Джон Апдайк - Teroristas

Nors atrodė, kad ši akimirka stringančiame transporto sraute niekados neateis, iš vos pastebimo tunelio išsilyginimo ir nedidelio kelio pakilimo Ahmadas supranta, kad žemiausias taškas pasiektas, o plytelėmis išklotos sienos linkis priešais, retkarčiais matomas pro aukštas sunkvežimių priekabas, žymi tą silpnąją vietą, kurioje turėtų būti susprogdintas fanatiškai kruopščiai ir glaudžiai iš plastikinių statinių sudėliotas kvadratas.

Jis nukelia dešinę ranką nuo vairo ir laiko virš kariška nykia spalva nudažytos dėžutės su nedidele įduba, į kurią tilps jo nykštys. Kai jis paspaus mygtuką, atsidurs pas Dievą. Dievas nebebus toks siaubingai vienišas. Jis sutiks tave kaip Savo sūnų.

— Nagi, spausk, — ragina jį Džekas Levis. — O aš atsipalaiduosiu. Viešpatie, koks aš pastaruoju metu pavargęs!

— Jūs nepajusit skausmo.

— Bet jį pajus daugybė kitų, — atsako pagyvenęs vyriškis, staiga vėl susmukdamas. Bet kalbėti nenustoja: — Ne taip aš tai įsivaizdavau.

— Ką įsivaizdavote? — it aidas klausia Ahmadas, jausdamasis švarus ir tuščiaviduris.

— Mirtį. Visąlaik maniau mirsiąs lovoje. Gal todėl taip nemėgstu joje gulėti. Lovoje.

„Jis nori mirti, — mąsto Ahmadas. — Jis provokuoja mane atlikti šį darbą už jį.“ Penkiasdešimt šeštojoje suroję Pranašas kalba apie akimirką, kai mirštančio žmogaus siela pasiekia gerklę 121 . Ta akimirka atėjo. Kelionė, miradž 122 . Burakas pasirengęs. Išsitiesia šlamėdami jo sparnai. Tačiau toje pačioje suroję „Atsitikimas“ Dievas klausia: Mes sukūrėme jus: kodėl nenorite pripažinti Tiesos? Jūsų sėkla, kurią švaistote, — ar jūs ją kuriate, ar Mes, Kūrėjas? 123 Dievas nenori griauti: juk Jis sukūrė pasaulį.

Plytelių ornamentas ant sienų ir išmetamųjų dujų nujuodintos plytelės ant lubų — begalinė, tolstanti kvadratų seka, primenanti milimetrinį popierių, suvyniotą į trijų matmenų figūrą — sprogsta Ahmado mintyse milžiniškame Kūrimo postūmyje, viena po kitos ritasi koncentrinės bangos, toliau ir toliau sklisdamos nuo pradinio niekio taško, paklusdamos Dievo valiai — didžiajam perėjimui iš nebūties į būtį. Tokia buvo Mielaširdingojo, Gailestingojo, ar-Rachman ir ar-Rachym, Gyvojo, Pakančiojo, Dosniojo, Tobulojo, Šviesos, Vedlio valia. Jis nenori, kad mes išniekintume Jo Kūrinį trokšdami mirties. Jis trokšta gyvenimo.

Ahmadas sugrąžina dešinę ranką ant vairo. Du vaikučiai priekyje važiuojančiame automobilyje, su meile aprengti ir sušukuoti tėvų, kas vakarą maudomi ir čiūčiuojami, žvelgia į jį iškilmingai, rimtai, jo susikaupime jie pajunta permainas, o veido išraiškoje, sumišusioje su priekinio stiklo blizgesiu, — kažką neįprasta. Jis raminamai pakelia dešinės rankos pirštus nuo vairo ir mojuoja jais, kaip apvirtęs ant nugaros vabalas kojelėmis. Pagaliau pastebėti vaikai nusišypso, ir Ahmadas nesulaiko šypsenos. Jis žvilgteli į laikrodį — po devynių aštuoniolika. Maksimalios žalos jau nebepadarysi: akimirka praėjo, ir tunelio linkis ima pamažu platėti į dienos šviesos keturkampį.

— Ką? — klausia Levis, lyg būtų neišgirdęs Ahmado atsakymo į savo repliką. Jis vėl išsitiesia.

Juodaodžiai vaikai, taip pat pajutę artėjant išsigelbėjimą, maivosi pro volvo langus, pirštų galiukais tempia akių kampučius ir vizgina iškištais liežuviais. Ahmadas vėl bando jiems nusišypsoti ir pakartoja draugišką gestą — pamoja pirštais, bet vangiai, jis jaučiasi išsekęs. Ryškiai apšviestos tunelio žiotys išsiplečia ir praryja jį, jo keleivius ir vaiduoklius. Visi kartu jie išnyra į blankią, bet brėkštančią dar vieno pirmadienio Manhatane šviesą. Priežastis, dėl kurios eismas tunelyje taip lėtai, trūkčiodamas slinko, pagaliau išnyko, išsisklaidė grįstoje atviroje erdvėje tarp vidutinio aukščio gyvenamųjų namų, skelbimų lentų, plytinių pastatų eilių ir už keleto kvartalų matomų tolimų, trapių stiklo dangoraižių. Tai kuo puikiausiai galėtų būti kokia nors bevardė šiaurinė Naujojo Džersio vieta, ir tik Empire State dangoraižis, vėl tapęs aukščiausiu pastatu Niujorke, išduoda, kad tai kažkas kita. Bronzinis autobusiukas pasuka į dešinę, į pietus. Vaikai, užburti miesto vaizdų, sukioja galvas į visas puses ir nė nepamoja Ahmadui atsisveikinti. Po tokios aukos jų vardan Ahmadas jaučiasi paniekintas.

Šalia jo sėdintis ponas Levis prataria:

— Biče! — sako kvailai mėgdžiodamas mokinius. — Aš visas permirkęs prakaitu. Buvau tavim patikėjęs, — ir pajutęs, kad pasirinko netinkamą toną, jau švelniau priduria: — Puikiai padirbėjai, drauguži. Sveikas atvykęs į Didįjį Obuolį.

Ahmadas sulėtina, o paskui ir visai sustabdo sunkvežimį beveik pačiame plataus kelio viduryje. Automobiliai ir sunkvežimiai, besispraudžiantys į laisvę už sustojusio balto sunkvežimio, apvažiuoja jį, spaudžia garso signalus — šoniniai jų langai atsidaro, pasipila nešvankūs gestai. Ahmadas pastebi tamsiai mėlyną greitį didinantį mersedesą ir nusišypso, pagalvojęs, kad jo pasipūtęs ir niekam tikęs vairuotojas, investicijų vagis, veltui stengėsi jį aplenkti — vis tiek teko vilktis iš paskos.

Džekas Levis suvokia, kad vadovauti dabar teks jam.

— Taigi, — sako jis, — klausimas toks: ką dabar daryti? Reikia grąžinti šį sunkvežimį atgal, į Džersį. Ten apsidžiaugs jį pamatę. Ir, apgailestauju, bet apsidžiaugs pamatę tave. Bet tu nepadarei jokio nusikaltimo — aš pats pirmas tai pabrėšiu, — tik išvežei pavojingų medžiagų krovinį už valstijos ribų su C kategorijos pažymėjimu. Jie turbūt atims jį, bet nieko čia tokio. Kad ir kaip ten būtų, vežioti baldus nėra tikroji tavo ateitis.

Ahmadas pavaro sunkvežimį į priekį, truputį pasitraukia iš eismo srauto ir laukia tolesnių nurodymų.

— Važiuok tiesiai ir, kai tik galėsi, suk į kairę, — sako jam Džekas. — Nebenoriu grįžti į tunelį su tavimi ir tuo daiktu, ačiū. Važiuosime Džordžo Vašingtono tiltu. Kaip manai, ar galima vėl įjungti saugiklį?

Ahmadas nuleidžia ranką, dabar jau bijodamas ką nors padaryti kruopščiai suderintam mechanizmui. Trakšt, sako maža geltona svirtelė, ir sunkiam kroviniui nieko nenutinka. Ponas Levis, su palengvėjimu suvokęs, kad yra gyvas, nesiliauja šnekėjęs:

— Ties ta sankryža suk į kairę. Manau, ten turėtų būti Dešimtasis aveniu. Bandau prisiminti, ar Vestsaido greitkeliu leidžiama važiuoti sunkvežimiams. Mums gali tekti važiuoti Riversaido keliu arba nusigauti iki Brodvėjaus ir važiuoti juo iki pat tilto.

Ahmadas leidžiasi vadovaujamas, suka į kairę.

— Vairuoji kaip profas, — sako jam ponas Levis. — Ar gerai jautiesi?

Ahmadas linkteli.

— Žinau, patyrei šoką. Aš — taip pat. Bet čia, deja, šitos dėžės nepastatysi. O kai privažiuosim tiltą, būsim jau beveik namie. Tiltu išvažiuosim į Aštuoniasdešimtąjį kelią. O tada — tiesiai į policijos būstinę, ji už Rotušės pastato. Neleisim tiems niekšams mūsų įbauginti. Tai, kad grąžini šį sunkvežimį sveiką ir gyvą, jiems tik į naudą, ir jie tai supras, jei turi nors pusę smegenų. Juk galėjo įvykti nelaimė. Visiems, kas stengsis tave įbauginti, sakyk, kad tave šiems spąstams, šiai abejotinai operacijai paruošė CŽV agentas. Tu esi auka, Ahmadai, tave pakišo. Nemanau, kad Nacionalinio saugumo departamentas norėtų pamatyti šios operacijos smulkmenas spaudoje arba išgirsti svarstomas kokiame nors teisme.

Ponas Levis kvartalą ar du tyli, tikėdamasis išgirsti ką nors iš Ahmado, o tada tęsia: