Джон Апдайк - Teroristas

Čarlis čia jaučiasi kaip žuvis vandeny, džiugiai tauškia su vietiniais, rodydamas Ahmadui sukti į automobilių prigrūstą stovėjimo aikštelę už Pep Boys ir „Al Aksa. Pigiau nebūna“ metalo dirbinių krautuvės. Jis maldaujamai iškelia dešimt pirštų išbėgusiam „Pigiau nebūna“ tarnautojui, sakydamas, kad nė vienas sveiko proto žmogus neprieštarautų, jei jis dešimčiai minučių čia pasistatytų sunkvežimį. Šį teiginį patvirtina iš rankų į rankas perduotas dešimties dolerių banknotas. Nueidamas jis sumurma Ahmadui:

— Gatvėje šis prakeiktas sunkvežimis ryškus kaip cirko furgonas.

— Tu nori būti nepastebimas, — padaro išvadą Ahmadas. — Bet kas gali pastebėti?

— Niekada nežinai, — nuskamba neaiškus atsakymas.

Jie eina daug greičiau nei paprastai vaikšto Čarlis, skersgatviu, lygiagrečiu su Pagrindine gatve, jame spygliuota viela papuoštas vielines tvoras keičia asfaltu dengti ploteliai, perspėjantys: PRIVATI VALDA ar TIK KLIENTAMS, o šiuos — prienamiai ir paradiniai laipteliai, kukliai įsprausti į užpakalinius, miestui priklausančius sklypelius. Mediniai šių statinių šonai dengti aliuminio apkala ar metalo lakštais, imituojančiais plytas. Negyvenamos patalpos iš tikrų, nuo laiko patamsėjusių plytų naudojamos kaip sandėliai ir parduotuvių, kurių vitrinos Pagrindinėje gatvėje, dirbtuvės. Kai kurios primena užkaltus tuščius griaučius, uolių chuliganų išdaužytais visais langais, o iš kitų sklinda šviesa ir žvangesys — ten dar veikia nedidelės dirbtuvės ar taisykla. Viename iš tokių niūria rusva spalva nudažytų pastatų uždažyti net pakeliami langai metaliniais rėmais. Plačios garažo durys nuleistos, o virš jų kabantis skardinis ženklas, negrabiomis ranka išrašytomis raidėmis skelbiantis KOSTELO MECHANIKOS DIRBTUVĖS. Įvairus remontas ir kėbulo darbai, nubluko ir beveik neįskaitomai surūdijo. Čarlis pabeldžia į mažas metalu apmuštas šonines dureles su nauja blizgančia varine spyna. Po užsitęsusios tylos balsas iš vidaus klausia:

— Klausau? Kas ten?

— Čehabas, — sako Čarlis. — Ir vairuotojas.

Jis kalba taip tyliai, kad Ahmadas abejoja, ar jį išgirdo, bet durys prasiveria ir išlenda susiraukęs jaunas vyriškis. Ahmadas svarsto, kur yra jį matęs, bet Čarlis grubiai, baimingai nevikriai čiumpa jį už rankos ir įstumia vidun. Viduje atsiduoda alyva permirkusiu betonu ir visai nelauktai medžiaga, kurios kvapą Ahmadas prisimena iš paauglystės, kai porą vasarų su kompanija prižiūrėjo vejas, — trąšomis. Gailus sausas kvapas graužia nosiaryklę, jis taip pat užuodžia acetileninio suvirinimo aparato ir ankštai susigrūdusių vyrų, kuriems seniai reikėjo nusiprausti ir prasivėdinti, kvapus. Ahmadas klausia savęs, ar vyrai — du iš jų: lieknas jaunesnysis ir kresnas vyresnis, kuris pasirodė esąs technikas, — buvo tarp tų keturių, matytų Kranto vasarnamyje. Jis matė juos tik keletą minučių tamsiame kambaryje pro purviną langą, bet nuo jų sklido tokia pati niūri įtampa, kaip nuo ilgų nuotolių bėgikų, kurie per ilgai treniravosi. Jie niršta prašomi kalbėti. Bet privalo pagarbiai elgtis su Čarliu — vienu laipteliu aukščiau stovinčiu jų tiekėju ir organizatoriumi. Į Ahmadą jie žvelgia su bauguliu, tarsi būsima kankinystė jį jau pavertė vaiduokliu.

— La ilaha ila Alah, — tarsi ramindamas sveikinasi jis.

Tik jaunesnysis — nors ir jaunas, bet keletą metų už Ahmadą vyresnis — atsako sumurmėdamas deramą pasisveikinimą, lyg ką nors nepadoraus:

— Muchamad rasūlu Alah.

Ahmadas mato, kad iš jų nėra ko tikėtis jokio žmogiško atsakymo, jokių užuojautos ar humoro prošvaisčių — jie tik kariai, vykdytojai, varžteliai. Jis pasitempia, siekdamas pelnyti jų prielankumą, prisiima savo vaidmenį.

Uždaroje daugialypėje erdvėje dar likę praeito šio pastato gyvenimo, „Kostelo mechanikos dirbtuvių“ pėdsakų: virš galvos — sijos, grandinės ir suktuvai varikliams ir ašims pakelti; apačioje — darbastaliai ir gausybė stalčių nuo tepaluotų pirštų pajuodusiomis rankenėlėmis, pilnos kabliukų ir gembių lentos su ryškėjančiais nesamų įrankių kontūrais, vielos, metalo ir guminių vamzdelių gabaliukai, besimėtantys ten, kur juos padėjo paskutinė paskutinį remontą atlikusi ranka, krūvos tuščių alyvos skardinių, tarpiklių, traukos diržų, tuščių detalių pakuočių kampuose už degalų statinių, naudojamų kaip šiukšliadėžės. Viduryje betoninių grindų, po vienintele ryškia šviesa stovi panašaus į „Puikybę“ dydžio ir formos sunkvežimis — į jo kabiną, tarsi vamzdeliai, palaikantys ligonio gyvybę, tįsta liginimo laidai. Tik tai ne Ford Triton E-350, o GMC 3500. Ir sunkvežimis ne oranžinis, bet balzganas, lyg ką tik iš gamyklos. Ant jo šono tvarkingai, bet neprofesionaliai juodomis didžiosiomis raidėmis užrašyta: LANGŲ ŽALIUZĖS.

Ahmadui sunkvežimis nepatinka iš pirmo žvilgsnio: jis toks anoniminis, blankus, niekam nepriklausantis. Ir atrodo aplūžęs, gerokai pasitarnavęs. Prie išvažos į Naujojo Džersio greitkelį jis dažnai matydavo senus septinto ir aštunto dešimtmečio automobilius — išpampusius, dvispalvius, su chromo apdaila — ir šalia jų stovinčią nelaimingą spalvotųjų šeimyną, būreliu laukiančią, kol atvyks valstijos policija ir nutemps jų apgailėtiną pirkinį. Ir šis kaulo baltumo sunkvežimis atsiduoda tokiu pat skurdu ir varganomis pastangomis išsilaikyti Amerikoje, įsilieti į jos septyniasdešimt mylių per valandą greičiu plūstantį srautą. Jo motinos kaštoninis subaru su užglaistytu sparnu ir raudonais dažais, nublukintais daugybės metų ėdraus Naujojo Džersio oro, — dar vienas toks apgailėtinas pavyzdys. Tuo tarpu ryškiai oranžinė „Puikybė“ su auksaspalvėmis raidėmis turi puošnaus linksmumo — kaip sakė Čarlis, primena cirką.

Senesnis, žemesnis iš dviejų mechanikų ir trupučiuką draugiškesnis mosteli Ahmadui prieiti ir pažvelgti pro praviras kabinos dureles. Jo ranka alyva išterliotais pirštų galiukais nusileidžia ant neįprasto tarp sėdynių įtaisyto daikto — metalinės cigarų dėžutę primenančios dėžės, nudažytos nykia maskuojančia spalva, su dviem mygtukais ant dangtelio ir izoliuotais laidais, nutiestais į sunkvežimio gilumą. Kadangi tarpas tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių gilus ir jį nepatogu pasiekti, įtaisas padėtas ne ant grindų, o ant apverstos plastikinės pieno dėžės ir dėl saugumo lipnia juosta pritvirtintas prie jos dugno. Vienoje detonatoriaus — o tai tikriausiai jis — pusėje įtaisyta geltona svirtelė, o jo centre, negilioje įduboje, kur tilptų nykštys, per pusę colio nuo paviršiaus įdėtas blizgantis raudonas mygtukas. Primityvus spalvų kodas atsiduoda karišku paprastumu, jaunais neišmanėliais, išmokytais tik paprasčiausių dalykų, o mygtukas saugo nuo atsitiktinės detonacijos.

Vyriškis aiškina Ahmadui:

— Šitas jungiklis apsauginis. Pastumi į kairę — trakšt — įtaisas paruoštas. O tada paspaudi mygtuką, palaikai ir — bum. Priekaboje keturi tūkstančiai kilogramų amonio salietros. Dvigubai tiek, kiek turėjo Makvėjus98. Užtenka, kad pralaužtum plieninį tunelio apvalkalą.

Jo rankos pajuodusiais pirštų galiukais nubrėžia ratą.

— Tunelio, — bukai pakartoja Ahmadas. Niekas su juo apie jokį tunelį nekalbėjo. — Kokio tunelio?

— Linkolno, — atsako truputį nustebęs vyras, bet parodo ne daugiau jausmų, nei kalbėdamas apie mygtuką. — Į Holando tunelį sunkvežimiai neleidžiami.

Ahmadas tylėdamas stengiasi suvirškinti šias žinias. Vyras atsisuka į Čarlį:

— Jis žino?

— Dabar žino, — atsako Čarlis.