Джон Апдайк - Teroristas

Ahmadas ištaria kreipimosi žodžius:

— Bismi-llahi-rrachmani-rrachym 45 , — ir įsitempęs, nes mokytojas skaitant reikalauja išlaikyti ritmą, imasi pirmosios suros eilutės: — alam tara kaifafaala rabuka bi aschabi al-fyli 46

Užmerkęs akis, šeichas Rašidas atsilošia į pilkšvo erdvaus krėslo aukšta atkalte, kuriame jis sėdi prie darbo stalo ir priima mokinį, pagalvėles, o mokinys tupi prie jo stalo kampo ant spartietiškos plastikinės kėdės, kokių galima pamatyti mažo miestelio oro uosto užkandinėje, ir ima nurodinėti:

— S ir h — du atskiri garsai, jie netariami kaip sh 47 . Ties glotniu sprogimu neperlenk — klasikinė arabų nėra kokia spragsinti afrikiečių kalba. Junk garsus grakščiai, tarsi jie būtų antroji tavo prigimtis. O tokia ji ir yra tiems, kam arabų — gimtoji, ir, žinoma, stropiems mokiniams. Neatsižvelgdamas į tarimo sunkumus, išlaikyk ritmą. Pabrėžk paskutinį, besirimuojantį skiemenį. Prisimeni taisyklę? Kirtis dedamas ant ilgo balsio tarp dviejų priebalsių arba ant priebalsio, po kurio eina trumpas balsis, o po jo — du priebalsiai. Tęsk, prašau, Ahmadai.

Net tardamas „Ahmadaf, mokytojas užaštrina žodžio galą, taria jį jausmingu frikatyviniu gerkliniu skambesiu.

— alam jadžal kaidahumfy tadlylin...

— Pabrėžk lin, — įsiterpia šeichas Rašidas, jo užmerktos akys virpa, tarsi po vokais būtų drebučiai. — Šį kirtį išgirsi net savotiškame pastoriaus Rodvelio vertime: „Ar nepavertė Jis jų žabangų paklydimu?“ — jis pramerkia akis ir paaiškina: — Kalbama apie žmones, dramblio kompanionus, taip sakant. Spėjama, kad suroję pasakojama apie tikrą įvykį — išpuolį prieš Meką, surengtą Abrahos al Chabašy48, kaip paaiškėjo, Jemeno, mano gimtosios šalies, valdytojo. Tais laikais kariuomenės, žinoma, privalėjo turėti dramblių. Drambliai buvo tuometiniai Šermano tankai, šarvuoti automobiliai Humvee. Tikėkimės, kad jie turėjo storesnę odą nei tie nevykę hamviai, kuriuos Bušas tiekia savo narsiesiems kariams Irake. Manoma, kad šis istorinis įvykis nutiko maždaug Pranašo gimimo laiku, apie penkis šimtus septyniasdešimtuosius mūsų eros metus. Jis galėjo apie tai nugirsti iš savo giminaičių — ne tėvų, nes Pranašo tėvas mirė prieš jam gimstant, o motina — jam esant šešerių, bet galbūt iš senelio Abd al Mutalibo ir dėdės Abu Talibo. Jie tikriausiai pasakojo apie tą legendinį mūšį, sėdėdami prie hašemitų stovyklos laužų. Kurį laiką kūdikį prižiūrėjo auklė beduine, ir manoma, kad galbūt iš jos jis sugėrė dieviškai tyrą arabų kalbą.

— Sere, jūs sakote „spėjama“, tačiau pirmojoje suros eilutėje klausiama: „Argi nematei?“, tarsi Pranašas ir jo klausytojai tikrai būtų tai matę.

— Vidumi, — atsidusęs paaiškina mokytojas. — Savo vidine akimi Pranašas įžvelgė daugelį dalykų. O dėl to, ar Abrahos surengta ataka buvo istorinis įvykis, ar ne, dievobaimingų ir tikinčių, kad Koranas buvo įkvėptas Dievo, mokslininkų nuomonės skiriasi. Perskaityk pastarąsias tris eilutes, kuriose šis įkvėpimas ypač juntamas. Kvėpuok lygiai. Teik pirmenybę nosiniams garsams. Norėčiau išgirsti dykumų vėją.

— ... va arsala alaihim tajran ababyla, — progiesmiu taria Ahmadas, stengdamasis, kad gražesnis ir gilesnis balsas sklistų iš gerklės gelmių, norėdamas nosiarykle pajusti šventus virpesius, — tarmyhim bi chidžaratin min sidžylin, — tęsia jis, stiprindamas rezonansą bent savo ausyse, — fa džaalahum kaasfin makūli .49

— Jau geriau, — tingiai pripažįsta šeichas Rašidas, glebnios baltos rankos su ilgais lanksčiais pirštais (nors jo kūnas, apgaubtas subtiliai siuvinėtu kaftanu, liesas ir smulkus) mostu leisdamas suprasti, kad pakaks. Po šiuo apdaru jis mūvi baltas apatines kelnes, vadinamas sirval 50 , o ant tvarkingai pakirptos galvos dėvi baltą nertinę kepurėlę be graižo — amamą, rodančią, kad jis yra imamas. Jo juodi pusbačiai — maži ir kieti tarsi vaiko, išlenda iš po kaftano krašto, kai jis pakelia kojas ir ilsina ant minkšto suoliuko, apmušto ta pačia prabangia medžiaga, blizgančia tūkstančiu sidabrinių siūlų, kaip ir į sostą panaši kėdė, kurioje atsilošęs moko žmones. — Ir ką gi mums atskleidžia šios nuostabios eilutės?

— Jose sakoma, — imasi aiškinti Ahmadas, rausdamas iš gėdos, kad suterš šventą tekstą negrabiu perpasakojimu, kuris daugiau remiasi ne senoviniu arabišku tekstu, o vogčiomis perskaitytais angliškais vertimais, — kad Dievas prieš degto molio akmenis paleido paukščių pulkus, o dramblio žmones pavertė lauku, ir jis buvo nuėstas. Nugraužtas.

— Taip, maždaug taip, — sako šeichas Rašidas. — Iš „degto molio akmenų“, kaip tu tai pavadinai, tikriausiai buvo sumūryta siena, kritusi nuo paukščių puolimo. Mums ši vieta išlieka truputį mįslinga, nors tikriausiai Rojuje egzistuojančiame iškaltame Korano pirmavaizdyje ji skaidri it brangakmenis. Ak, Rojus! Laukiu nesulaukiu.

Ahmado įraudis lėtai slūgsta, veide sustingsta įtampa. Šeichas vėl užsimerkia, nugrimzta į susimąstymą. Tylai kankinamai užsitęsus, Ahmadas klausia:

— Sere, nejaugi norite pasakyti, kad mums prieinamas variantas, per dvidešimtį metų nuo Pranašo mirties surinktas pirmųjų kalifų, kažkuo netobulas, palyginti su amžinuoju?

Mokytojas pareiškia:

— Netobulumas turėtų slypėti mumyse — mūsų neišmanyme ir pirmųjų mokinių bei raštininkų padarytuose Pranašo kalbų užrašuose. Netgi pats mūsų suros pavadinimas, pavyzdžiui, gali būti aiškinamas neteisingu tuo metu valdžiusio monarcho Alfilaso vardo užrašymu. Numetus galūnę, jo vardas virto a l-Fyl — dramblys. Galima taip pat teigti, kad „paukščių pulkai“ — iš katapultų paleistų sviedinių metafora, nes kitaip mūsų vaizduotėje iškyla negrabūs sparnuoti padarai, ne tokie didžiuliai, kaip paukštis Rokas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, bet tikriausiai daug gausesni, snapais trupinantys molines plytas — bi chidžaratin. Tik šioje eilutėje, ketvirtojoje, kaip pastebėsi, esama ilgųjų balsių, neatsidūrusių eilutės pabaigoje. Nors Pranašas su panieka atmesdavo poeto titulą, šiose ankstyvosiose Mekai skirtose eilutėse sukūrė gan sudėtingų dalykų. Bet, žinoma, pasiekusi mus versija — nors vadinti ją netobula būtų šventvagystė — dėl mūsų, mirtingųjų, moralinio tamsumo reikalauja išaiškinimo, o aiškinama per keturiolika prabėgusių amžių ji buvo skirtingai. Pavyzdžiui, tikslią žodžio ababyla reikšmę galima tik nuspėti, nes šis žodis niekur daugiau nesutinkamas. Graikų kalboje esama termino, brangus Ahmadai, apibūdinančio tokius unikalius ir neapbrėžiamus žodžius: hapax legomenon 51 . Toje pačioje suroję esama dar vieno paslaptingo žodžio — sidžylin. Tiesa, jis šventojoje knygoje sutinkamas triskart. Pats Pranašas numatė būsimus sunkumus ir septintojoje trečiosios suros „Imranai“ eilutėje pripažįsta, kad kai kurie posakiai aiškūs — muchkamat, bet kiti suprantami tik Dievui. Neaiškių posakių, vadinamųjų mutašabihat 52 , dažniausiai šniukštinėja tikrojo tikėjimo priešai, asmenys, pasak Pranašo, „širdyje linkę į blogį“, nes juk išmintingieji ir dievobaimingieji sako: „Mes tuo tikime, visa tai — iš mūsų Viešpaties.“ Ar aš tau dar neįkyrėjau, brangusis?

— Visai ne, — nuoširdžiai atsako Ahmadas, nes mokytojui įprastai murmant mokinys jaučia, kaip jame atsiveria bedugnė, neprieinamos ir keblios senovės praraja.

O šeichas, palinkęs didžiuliame krėsle, irzliai mosikuodamas ilgapirštėmis rankomis, aistringai tęsia kalbą.