokia mano nauja filosofija.

— Pone, man labai gaila, bet jūs neišgyvensite. Po keleto minučių aš išvysiu Dievo veidą. Mano širdis perpildyta lūkesčio.

Jų juostoje eismas pasislenka į priekį. Priešais esančiame automobilyje važiuojantiems vaikams nusibodo bandyti atkreipti Ahmado dėmesį. Mažasis berniukas, užsimaukšlinęs raudoną kepurėlę su snapeliu, dryžuotais Yankees komandos uniformą mėgdžiojančiais marškiniais susirangė ir užmigo šiame trūkčiojančiame sraute, sunkvežimių stabdžių žviegime ir pūkštime, šiame plytelėmis išklotame pragare, kur švarus benzinas virsta smalkėmis. Mergytė su pūstomis kasytėmis, įkišusi nykštį į burną, prisiglaudė prie brolio ir žvelgia į Ahmadą stiklinėmis akimis, daugiau netrokšdama, kad ją pastebėtų.

— Nagi, pirmyn. Pamatyk tą šunsnukį, — sako jam Džekas Levis, sėsdamasis tiesiai, pasitempdamas, jaudulys nurausvina jo liguistai blyškius skruostus. — Varyk, pasižiūrėk į tą suknistą Dievo veidą — man nusispjaut. Kodėl man tai turi rūpėti? Moteris, dėl kurios krausčiausi iš proto, mane metė, darbas nykus, kas rytą atsibundu ketvirtą ir negaliu užmigti. Mano žmona... Jėzau, per liūdna apie tai kalbėti. Ji mato, koks aš nelaimingas, kaltina save, kad taip siaubingai sustorėjo, ir ėmėsi kažkokios skubios dietos, kuri gali ją pražudyti. Ji žvėriškai kankinasi, nes nevalgo. Ir man norisi jai pasakyti: „Bete, pamiršk tą dietą, niekias nebesugrąžins tų laikų, kai buvome jauni.“ Nors mes niekada nebuvome išskirtiniai. Kartais linksmindavome vienas kitą, juokdavomės, džiaugėmės paprastais dalykais, kartą per savaitę pietaudavome mieste, vaikščiojom į kiną, kai turėjom jėgų, retkarčiais surengdavom kokią iškylą prie krioklių. Vienintelis mūsų vaikas, vardu Markas, gyvena Albukerkėje ir tenori mus pamiršti. Negali jo dėl to kaltint. Mes taip pat elgėmės su savo tėvais: kuo greičiau juos palikti, jie nieko nesupranta, jie daro gėdą. Kuo vardu tas tavo filosofas?

— Saidas Kutubas. O jeigu tiksliai — Kutbas. Mano buvęs mokytojas šeichas Rašidas labai jį mėgo.

— Jis gerai sako apie Ameriką. Rasės, seksas — tai mus baugina. Kai tik išsikvepi, iš Amerikos nebegauni nieko. Ji netgi neleidžia tau padoriai numirti: ligoninės siurbia iš medicinos draudimo pinigus, kiek tik gali. Farmacijos kompanijos pavertė gydytojus sukčiais. Kodėl turėčiau trintis šiame pasaulyje, kol kokia nors liga pavers mane melžiama sukčių gaujos karve? Tegul Betė pasidžiaugia nors tais trupiniais, kuriuos jai paliksiu — aš taip manau. Esu šiam pasauliui našta, užimu jame vietą. Nagi, pirmyn, spausk tą supistą mygtuką. Kaip mobiliuoju kažkam pasakė vienas rugsėjo vienuoliktą lėktuvu skridęs vaikinas: „Viskas įvyks labai greitai.“

Džekas ištiesia ranką prie detonatoriaus, ir Ahmadas antrąkart ją sučiumpa.

— Prašau, pone Levi, — sako jis. — Tai privalau padaryti aš. Jeigu tai padarysite jūs, bus nebe pergalė, o pralaimėjimas.

— O, Dieve, tau derėtų būti teisininku. Gerai, nebespausk rankos. Aš tik juokavau.

Mergytė autobusiuko gale matė šias trumpas grumtynes ir jos susidomėjimas pažadino brolį. Į Ahmadą su Leviu įsispokso keturios blizgančios juodos akys. Ahmadas akies kampučiu mato, kaip ponas Levis viena ranka trina kitos plaštaką. Jis sako Ahmadui — galbūt norėdamas suminkštinti jį pagyromis:

— Sustiprėjai per vasarą. Po mūsų pokalbio mokykloje davei paspausti tokią glebnią ranką, kad vos neįsižeidžiau.

— Taip, daugiau nebebijau Tailenolio.

— Tailenolio?

— Dar vienas, šiemet baigęs Centro vidurinę. Bukaprotis mušeika, pasiglemžęs man patinkančią merginą. Kuriai patikau aš, nors ir atrodžiau keistas. Taigi, ne jūs vienas turite meilės bėdų. Pasak islamo teoretikų, garbinti gyvulišką instinktą — viena iš pagoniškų Vakarų klaidų.

— Papasakok man apie skaistuoles. Apie septyniasdešimt dvi skaisčias mergeles, aptarnausiančias tave anapus.

— Šventajame Korane nenurodytas tikslus churyjat 120 skaičius. Ten sakoma, kad jų daug, jos tamsiaakės, žvelgia droviai ir jų niekada nelietė joks vyras ar džinas.

— O, dar ir džinai! Vajetau.

— Jūs šaipotės net nemokėdamas kalbos, — Ahmadas jaučia, kaip jam kalbant nekenčiamas raudonis užlieja skruostus. — Šeichas Rašidas išaiškino, kad džinai ir hurijos — Dievo meilės mums simboliai. O ta meilė yra visa apimanti, nuolat atsinaujinanti ir paprastiems mirtingiesiems nesuvokiama.

— Na, jeigu tu taip supranti, tegu. Nesiginčiju. Su sprogimu nepasiginčysi.

— Ką jūs vadinate sprogimu, man bus tik smeigtuko dūris, maža skylutė, pro kurią Dievo jėga patenka į pasaulį.