Джон Апдайк - Teroristas

Džekas malasi minioje ir visai neskuba namo pasitikti vasaros pradžios žmonos draugijoje. Paniuręs po mielo pokalbio su Kere Makenzi ir suvokdamas, kad nepritampa prie šios „viskas galima“ visuomenės, Džekas Levis susiduria su Tereza Maloj. Strazdanota, įraudusi nuo karščio, ji dėvi blyškų lino kostiumelį, suglamžyto švarkelio atlape prisegta jau nuvytusi orchidėja. Jis iškilmingai ją pasveikina:

— Sveikinu, ponia Maloj!

— Sveiki! — šūkteli ji atsakydama, lengvai palyti jo dilbį, tarsi ketindama atkurti užsimezgusį jų pastarojo susitikimo artumą. Ir uždususi griebiasi pirmų į galvą šovusių žodžių:

— Jūsų tikriausiai laukia nuostabi vasara!

Ši mintis užklumpa jį iš netyčių.

— O... Viskas kaip visada, kaip visada, — atsako jis. — Nieko ypatinga neveikiam. Betė bibliotekoje gauna tik kelias laisvas savaites. O aš bandau užsidirbti šiek tiek pinigų duodamas privačias pamokas. Mūsų sūnus gyvena Naujojoje Meksikoje, ir paprastai rugpjūtį mes savaitę lankomės pas jį — ten karšta, bet ne tvanku, kaip čia. Betės sesuo gyvena Vašingtone, bet ten būna dar tvankiau, todėl ji paprastai atvažiuoja pas mus ir išvykstame savaitėlei į kalnus — šioje ar kitoje Delavarų kanjono pusėje. Tiesa, dabar ji velniškai užsiėmusi — šią vasarą nuolat kokia nors kritinė padėtis...

Užsičiaupk, Levi. Neužkalbinėk jai dantų. Gal ir gerai, kad išsprūdo „mes“, primenantis tai moteriai, kad turiu žmoną. Jis, tiesą sakant, mano, kad jos abi to paties tipo — šviesiaodės, linkusios pilnėti, tik Betė ją lenkia dvidešimčia metų.

— O kaip jūs? Kaip jūs su Ahmadu?

Jos drabužis gana rimtas ir padorus — kiaušinio lukšto spalvos lininis kostiumėlis, balta palaidinė, bet ryškūs akcentai tarsi užsimena, kad ji ne tik motina, bet ir menininkė. Stambūs žiedai su turkiu svarina jos tvirtus pirštus trumpai kirptais nagais, o ant rankų, padengtų saulėje švytinčiu pūkeliu, žvanga virtinė auksinių ir koralo apyrankių. Stebėtina, kad jos galvą, išskyrus plaukų kraštelį, airišką šviesią atlašią kaktą ir keletą išsimušusių rusvų sruogelių, dengia didelė šilkinė kaklaskarė, surišta po smakru, išmarginta abstrakčiom kampuotom figūrom ir ryškiais apskritimais. Žvelgdama Leviui į akis ir pastebėjusi, kaip šios krypsta į apsimestinai kuklią skarą, ji nusijuokia ir paaiškina:

— Jis norėjo, kad ją užsimesčiau. Pasakė, kad vienintelis dalykas, kurį norėtų matyti mokyklos baigimo ceremonijoje, — motina, neatrodanti kaip kekšė.

— O varge! Na, keista, bet ši skara jums tinka. Orchidėja taip pat Ahmado mintis?

— Na, ne. Kiti berniukai dovanoja jas savo motinoms, ir jis jaustųsi nesmagiai taip nepasielgęs. Jis turi prisitaikėlio bruožų.

Jos veidas su žaliomis pūpsančiomis akimis, blyškiomis it paplūdimyje rastas stikliukas, ir apgaubtas skara, regis, žvelgia į Levį iš už kampo — pridengtas jis provokuoja, tarsi leisdamas suprasti, kad po skara slypi akinamas nuogumas. Ši skara rodo nuolankumą, o tai sujaudina Levį. Spaudžiamas minios, jis pasislenka arčiau, tarsi imdamasis ją globoti. O ji sako:

— Pastebėjau dar keletą motinų su skaromis, juodaodės musulmonės, kaip ir kai kurios turkų dukterys absolventės, su baltais drabužiais atrodo taip ryškiai ir teatrališkai, — kai buvau maža, visus tamsaus gymio vyrus iš fabrikų vadinome „turkais“, nors jie visi turkai ir nebuvo. Galiu lažintis, kad apačioje mano plaukai raudoniausi, galvojau. Vienuolės būtų apsidžiaugusios. Jos nuolat sakydavo, kad piktnaudžiauju savo kerais. Tuomet svarsčiau, kas tie kerai ir kaip jais galima piktnaudžiauti. Man visąlaik atrodė, kad jie tiesiog yra. Tie taip vadinami kerai.

Ji, kaip ir jis, šioje jaudulio apimtoje minioje linkusi paplepėti. O jis ramiai ir užtikrintai sako:

— Jūs gera mama. Taikstotės su Ahmado norais.

Iš jos veido dingsta šelmiškas atspindys.

— Jis per šiuos metus prašė tiek mažai, o dabar mane palieka.

Jis visada atrodė vienišas. Pats, be mano pagalbos, rūpinosi savo tikėjimu. Aš ne tik nepadėjau — jaučiausi įsižeidusi, kad jam taip rūpi tėvas, nė velnio nenuveikęs jo labui. Mūsų labui. Bet berniukui tikriausiai reikia tėvo ir, kai jo nėra, jis jį išranda. Kaip jums toks pigus Froidas?

Ar ji supranta, ką daro — žadina jo geismą? Betei niekada nešautų į galvą paminėti Froidą. Froidą, jau šimtą metų skatinantį žmones dulkintis. Levis taria:

— Ahmadas su mantija gražiai atrodė. Apgailestauju, kad taip vėlai susipažinau su jūsų sūnumi. Jaučiu jam draugiškumą, nors, spėju, jis nėra abipusis.

— Klystate, Džekai, Ahmadas vertina jūsų pastangas praplėsti jo akiratį. Galbūt vėliau pats to imsis. O dabar jis veržiasi gauti sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą. Egzaminą raštu jau išlaikė, o po dviejų savaičių laikys ir praktinį egzaminą. Paseiko apygardoje egzaminai vyksta Veine. Jie nori įsitikinti, kad skiri spalvas ir turi pakankamai išvystytą periferinį regėjimą. Man visada atrodė, kad Ahmado gražios akys. Juodos kaip rašalas. Keista, bet jo tėvo buvo šviesesnės — meduolio spalvos. Sakau — keista, nes galima pamanyti, kad Omaro akys buvo tamsesnės, palyginti su mano blyškiomis.

— Ahmado akyse įžvelgiu jūsų žalumos blyksnį.

Ji praleidžia pro ausis jo komplimentą ir tęsia:

— Jo regėjimas nėra dvidešimt ir dvidešimt. Kalbu apie Ahmadą. Greičiau dvidešimt ir trisdešimt — astigmatizmas, bet jis visada buvo pernelyg tuščiagarbis, kad nešiotų akinius. Pamanytum, kad būdamas toks dievobaimingas jis nėra tuščiagarbis, bet jis toks. O gal tai ne tuštybė, galbūt galvoja: jeigu Alachas norės, kad nešiotum akinius, jis juos ir duos. Kai žaisdavo beisbolą, jam buvo sunku įžiūrėti kamuoliuką — tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinko bėgimą.

Šis netikėtas smulkmenų srautas apie berniuką, kuris, Džeko Levio manymu, niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų, su kuriais jam teko susidurti kasmet, sustiprina jo įtarimą, kad ši moteris nori dar kartą su juo susitikti. Ir jis sako:

— Nujaučiu, kad jam neprireiks tų universitetų žinynų, kuriuos palikau jums prieš du mėnesius.

— Tikiuosi, jis sugebės juos rasti: jo kambaryje — siaubinga netvarka, išskyrus tą kampą, kuriame meldžiasi. Jis turėjo juos grąžinti jums, Džekai.

— No problema, senora.

Jis pastebi, kad žmonės aplinkui — besigrūdančioje šventinėje, bet jau mažėjančioje minioje, žvilgteli į jų pusę ir palieka jiems šiek tiek erdvės, nujausdami, kad čia kažkas mezgasi. Jis jaučia, kad Terės pagyvėjimas veikia jį, ir atkakliai stengiasi atsakyti šypsena į jos apvaliame, šviesiame, strazdanomis nutaškytame veide pražystančią šypseną.

Didelio tamsiavidurio debesies šešėlis nušluoja saulės spindulius ir viskas tampa nyku — ir griuvėsių plynė, ir uždaryta gatvė, ir narsus, margas tėvų bei giminaičių būrelis, ir Centro mokyklos fasadas su kolonada prie įėjimo ir grototais langais, aukštas, kaip operos atpakalys, paverčiantis dainininkų duetą nykštukais.

— Ahmadas pasielgė nemandagiai, — sako jo motina, — kad negrąžino jų mokykloje. O dabar jau per vėlu.

— Kaip ir sakiau: jokios problemos. Galėčiau užeiti kada nors ir pasiimti, — sako jis. — Paskambinsiu, kad žinočiau, ar esat namie.

Vaikystėje, gyvendamas Totovos kelyje, tada ten dar buvo kaimo vietovė — vos keletas naujų rančų, eidamas žiemą į mokyklą Džekas, norėdamas išbandyti savo drąsą, retkarčiais išdrįsdavo žengti užšalusiu pakeliui esančiu prūdu — jis jau seniai nusausintas ir vietovė užstatyta. Prūdas buvo negilus, jame nepaskęsi — seklumą išduodavo švyliai ir žole apaugę kupstai, — tačiau jeigu įlūžtum, permirktų, išsiteptų, o gal net būtų nepataisomai sugadinti nauji odiniai mokyklai skirti batai, ir šeimai, kurios finansinė padėtis buvo apverktina, tai būtų tikra bėda. Iš už sidabrinio debesies kraštelio ištrykšta saulės spinduliai, sukibirkščiuoja šilkinėje Terės kaklaskarėje, ir Džekas virpėdamas įsiklauso, ar neįskilo kur ledas.