Джон Апдайк - Teroristas

Ahmado akyse susitraukęs, jis paklausia:

— Ar motina tavęs nepasiges ir nepraneš policijai?

— Šį savaitgalį ji budi naktimis. Palikau jai raštelį, kad nakvoju pas draugą. Ji gali pamanyti, kad tai draugė. Nuolat prie manęs kimba, kad susirasčiau draugę.

— Šią naktį praleisi su draugu, kuris pasirodys esąs daug ištikimesnis, nei kokia bjauri šarmūta. Su amžinuoju, neprilygstamu Koranu.

Šiame siaurame, skurdžiai apstatytame kambaryje ant staliuko šalia lovos guli Koranas minkštais rusvais odiniais viršeliais su arabišku ir anglišku tekstu. Tai vienintelis naujas ir brangus daiktas kambaryje — „saugiame“ kambaryje, esančiame taip arti Naujojo Prospekto centro, kad pro vieną langą matyti smailus miesto Rotušės bokštas. Pastatas, dengtas įvairiaspalvėmis į žuvies žvynus panašiomis čerpėmis, stūkso virš mažesnių statinių it pasakiškas jūrų drakonas — išniręs iš bangų ir sustingęs. Vakaro dangus už jo išrantytas besileidžiančios saulės rausvai nudažytų debesų. Pati saulė, jos oranžinis atspindys, šviečia karalienės Viktorijos stiliaus bokšto stiklo lakštuose — vidinių sraigtinių laiptų, jau keletą dešimtmečių uždarytų turistams, languose. Stengdamasis ką nors įžvelgti pro langą, pro plonus senus stiklus, purvinus, banguotus ir su oro burbuliukais, jis pamato, kaip gęstanti saulės šviesa tarsi ištirpdė aukščiausią vieno iš stačiakampių stiklu dengtų pastatų kampą. Rotušės bokšte įrengtas laikrodis, ir Ahmadas bijo, kad jo skambesys neleis jam užmigti, jis taps ne tokiu veiksmingu šachidu. Tačiau mechaninė jo muzika — trumpa melodijos nuotrupa, aidinti kas ketvirtį valandos (paskutinė nata skamba ilgiau, sukurdama klausiamai pakelto antakio įspūdį), ir kas ketvirtą ketvirtį nuskambanti ilgesnė melodija, tarsi įžanga į graudulingai mušamas valandas, iš tikrųjų migdo ir ramina, kad šeichui pagaliau jį palikus kambarys iš tiesų saugus.

Buvusieji šio kambario gyventojai paliko jame keletą savo buvimo įrodymų. Įbrėžimai ant grindjuosčių, dvi ar trys cigarečių žymės ant palangių ir rašomojo stalo, nuo dažno naudojimo blizganti durų rankena ir rakto skylutė, ir tam tikras gyvuliškas kvapas nuo dygliuoto melsvo apkloto. Kambarys vienuoliškai švarus, dar švaresnis nei Ahmado kambarys motinos bute, kuriame vis dar galima rasti jo nuodėmingo turto: elektroninių žaidimų su nusėdusiomis baterijomis, senų sporto ir automobilių žurnalų, drabužių, savo paprastumu ir patogumu turėjusių išreikšti jo paauglišką tuštybę. Per aštuoniolika metų jis sukaupė užtektinai istorinių liudijimų, tapsiančių, kaip jis įsivaizduoja, labai įdomiais žiniasklaidai: ant kartono užklijuotos nuo gegužės saulės ant Tomo Aivos Edisono pradinės mokyklos laiptų besimarkstančių vaikų nuotraukos — Ahmado tamsus žvilgsnis ir nesišypsanti burna įpinti tarp kitų veidų, daugiausia juodų ir keleto baltų, kuriuos mokykla urmu pavers lojaliais ir raštingais amerikiečiais; lengvosios atletikos komandos nuotrauka, kurioje Ahmadas jau vyresnis ir truputį šypsosi; išblukusios, pigiais dažais dažytos finišo juostelės; veltinė Metsų102 gairelė iš kelionės autobusu į rungtynes Šy stadione devintoje klasėje; kaligrafiškai surašytas jo Korano klasės mokinių sąrašas dar prieš tai, kai klasėje liko jis vienas; jo C kategorijos vairuotojo pažymėjimas; tėvo nuotrauka — šypsosi paslaugia užsieniečio šypsena, ploni ūsiukai, keistai atrodę net 1986-aisiais, ir blizgantys, per vidurį sklaistymu perskirti plaukai, paklusniai sulaižyti, tuo tarpu Ahmadas savuosius, tokios pat spalvos ir storumo, išdidžiai šukavo atgal, truputį sutepęs plaukų putomis. Jo tėvo veidas, kurį rodys per televiziją, labiau įprasto grožio, nei sūnaus, tik trupučiuką tamsesnis. Jo motina, kaip ir televizijoje rodomos tornadų ar potvynių aukos, duos gausybę interviu: iš pradžių šnekės nerišliai, sukrėsta ir apsiašarojusi, bet vėliau bus ramesnė — prisimins jį su sielvartu. Jos nuotrauka pasirodys spaudoje, ji akimirką išgarsės. Galbūt jos paveikslai kurį laiką bus labiau perkami.

Ahmadui patinka, kad šiame kambaryje nėra jokių jo buvimo pėdsakų. Jis jaučia, kad šis kambarys — dekompresijos kamera prieš šėlo kupiną pakilimą, prieš sprogimą — greitą ir stiprų it ištvermingasis baltas žirgas Burakas.

Šeichui Rašidui, regis, nesinorėjo išeiti. Jis — nusiskutęs ir apsirengęs vakarietišku kostiumu — taip pat turėjo išvažiuoti. Jis sukiojosi ankštame kambaryje, traukiojo neklusnius rašomojo stalo stalčius ir keletą kartų tikrino, ar vonioje esama rankšluosčių ir kempinių Ahmado ritualiniams apsiplovimams. Šeichas nervingai mostelėjo ranka į ant grindų gulintį kilimėlį maldai su įaustu mihrabu, nurodančiu Mekos kryptį, ir pakartojo, kad mažyčiame šaldytuve paliko apelsiną, paprasto jogurto ir duonos vaikino pusryčiams — ypatingos duonos, khibz al-Abas, Abaso duonos, tokią kepa Libano šiitai per Ašūros religinę šventę103.

— Ji su medum, — aiškino jis, — sezamo ir anyžių sėklomis. Svarbiausia, kad rytoj rytą būtum stiprus.

— Aš gal būsiu nealkanas.

— Prisiversk pavalgyti. Ar tavo tikėjimas vis dar stiprus?

— Manau, taip, mokytojau.

— Po šio šlovingo poelgio tapsi už mane viršesnis. Aplenksi mane auksiniuose Rojuje laikomuose sąrašuose.

Jo gražios pilkos akys riestomis blakstienomis, regis, prisipildė drėgmės ir jis nudūrė žvilgsnį.

— Ar turi laikrodį?

— Taip.

Nusipirktą už pirmąją algą Timex, tokį pat gremėzdišką, kaip ir mamos: su dideliais skaitmenimis ir švytinčiomis rodyklėmis, kad būtų lengva pasižiūrėti naktį sunkvežimio kabinoje.

— Ar jis tiksliai rodo?

— Manau, taip.

Kambaryje stovi paprasta kėdė — jos kojos suveržtos viela, nes įklijuoti skersiniai nesilaikė. Ahmadui atrodė nemandagu užimti vienintelę kambaryje esančią kėdę ir jis leido sau — iš anksto mėgaudamasis ta iškilia padėtimi, kurią pelnys — atsigulti į lovą ir sunerti rankas už galvos, parodydamas, kad neketina užmigti, nors staiga pasijuto pavargęs, tarsi šiame neskoningame kambaryje staiga kur nors būtų pratekėjusios migdomosios dujos. Jam buvo nemalonu jausti susirūpinusį šeicho žvilgsnį, jis norėjo, kad vyras išeitų. Troško pasimėgauti vienatvės valandomis šiame švariame saugiame kambaryje, pabūti vienas su Dievu. Smalsus virš jo stovinčio imamo žvilgsnis priminė, kaip jis pats stovėjo iškilęs virš kirmino ir vabalo. Ahmadas žavėjo šeichą Rašidą tarsi kas nors atstumiančio, bet švento.

— Brangus berniuk, aš juk neverčiau to daryti, ar ne?

— Ką jūs, mokytojau, ne. Kaip būtumėt galėjęs?

— Na, aš noriu pasakyti, ar pasisiūlei savanoriškai, savo stipraus tikėjimo skatinamas?

— Taip, ir iš neapykantos tiems, kas pajuokia ir nepaiso Dievo.

— Puiku. Nesijautei manipuliuojamas vyresniųjų?

Tai buvo stebinanti mintis — tiesa, Džorilyna taip pat ją išsakė.

— Žinoma, ne. Jaučiausi jų išmintingai vedamas.

— Ir tavo kelias rytoj aiškus?

— Taip. Pusę aštuonių „Puikybės balduose namams“ susitinku su Čarliu ir mes kartu važiuosime prie užtaisyto sunkvežimio. Jis važiuos kartu iki tunelio. O paskui liksiu vienas.

Kažkas bjauraus tarsi nedidelis mėšlungis perkreipė švariai nuskustą šeicho veidą. Be barzdos ir prašmatniai išsiuvinėto kaftano jis atrodė nuviliančiai įprastas — liesokas, šiek tiek virpantis, kiek pavytęs ir nebejaunas. Išsitiesęs ant šiurkščios melsvos antklodės Ahmadas jautė savo pranašesnę jaunystę, ūgį ir jėgą, ir baimę, kurią kėlė mokytojui, panašią į tą, kurią žmonės jaučia numirėliui.