Джон Апдайк - Teroristas

Jo protas įnirtingai dirba, mąstymas įtemptas iki ribos. Nes jau, regis, nebėra laiko ginčams, ponas Levis greta atrodo nematerialus, pusiau tikras, taip jis visada jautė Dievą — artimesnį nei brolis, tarsi būtų susidvejinęs ir pusiau atsivėręs, kaip knyga su įrištais puslapiais — lyginiais ir nelyginiais, perskaitytais ir neperskaitytais.

Keista, bet prie trijų Linkolno tunelio žiočių (Menio, Mo ir Džeko) auga medžiai ir žaliuoja žolė: virš susigrūdusių automobilių, virš beprasmiško užsidegančių ir gęstančių raudonųjų ir posūkio šviesų mirgesio, ant žemės pylimo želia nušienautos žolės trikampis. „Tai paskutinis mano matomas žemės lopinėlis“, — mąsto Ahmadas, ta maža pievelė, kur niekas niekada nestovi, nerengia iškylų, kurios niekas anksčiau nebuvo dorai pastebėjęs, tik tuoj užgesiančios jo akys.

Keletas vyrų ir moterų pilkšvai melsvomis uniformomis stovi sutirštėjusio, į priekį trūkčiojančio eismo srauto pakraščiuose. Tie policininkai atrodo it mieli žiūrovai, o ne prižiūrėtojai — jie plepa, stovėdami poromis ir mėgaudamiesi išnirusios, bet dar padūmavusios saulės šviesa. Spūstis, šiuo laiku čia susidaranti kasdien, jiems tokia pati gamtos dalis, kaip ir saulėtekis, potvyniai ar kiti be proto įsikišimo pasikartojantys reiškiniai. Vienas iš policininkų — kresna tvirta moteris, iš po jos unifrominės kepurės prie kaklo ir ausų išsipešę šviesūs plaukai, o aukšta krūtinė spaudžia uniformos kišenes su ženkleliu ir šovinių juosta. Ji prisiviliojo du uniformuotus vyrus — juodaodį ir baltąjį. Abu gašliai šiepiasi, jų juosmenys apkarstyti sunkiais ginklais. Ahmadas pažvelgia į Timex — aštuonios penkiasdešimt penkios. Sunkvežimyje jis jau praleido keturiasdešimt penkias minutes. Po devynių penkiolika viskas bus baigta.

Jis pasuko sunkvežimį į dešinę, įgudusiai naudodamasis veidrodėliais ir išnaudodamas mažiausią už jo esančių automobilių dvejonę. Spūstis, vos prieš akimirką atrodžiusi nepajudinama, išsisklaidė į juostas, vedančias į du Manhatano krypties tunelius. Staiga Ahmadas pamato, kad tarp jo ir įvažos į dešinįjį tunelį stovi vos pusė tuzino furgonų ir automobilių. Tarp jų — dešimties pėdų aukščio nuomojamas dengtas sunkvežimis, skirtas daiktams gabenti, aliuminiu apmuštas maisto furgonėlis, aklinai uždarytas ir užrakintas iki tos akimirkos, kai bus išlankstytas jo prekystalis ir įjungta virtuvė, tiesiai nuo šaligatvio maitinsianti neišrankią minią, keletas paprastų automobilių ir bronzos spalvos volvo mikroautobusas su zandžų šeima. Ahmadas mandagiu mostu leidžia vairuotojui įslysti į priešais susidariusią eilę.

— Tu nepravažiuosi pro būdelę, — perspėja jį ponas Levis dusliu balsu, tarsi jo krūtinę iš nugaros spaustų koks žaliūkas. — Atrodai per jaunas, kad tau leistų išvažiuoti už valstijos ribų.

Tačiau mokesčių rinkėjo būdelė tuščia. Tuštutėlė. Užsidega žalias užrašas: UŽ VAŽIAVIMĄ SUMOKĖTA, ir baltam Ahmado sunkvežimiui leidžiama įvažiuoti į tunelį.

Viduje viskas tučtuojau nušvinta keista šviesa: liguistos kreminės spalvos plytelėmis išklotos tunelio sienos gaubia dvigubą automobilių ir sunkvežimių srautą. Tokioje erdvėje suspaustas triukšmas kelia aidą — prigęsta, lyg garsas sklistų per vandenį. Ahmadas jaučiasi taip, tarsi jau būtų nugrimzdęs po vandeniu.

Jis įsivaizduoją tamsų Hadsono svorį virš galvos, slegiantį plytelėmis išklijuotas lubas. Dirbtinės šviesos tunelyje pakanka, tačiau ji drumsta — automobiliai vos velkasi balkšvoje prieblandoje. Kai kurie sunkvežimiai tokie dideli, kad jų priekabos viršus, rodos, dreskia lubas. Tarp jų juda grūstyje prie įvažos įsiterpę automobiliai.

Pro priekinį stiklą Ahmadas žvelgia žemyn, į užpakalinį bronzinio mikroautobuso V90 langą. Jame du nugara į vairuotoją sėdintys vaikai spokso į jį, tikėdamiesi pramogos. Jie neatrodo aprengti neatidžiai, tik kruopščiai nerūpestingai, ironiškai, akį rėžiančiais drabužiais, kokiais baltųjų vaikai rengiami šeimyninių išvykų metu. Šiai juodaodžių šeimai puikiai sekėsi, kol Ahmadas rankos mostu nepraleido jų į priekį.

Po pirmojo proveržio, pagaliau užėmęs iš išsisklaidžiusios prie įvažos į tunelį spūsties atkovotą vietą, eismo srautas vėl stabteli dėl kažkokios nematomos kliūties ar keblumo priekyje. Tolydus judėjimas pasirodė esąs apgaulė. Vairuotojai stabdo, spigina raudonosiomis šviesomis. Ahmadas suvokia nejaučiantis nepasitenkinimo šia kliūtimi, šiuo trūkčiojimu į priekį. Nuožulnus kelio paviršius, netikėtai šiurkštus ir nelygus, kaip vietai, niekada nemačiusiai dienos šviesos, grasinosi pernelyg greitai nugabenti jį, jo bendrakeleivį ir krovinį link žemiausio tunelio taško, už kurio, paskutiniame tunelio trečdalyje, slypi teoriškai silpniausia vieta, — ten, kaip buvo pasakyta Ahmadui, tunelis daro posūkį ir yra pažeidžiamiausias. Ten ir baigsis jo gyvenimas. Jo mintyse it mirgantis miražas iškyla prižiūrėtas, bet nenaudojamas žolės trikampis virš įvažos į tunelį. Jam gaila tos žolės, po kurią niekas niekada nevaikščiojo.

Atsikrenkštęs jis prabyla.

— Aš neatrodau jaunas, — paaiškina ponui Leviui. — Mes, Viduriniųjų Rytų kraujo turintys vyrai... mes bręstame anksčiau nei anglosaksai. Čarlis sakydavo, kad atrodau dvidešimt vienerių, galiu vairuoti didžiulį sunkvežimį ir niekam neateis į galvą mane stabdyti.

— Tas Čarlis prišnekėjo daugybę dalykų, — atsako ponas Levis.

Jo nenuoširdžiame mokytojo balse justi įtampa.

— Ar norėtumėte, kad nekalbėčiau laikui artėjant? Juk įmanoma, kad, nors ir esate atkritęs, norėsite pasimelsti.

Vienas iš volvo užpakalyje sėdinčių vaikų, mergaitė tankiais plaukais, susuktais ant galvos į du smagius kamuoliukus, primenančius kažkada labai garsaus animacinio peliuko ausis, stengiasi šypsenomis patraukti Ahmado dėmesį, bet jis nepasiduoda.

— Ne, — prataria Levis, tarsi jam būtų sunku pasakyti net šį vienskiemenį žodį. — Kalbėk. Paklausk manęs ko nors.

— Apie šeichą Rašidą. Ar tavo informatorius žinojo, kas jam nutiko, kai viskas išaiškėjo?

— Šiuo metu jis dingęs kaip į vandenį. Bet grįžti į Jemeną jam nepavyks. Pažadu. Tiems šunsnukiams negali nuolat viskas baigtis geruoju.

— Praeitą naktį jis mane aplankė. Atrodė nuliūdęs. Nors jis visada toks buvo. Manau, jo išsimokslinimas tvirtesnis už jo tikėjimą.

— Ir jis tau nepasakė, kad viskas žlugo? Čarlį rado vakar anksti ryte.

— Ne. Jis patikino, kad Čarlis lauks manęs, kaip ir buvo planuota. Palinkėjo man sėkmės.

— Suvertė tau visą atsakomybę.

Ahmadas pajunta jo balse panieką ir patvirtina:

— Aš ir esu už viską atsakingas, — ir neištveria nepasigyręs: — Šįryt „Puikybės“ aikštelėje stovėjo du keisti automobiliai. Mačiau vyrą, kuris garsiai, valdingu tonu kalbėjo mobiliuoju. Aš jį mačiau, o jis manęs — ne.

Mergytės pakurstytas jos mažasis broliukas kartu su ja prispaudžia veidą prie gaubto lango, sprogina akis, kraipo burną, stengiasi priversti Ahmadą nusišypsoti, atkreipti dėmesį.

Ponas Levis susmunka sėdynėje, apsimesdamas nerūpestingu, o gal gūždamasis nuo to, ką jam piešia vaizduotė.

Jis sako:

— Dėdė Semas vėl susimovė. Farai tikriausiai buvo išėję kavos ar vidiniu ryšiu pasakojo vienas kitam nešvankius anekdotus — kas žino? Klausyk. Man reikia tau kai ką pasakyti. Aš dulkinau tavo motiną.

Ahmadas pastebi, kad plytelės ant sienų, atspindėdamos tokią daugybę stabdančių automobilių raudonųjų šviesų, švyti rausvai. Automobiliai trūkteli keletą pėdų į priekį ir vėl stabdo.