Джон Апдайк - Teroristas

Šeichas Rašidas neryžtingai paklausė:

— O jeigu Čarlio dėl kokios nors nenumatytos nelaimės staiga ten nebūtų, ar sugebėtum vienas įgyvendinti mūsų planą? Ar rastum baltąjį sunkvežimį pats?

— Taip. Žinau tą skersgatvį. Bet kodėl Čarlis turėtų neateiti?

— Ahmadai, esu tikras, kad jis ateis. Jis drąsus karys mūsų kovoje už tikrąjį Dievą, o Dievas niekados nepalieka kovojančių jo pusėje. Alahu akbar!

Jo žodžiai sumišo su tolimomis miesto Rotušės laikrodžio melodijomis. Dabar viskas atrodė nutolę, viskas it gęstančios vibracijos. O šeichas tęsė:

— Kai karo metu šalia tavęs krenta karys, net jeigu jis tavo geriausias draugas, net jeigu jis išmokė tave visko, ką reikia žinoti apie karybą, ar tu bėgi ir slepiesi, ar žygiuoji toliau į priešo ugnį?

— Žygiuoju toliau.

— Būtent. Gerai, — šeichas Rašidas su meile, bet tarsi saugodamasis pažvelgė žemyn į ant lovos gulintį vaikiną. — Turiu tave palikti, mano neįkainojamas mokiny Ahmadai. Tu mokeisi gerai.

— Dėkoju už jūsų žodžius.

— Tikiu, kad niekas iš to, ką išmokai, neskatino tavęs suabejoti tobula ir amžina Knygų knygos prigimtimi.

— Tikrai ne, sere. Niekas.

Nors Ahmadas kartais pamokų metu jusdavo mokytoją apimančias panašias dvejones, dabar buvo ne laikas jį klausinėti, jau per vėlu: visi turime pasitikti mirtį su tokiu tikėjimu, kokį susikūrėme ir išsaugojome didžiajam Įvykiui. Ar jo tikėjimas, kartais klausdavo jis savęs, yra paaugliškos tuštybės vaisius, būdas atskirti save nuo visų kitų pasmerktųjų — Džorilynos, Tailenolio ir kitų paklydusiųjų, jau mirusių, iš Centro vidurinės?

Šeichas skubėjo ir buvo susirūpinęs, tačiau jam buvo sunku išsiskirti su mokiniu netarus paskutinio žodžio.

— Turi spausdintas paskutinio apsiplovimo instrukcijas, prieš...

— Taip, — atsakė Ahmadas, vyresniajam taip ir nebaigus sakinio.

— Bet svarbiausia, — pamokomai tarė šeichas Rašidas, — yra šventasis Koranas. Jei tavęs laukiančios ilgos nakties metu dvasia nusilps, atsiversk jį ir leisk Dievui kalbėti tau per savo paskutinįjį tobulą Pranašą. Netikėliai stebisi islamo jėga — ji sklinda iš Mahometo balso, vyriško balso, dykumos ir turgaus balso, iš vyro, gyvenusio tarp mūsų, žinojusio visas žemiškojo gyvenimo galimybes ir vis dėlto įsiklausiusio į balsą iš anapus, paklususio jo diktuotei, nors daugelis Mekoje suskubo iš jo juoktis ir tyčiotis.

— Mokytojau, mano dvasia nenusilps, — Ahmado balse suskambo nekantra.

Kai vyras pagaliau išėjo ir durys buvo užrakintos, vaikinas nusirengė iki apatinių ir apsiplovė mažulytėje vonioje, kur kriauklė remiasi į sėdinčiojo ant unitazo petį. Ilgas rudas dryžis kriauklėje liudijo, kad čia metų metus iš krano bėga vanduo su rūdimis.

Ahmadas nusineša vienintelę kambaryje esančią kėdę prie vienintelio stalo — naktinio staliuko iš laku padengto klevo, išmarginto pelenų spalvos duobutėmis nuo paliktų smilkti cigarečių. Jis pagarbiai paima dovanotąjį Koraną. Jo lankstūs puslapiai paauksuotais kraštais atsiverčia ties penkiasdešimtąja sura „Kafas“. Jis skaito kairėje pusėje, kur išspausdintas angliškas vertimas, aiškų atbalsį to, ką jam sakė šeichas Rašidas:

Bet jie iš tiesų stebėjosi, kai iš jų tarpo atsirado vienas, pilnas įspėjimų. Ir netikintieji sakė: „Tai nuostabus dalykas: nejaugi, kai numirsime ir pavirsime dulkėmis, tai įvyks? Ar toks sugrįžimas toli?“ 104

Žodžiai kalba jam, bet prasmė ne visai aiški. Jis perskaito kitame puslapyje esantį arabišką tekstą ir suvokia, kad bedieviai — kaip keista, kad jie, tie velniai, turi teisę kalbėti šventajame Korane, — abejoja kūno prisikėlimu, apie kurį skelbė Pranašas. Ahmadas taip pat sunkiai gali įsivaizduoti kūno atsikūrimą jį palikus. Jis mato savo sielą, tą mažą jo viduje sėdintį ir „aš... aš...“ kartojantį kažką, tučtuojau įžengsiantį į kitą gyvenimą, tarsi pastūmus sukamąsias duris. Tuo jis panašus į netikinčiuosius: bal kazabū bi al-chaki lama džaahumfa humfy amrin marydžin. Bet, — skaito jis angliškai kitame puslapyje, — jie palaikė jiems atskleistą tiesą melu ir dabar yra suglumę 105 .

Bet Dievas, bylojantis didingu daugiskaitos pirmuoju asmeniu, išsklaido jų suglumimą: Argi jie nežiūrėjo į dangų virš jų, ar nematė, kaip Mes pakėlėme jį ir išpuošėme, ir nėra jame įtrūkiu106.

Ahmadas žino, kad danguje virš Naujojo Prospekto tvyro išmetamųjų dujų ir vasaros drėgmės migla, tamsiai rusva dėme pasklidusi virš dantytų stogų. Bet Dievas pažada, kad virš viso to esama geresnio dangaus, tobulo dangaus, su švytinčiais melsvų žvaigždžių raštais. Mes ištiesime Žemę ir iškėlėme joje tvirtai stovinčius kalnus, ir išauginome įvairiausių gražių augalų dėl įtikinimo ir priminimo kiekvienam tarnui, kuris kreipiasi į Dievą 107 Taip. Ahmadas taps Dievo tarnu. Rytoj. Ta diena jau beveik atėjo. Vos už keleto colių nuo jo akių Dievas aprašo savo lietų, išauginsiantį sodus, ir surinkto derliaus grūdus, ir aukštas datulių palmes su apkibusiomis vaisiais šakomis viena virš kitos žmogui pasisotinti.

Ir taip suteikėme gyvybę mirusiai žemei. Toks bus ir prisikėlimas.108 Mirusi šalis. Tai juk ši šalis.

Taip pat paprastai ir nesuvokiamai, kaip pirmasis sukūrimas, įvyks ir antrasis. Argi Mes pavargome po pirmojo kūrimo? Bet jie vis tiek abejoja naujuoju sukūrimu?

Mes sukūrėme žmogų — ir Mes žinome, ką jo siela šnabžda jam, ir Mes esame arčiau jo, nei gysla kakle. 109

Šios eilutės visada turėjo Ahmadui ypatingą, asmeninę reikšmę; jis užverčia Koraną minkštu odiniu viršeliu, nudažytu nelygia raudona rožės žiedlapių spalva, įsitikinęs, kad Alachas yra šiame mažame keistame kambaryje, kad Jis myli jį, slapčia klausosi jo sielos šnabždesių, jos vos girdimos sumaišties. Jis jaučia, kaip kakle pulsuoja gysla, girdi Naujojo Prospekto eismo ūžesį, tai slopstantį, tai vėl riaumojantį (motociklai, surūdiję duslintuvai) aplink didžiąją griuvėsių plynę už keleto kvartalų nuo Ahmado, ir girdi, kaip eismas rimsta Rotušės laikrodžiui išmušus vienuolika. Jis užminga laukdamas, kol išmuš kitą ketvirtį valandos, nors apimtas pakilaus pasiaukojimo džiaugsmo virpulio ketino nemiegoti visą naktį.

Pirmadienio rytas. Miegas staiga palieka jį. Jam vėl atrodo, kad girdi silpstantį šauksmą. Jį nustebina maudžiantis gumulas pilve, bet po keleto sekundžių Ahmadas prisimena, kokia šiandien diena ir kas jo laukia. Jis dar gyvas. Šiandien jo laukia tolima kelionė.

Jis pasižiūri į laikrodį, rūpestingai padėtą šalia Korano. Be dvidešimt septynios. Jau gaudžia eismas, į jo nieko neįtariančią tėkmę jis netrukus įsilies ir ją suardys. Visa rytinė pakrantė Dievo valia bus paralyžiuota. Jis nusimaudo po dušu kabinoje su nuplėšta plastikine užuolaida. Palaukia, kol ims bėgti šiltas vanduo, bet jo neatsiradus prisiverčia palįsti po varvančiais šaltais lašais. Jis nusiskuta, nors žino, kad iki šiol verda ginčai, kokius žmones Dievui patinka matyti, kai susitinka su jais akis į akį. Čehabai norėjo, kad jis skųstųsi, nes barzdoti musulmonai, net paaugliai, gąsdino bedievius klientus. Mahometas Ata110 skutosi, kaip ir daugelis iš aštuoniolikos įkvėptųjų kankinių. Jų žygio metinės buvo šeštadienį, ir priešas dabar tikrai susilpnino apsaugą, kaip tie dramblio žmonės prieš užpuolant paukščiams. Ahmadas atsinešė sportinį krepšį ir dabar iš jo traukia švarius apatinius, kojines ir paskutinius šviežiai išskalbtus baltus marškinius, dailiai ištemptus ant keleto kartono gabalėlių.