Джон Апдайк - Teroristas

III

Suskamba telefonas. Betė Levi stengiasi išsikrapštyti iš savo mėgstamo „tinginėliu“ pavadinto supamo krėslo, apmušto dulsvu rudu viniplastu — jaučio odos imitacija — ir turinčio rankenėle reguliuojamą pasparą kojoms. Betė jame sėdėjo ir valgė avižinius sausainius su razinomis — kalorijų juose mažiau, nei šokoladiniuose ar perteptuose kremu — ir žiūrėjo per televizorių „Visi mano vaikai“, ketindama antrą valandą perjungti kanalą, rodantį „Taip sukasi pasaulis“. Ji dažnai pasvarstydavo, kad reikėtų įsigyti ilgesnį telefono laidą, nusinešti telefoną prie kėdės ir pastatyti ant grindų šiuo jai priklausančiu dienos metu — tuo metu, kai nereikia dirbti Kliftono bibliotekoje, — bet ji vis pamiršta paprašyti Džeko nupirkti ilgesnį laidą telefonų parduotuvėje, esančioje toli, prekybos centre šalia 23-iojo kelio. Kai ji buvo maža, užtekdavo paskambinti į AT&T kompaniją, jie atsiųsdavo vyrą pilka (ar ji buvo žalia?) uniforma ir juodais pusbačiais, ir jis už kelis dolerius viską sutvarkydavo. AT&T tada buvo monopolija, ir Betė žino, kad monopolija — negerai: skambindama tarpmiestiniu turėdavo mokėti už kiekvieną minutę, o dabar ji galėjo ištisas valandas kalbėti su Markiu ar Herme praktiškai už dyką. Tiesa, nebeliko ir telefono taisymo paslaugos. Aparatą tiesiog išmeti kaip seną kompiuterį ar vakarykštį laikraštį.

Be to, tam tikra prasme ji nenori fiziškai sau dar palengvinti gyvenimo — jai dabar reikia kiekvieno vargano mankštos judesio. Kai buvo jaunesnė ir neseniai ištekėjusi, visą rytą lakstydavo — klodavo lovas, siurbdavo grindis, plaudavo indus, bet taip įgudo tai daryti, kad dabar atliktų viską net miegodama; ji kaip lunatikė vaikšto po kambarius, kloja lovas, tvarkosi, nors, tiesa, nesiurbia kilimų, kaip anksčiau darydavo — naujieji siurbliai lengvesni ir, ji žino, daug efektyvesni, bet ji niekada nepritaiko reikiamo šepečio, be to, jai sunku atidaryti tą mažą skyrelį siurblio viduje — surinkti siurblį šiais laikais tikras galvosūkis, palyginti su senaisiais, kuriuos reikėdavo tik įjungti ir jie siurbė kilimą, kaip žoliapjovę pjauna veją — plačiomis juostomis, o priekyje žibėdavo maža lempelė, kaip ant sniego valytuvo naktį. Tvarkydamasi namuose ji nė nesuplukdavo. Tiesa, tada ir svėrė mažiau, judėjo lengviau, o dabar svoris — jos kryžius, jai skirta našta, kaip sako tikintys žmonės.

Dauguma jos bendradarbių Kliftono bibliotekoje ir visi į ją ateinantys jauni žmonės turi mobiliuosius — rankinėse ar prisegtus prie diržo, bet Džekas sako: tai grynas sukčiavimas, sąskaitos visąlaik auga, kaip ir už kabelinę televiziją, kurią jai norėjosi turėti, o jam — ne. Vadinamoji elektroninė revoliucija, jei tikėtume Džeku, sukūrė krūvą būdų kas mėnesį neskausmingai nugręžti pinigų už paslaugas, kurių mums nereikia, bet kabelinės televizijos rodomas vaizdas akivaizdžiai aiškesnis — nesidvejina, nešokčioja, neišskysta, o pasirinkimas nepalyginti didesnis, Džekas vakarais kartais pats įsijungia „Istorijos“ kanalą. Nors jis tvirtina, kad knygos geriau ir jos daug rimtesnės, niekada nė vienos iki galo neperskaito. O dėl mobiliojo, tai jis tiesiai šviesiai jai paaiškino, kad nenori būti pasiekiamas bet kuriuo metu, ypač kai kalbasi su mokiniais, jeigu jai kas nors nutiks, tegul skambina 911, o ne jam. Ne itin jautru. Ji žino — yra tam tikra riba, kurią peržengus jam bus nesvarbu — gyva ji, ar mirus. Nuo jo pečių nukris du šimtai keturiasdešimt svarų. Kita vertus, Betė žino, kad jis niekados jos nepaliks: kaltas jo žydiškas atsakomybės jausmas ir sentimentali ištikimybė — taip pat žydiška. Jei tave persekiojo ir užgauliojo du tūkstančius metų, ištikimybė mylimiems ir artimiems — puiki išgyvenimo taktika.

O žydai tikrai ypatingi, Biblija dėl to neklysta. Darbe, bibliotekoje, jie yra visų pokštų ir idėjų šaltinis. Kol jie su Džeku nesusitiko Ratgerse, žmogiško jaudulio kibirkštis dar nebuvo jos palietusi. Jo pažinotos moterys, iš jų ir motina, turėjo būti labai protingos. Tikros žydės intelektualės. Jis laikė ją linksma, laisva, nerūpestinga ir, nors nė karto neminėjo, naivia. Jis sakė jai, kad ji išaugo liuteronų Dievo Tėtės Meškos glėbyje. Džekas nulupo jos nervų dangą ir puolė prie jos, įsiskverbė į ją, tada dar buvo lieknesnis, labiau savimi pasitikintis, mokytojas iš prigimties — gražbylys, spėrus, manantis, kad gali tapti improvizacijų ir pokštų rašytoju Džekui Beniui — ar tuo metu madingas buvo Miltonas Berlis?

Kas žino, kur jis dabar, šią nepakeliamai karštą, šutnią vasaros dieną, kai ji vos gali pajudėti. Ji mieliau sėdėtų darbe, kur bent yra geras kondicionierius, nes įmontuotasis jų miegamojo lange tik skleidžia triukšmą, daugiau nieko, be to, Džekas visąlaik bamba, kad kondicionierius namo apatiniuose kambariuose eikvoja elektrą. Vyrai — jie bastosi, dalyvauja visuomenės gyvenime. O ji visada laikėsi nuošalyje, ypač šalia Hermionos, be atvangos paistančios apie savo teorijas ir idealus. Tėvai varo ją iš proto, tvirtino ji, visada nuobodžiai sutikdami su tuo, ką pateikia profsąjungos, demokratai ir „The Saturday Evening Post“. O Elizabetei tas nuobodus, jaukus romumas teikė paguodą. Ją visada traukė į ramias vietas — parkus, kapines, bibliotekas, iki tol, kol jos tapo triukšmingos, kai kur dabar netgi fone skamba muzika, tarsi restoranuose, o pusė žmonių anksčiau prašė vaizdo kasečių, o dabar skaitmeninių vaizdo plokštelių. Vaikystėje jai patiko gyventi Plezanto gatvėje, netoli Ouberio parko — tiek daug žalumos, o už jo, šalia Ču — botanikos sodas, it didelė žalia palapinė tave gaubiantis skarotasis bukas... Tos siūruojančios aukštutėlių medžių viršūnės, tuopos, vos vėjeliui papūtus mirgančios baltomis lapų puselėmis, lyg juose gyventų dvasios, sutapo su jos Rojaus įsivaizdavimu, ji galėjo suprasti, kodėl pirmykščiai žmonės garbino medžius. Vos už kvartalo esančiu Džermantauno prospektu važinėjantis tramvajus gabendavo kita kryptimi, į neaprėpiamą Fermonto parką, per kurį teka Visahikono upė, — tramvajus stodavo prie Liuteronų teologinės seminarijos su senais, dailiais akmens pastatais ir jaunais, gražiais, atsidavusiais seminaristais. Matydavai, kaip jie vaikšto ūksmingomis alėjomis, tada dar neskambėdavo gitaros, nebuvo moterų pastorių ir kalbų apie tos pačios lyties santuokas. Jaunuoliai bibliotekose dabar kalbasi tarsi būtų savo namuose, tas pats ir kino teatre, jokio mandagumo, televizija viską sugriovė. Kai jie su Džeku skrenda aplankyti Markio į Albukerkę, dažnai mato keleivius su šortais ir kažkuo panašiu į pižamas — visiška nepagarba kitiems: per tą televiziją žmonės visur jaučiasi kaip namie, jiems visiškai nerūpi, kaip jie atrodo, ir moterys, ne ką liesesnės už ją, mūvi šortus, jos tikriausiai niekada nežiūri į veidrodį.

Keturias dienas per savaitę dirbdama bibliotekoje, Betė negali pasižiūrėti visų vidurdienį rodomų serialų ir sekti kiekvieną siužeto vingį, bet veiksmas (o dabar jie supina tris ar keturis siužetus) juda taip lėtai, kad ji nesijaučia ką nors praleidusi. Tai jau tapo jos įpročiu — priešpiečiams pasiimti sumuštinį, salotų arba mikrobangų krosnelėje pasišildyti užvakarykščių pietų likučius (Džekas, regis, nuolat nebesuvalgo, kas jam įdėta į lėkštę), o desertui — gabalėlį sūrio pyrago ar keletą sausainių, avižinių su razinomis, jei apninka noras elgtis dorybingai, įsitaisyti kėdėje ir leistis užliūliuojamai visų tų jaunų aktorių, paprastai dviejų ar trijų, judančių tarp pernelyg erdvių dekoracijų su pernelyg naujais baldais, kad būtų panašu į tikrą kambarį. Ore girdi teatro scenos aidą, ir skimbčioja muzika, panaši skamba visuose serialuose, ne vargonų, kaip radijo pjesėse, o sintezuota — taip ji, regis, vadinasi, — kartais ji skamba tarsi arfa, o kartais — tarsi ksilofonas su smuikais, patyliukais, nekantriai, kad sužadintų įtampą. Muzika pabrėžia dramatišką išpažintį ar žodinį konfliktą, kai aktoriai, nufilmuoti stambiu planu, spokso sustingę vienas į kitą, jų stiklinėse akyse atsispindi sielvartas ar priešiškumas — maži tilteliai, nuolat pereinami nesibaigiančiame tarpusavio santykių sūkuryje. „Man nusispjaut į Kendalio gerovę...“ „Tu tikrai žinojai, kad Rajanas niekada nenorėjo turėti vaikų, jis baiminosi šeimą persekiojančio prakeiksmo...“ „Gyvenimas sprūsta man iš rankų. Nebežinau, kas aš esu ir ką galvoju...“ „Įžvelgiu tai tavo akyse: visi myli nugalėtojus...“ „Turi save labai mylėti, kad išdrįstum palikti tą vyrą. Palik jį jo motinai, jei ji to nori — jie vienas kito verti...“ „Aš nuoširdžiai, rimtai savęs nekenčiu...“ „Jaučiuosi lyg paklydęs dykumoje...“ „Niekada gyvenime nemokėjau už seksą ir neketinu...“ O tada ne toks piktas ar išsigandęs balsas kreipiasi tiesiai į žiūrovą: „Moterų apvalumus galima nutrinti iki pūslių. Monistat gamintojai supranta šią intymią bėdą, todėl pristato naują, neturintį precedento produktą.“