Джон Апдайк - Teroristas

— Turėdamas C kategoriją iki dvidešimt vienerių jis matys tik Naujojo Džersio apylinkes.

— Na, tai pradžia, — atsako ji ir mitriai nusliuogia nuo taburetės. Dvi viršutines dažais išteptų vyriškų marškinių sagas ji palikusi atsegtas, ir jis mato, kaip šokteli krūtys. Ši moteris savyje slepia daug „taip“.

Bet pokalbis baigtas: jau pusė devynių. Levis nusitempia tris niekam nereikalingus universitetų žinynus per kambarį, kuriame vaikinas vis dar mokosi, ir stabteli prie gremėzdiško, seno, sunkaus apskrito stalo, iš kažko paveldėto, primenančio jam tuos varganus griozdiškus baldus, kuriais buvo apstatytas jo senelių ir tėvų namas Totovos kelyje, kur jis užaugo. Iš nugaros Ahmado kaklas atrodo plonas ir pažeidžiamas, o jo švarių ausų mažais užraitais viršūnėlės nusėtos keletu iš motinos paveldėtų strazdanų. Levis atsargiai padeda žinynus ant stalo krašto ir per baltus marškinius paliečia vaikino petį.

— Ahmadai, pavartyk juos, kai turėsi laiko ir noro, pažiūrėk, ar kas nors sužadins tavo smalsumą tiek, kad panorėsi aptarti su manimi. Dar ne vėlu pakeisti nuomonę ir paduoti dokumentus.

Berniukas pajunta prisilietimą ir atsako:

— Štai čia radau šį tą įdomaus, pone Levi.

— Ką? — pasikalbėjus su motina Leviui paprasčiau ir lengviau bendrauti su berniuku.

— Štai tipiškas klausimas, kurį jie ketina užduoti.

Levis skaito per berniuko petį:

55. Jūs vairuojate autocisterną ir priekiniai ratai ima slysti.

Kas visų pirma nutiks?

a. Norėdami suvaldyti autocisterną, pasuksite vairą į priešingą pusę.

b. Skysčio banga išlygins cisterną.

c. Skysčio banga išlygins vilkiką.

d. Jūs važiuosite tiesiai ir vairuodami stengsitės išlyginti autocisterną.

— Regis, situacija iš tikrųjų grėsminga, — pritaria Levis.

— Koks, jūsų manymu, atsakymas?

Ahmadas išgirdo Levį artėjant ir pajuto jo familiarų, nuodijantį prisilietimą. O dabar prie pat jo galvos atsiduria vyriškio pilvas, jo šiluma skleidžia kvapą, keletą kvapų — prakaito ir alkoholio, žydiškumo ir bedievystės mišinį, nešvarų kvapą, sukeltą pokalbio su Ahmado mama, trikdančia motina, kurią jis bando paslėpti, palaikyti sau. Dviejų suaugusiųjų balsai pasibjaurėtinai flirtuodami pynėsi, jie buvo du pagyvenę kitatikiai gyvuliai, audrinantys vienas kitą gretimame kambaryje. Ponas Levis, išsimurkdęs jos plepaluose, nepasotintame troškime primesti pasauliui sentimentalią savęs viziją, dabar jautėsi turįs teisę vaidinti sūnui tėvą ir draugą. Gailestis ir perdėtas pasitikėjimas savimi pastūmėjo jį į šį nederamą, dvokų artumą. Tačiau Koranas reikalauja iš tikinčiųjų pagarbumo — šis žydas, nors ir atėjo nekviestas, yra svečias Ahmado padangtėje.

Nekviestas svečiais neskubriai atsako:

— Nežinau, bičiuli. Su skysčio bangavimu anksčiau neteko susidurti. Galbūt pasirinkčiau „a“ — sukčiau vairą į priešingą pusę.

Ahmadas atsako tyliai, slėpdamas sukilusį džiūgavimą:

— Ne, atsakymas „d“. Radau jį atsakymų lape.

Pilve prie jo ausies pasigirsta neramus urzgesys, ir nematomas veidas virš jo suniurna:

— Hm... Kam vairuoti. Taip ir tavo mama sako. Atsipalaiduok. Sek paskui savo laimę.

— Praėjus šiek tiek laiko, — paaiškina Ahmadas, — sunkvežimis pats ims lėtinti greitį.

— Tokia Alacho valia, — sako ponas Levis, stengdamasis būti sąmojingas ar draugiškas, stengdamasis įsibrauti į stipriai užvertą Ahmado vidų, pripildytą Visa Apimančio.

Centro mokyklos, jos kadaise buvusių plačių valdų, ir miesto privačios nuosavybės sandūra metams bėgant tapo dar komplikuotesnė, kai neaptverti žaidimų laukai nusitęsė iki pat gatvelės, pristatytos Viktorijos laikų stiliaus namų, tokių įvairių ir stovinčių taip atokiai vienas nuo kito, kad atrodė it esantys priemiestyje. Šis į šiaurės vakarus nuo vaizdingos miesto Rotušės įsikūręs rajonas buvo iš palei upę stovėjusių fabrikų praturtėjusios viduriniosios klasės valda, esanti netoli daugiaaukščių namų, stūksančių kadaise klestėjusio miesto centro tolesniojoje dalyje. Bet tie panašūs į užmiesčio namus pastatai, prisiminė Džekas, pradėti nuomoti. Norintys pasipelnyti rangovai suskaidė juos į butus, padalijo plačias vejas, o kai kur jas visai panaikino — ankštai užstatė pigiais sujungtų namų blokais. Didėjantis gyventojų skaičius ir vis dažnėjantys vandalizmo atvejai atsiliepė mokyklos nuosavybės žaliems plotams ir laikui bėgant privertė įvairias miesto tarybas žengti, jų manymu, apgalvotą ir pelningą žingsnį: perkelti futbolo aikštę, pavasarį tampančią lengvosios atletikos aikštele, ir beisbolo aikštę, kurios tolimoji dalis futbolo sezono metu tapdavo naujokų komandos futbolo aikštele, į nupirktą žemę, esančią vos už penkiolikos minučių kelio autobusu, į seną pieninę „Velano ir sūnų ūkis“, kurios pienas teikė kalcio daugelio Naujojo Prospekto jaunuolių kartų kaulams. O miesto aikštės virto perpildytais lūšnynais.

Didžiąją mokyklą ir keletą jos ūkio pastatų italų mūrininkai vėliau apjuosė siena, jos viršų netrukus papuošė spindintys spygliuotos vielos ritiniai. Mūrijama buvo dalimis, nuolat atsižvelgiant į įvairiausius skundus, padarytą žalą ir spalvingus grafičių sprogimus. Sudarkytuose, nykstančiuose įtvirtinimuose atsirado netikėtų nuošalių kampelių — keletas kvadratinių jardų suskilinėjusio betono palei pusiau į žemę nugrimzdusį geltonų plytų pastatą su įtaisytais didžiuliais katilais, anksčiau kūrenamais anglimi, su bildesiu siuntusiais garą į klases. Ant vienos geltonų plytų sienos kabo krepšinio lenta — jos lanką beveik statmenai nulenkė dedančius į krepšį NBA profesionalus mėgdžiojantys berniūkščiai. Už dvidešimties žingsnių esančiame pagrindiniame pastate įstatytos dvigubos durys su nuo smūgių apsaugančiais virbais, šiltu oru paliekamos atviros; už jų — plieniniai laiptai, vedantys į rūsį, kurio skirtinguose galuose įrengti berniukų ir mergaičių persirengimo kambariai, tarp jų — valgykla ir metalo bei medžio dirbtuvės darbų pamokoms. Iš betono plyšių po kojomis dygsta pirštuotės, tūbės ir pienės, it kavos pupelės blizga žemių dalelytės, iškeltos į paviršių skruzdėlių. Ten, kur betonas gerokai apgadintas, virtęs dulkėmis, šaknis įleido aukštesni augalai — portulakos, ageratinos, gyvatžolės ir įvairios ramunėlės, keliančios savo ištįsusius ūglius į ilgėjančią dieną.

Šioje apleistoje, apšnerkštoje vietoje, dėl nulenkto krepšio netinkamoje niekam, nebent vogčiomis papešti dūmą, gurkštelti, ko nors pauostyti arba išsiaiškinti santykius, Tailenolis prikimba prie mūvinčio bėgimo trumpikėmis Ahmado. Mokyklos autobusas atvežė jį į stovėjimo aikštelę iš treniruotės buvusioje pieninėje, esančioje už penkiolikos minučių kelio nuo mokyklos. Šiandien jis turi dešimt minučių nusiprausti, persirengti ir nubėgti septynis kvartalus iki mečetės, kad spėtų į dusyk per savaitę rengiamą Korano pamoką; Ahmadas tikėjosi šiek tiek sutrumpinti kelią ir išeiti pro dvigubas duris, kurios turėjo būti atidarytos. Taip vėlai, pasibaigus pamokoms, čia paprastai tuščia, tik keletas devintokų, nepaisydami sugadintos krepšinio lentos, mėto kamuolį. Tačiau šiandien, tarsi šiltas oras būtų paskelbęs paliaubas, aikštelėje susirinko mišrus būrelis juodaodžių ir ispanakalbių — jų priklausymą vienai ar kitai gaujai nurodo mėlyni ar raudoni diržai ant nukarusių, erdvių kelnių, galvos raiščiai ir aptemptos kepuraitės.

— Ei! Arabe!

Tailenolis, apsuptas keleto kitų mėlynus, raumenis aptempiančius marškinėlius vilkinčių vaikinų, atsistoja tiesiai priešais jį. Ahmadas jaučiasi pažeidžiamas, beveik nuogas su bėgimui skirtomis trumpikėmis, dryžuotomis kojinėmis, lengvais bateliais ir berankoviais marškinėliais — priekyje ir ant nugaros ryškėja drugelius primenančios prakaito dėmės; jis suvokia, kad jo ilgos nuogos galūnės gražios, o grožis piktina viso pasaulio galvažudžius.