Джон Апдайк - Teroristas

— Mes užsivertę darbu, — pertraukia jis. — Du tūkstančiai mokinių, pusę jų, tiesą sakant, galima laikyti turinčiais sutrikimų ir jiems reikia pagalbos. Dėmesio susilaukia tik silpniausios grandys. Jūsų sūnus niekada nekėlė bėdų — štai kur jo trūkumas.

— Kad ir kaip ten būtų, šiuo savo vystymosi laikotarpiu universiteto pasiūlymus, jūsų išvardytus dalykus jis suvokia kaip bedievės Vakarų kultūros dalį ir nenori jos gauti daugiau, nei neišvengiama. Jūs sakote, kad jis niekada nekėlė bėdų, tačiau viskas daug sudėtingiau: jis laiko mokytojus bėdų kėlėjais — cinikais, materialistais, dirbančiais tik dėl algos, trumpų darbo valandų ir vasaros atostogų. Jis laiko juos prastais pavyzdžiais. Ar esate girdėję tokį posakį: „virš viso to“?

Levis tik linkčioja galva, leisdamas tai suįžūlėjusiai moteriškei išsikalbėti. Viskas, ką ji pasakys apie Ahmadą, gali būti naudinga.

— Mano sūnus virš viso to, — tvirtina ji. — Jis tiki islamo Dievu ir tuo, ką jam sako Koranas. Aš tuo, žinoma, netikiu, bet niekada nebandžiau pakirsti jo tikėjimo. Beveik niekuo netikinčiam žmogui, šešiolikos metų nutraukusiam visus ryšius su katalikybe, jo tikėjimas atrodo toks nuostabus.

Taigi, ji gyvena vardan grožio: mėginimai jį kurti kabo ant sienų, tie saldžiai kvepiantys džiūstantys dažai, o ji leidžia savo berniukui džiūti tarp absurdiškų, žiaurių prietarų. Levis klausia:

— Kaip jam pavyko tapti tokiu... tokiu geru? Ar užsibrėžėt tikslą išauginti jį musulmonu?

— Dėl Dievo, ne, — sako ji, giliai užsitraukdama, vaidindama ryžtingą moterį, norėdama, kad jos suirzusios akys degtų ryškiai it rūkomos cigaretės galiukas. — Kaip jums patinka tokia froidiška klaida? „Ne, in nomine Domini.“ Islamas man nieko nereiškia, daugiau negu nieko, tiesą sakant, aš vertinu jį neigiamai. Ne ką daugiau jis reiškė ir Ahmado tėvui. Niekada nesu mačiusi, kad Omaras lankytųsi mečetėje, ir kaskart, kai bandydavau pradėti apie tai pokalbį, jis užsisklęsdavo ir atrodydavo įsižeidęs, tarsi lįsčiau ne į savo reikalus. „Moteris turi tarnauti vyrui, o ne bandyti primesti jam savo valią“, — sakydavo jis, tarsi cituodamas kokį Šventąjį Raštą. O juk sugalvojo tai pats. Pasipūtęs, šovinistiškas arkliašūdis. Bet aš buvau jauna, įsimylėjusi — labiau įsimylėjusi jo egzotiškumą, tai, kad jis iš trečiojo pasaulio, nuskriaustasis, o ištekėdama už jo norėjau parodyti esanti tikra išankstinių nuostatų neturinti liberalė.

— Man pažįstamas tas jausmas. Esu žydas, o žmona buvo liuterone.

— Buvo? Ji atsivertė, kaip Elizabetė Teilor?

Džekas Levis sukrizena ir, spausdamas rankoje niekam nereikalingus universitetų žinynus, prisipažįsta:

— Nederėjo man sakyti „buvo“. Ji nepakeitė religijos, tik nustojo vaikščiojusi į bažnyčią. O štai jos sesuo, dirbanti vyriausybei Vašingtone, labai glaudžiai susijusi su bažnyčia, kaip ir visi tie naujai atgimusieji. O Elizabetei taip nutiko galbūt todėl, kad vienintelė čia esanti liuteronų bažnyčia — lietuviška, o Elizabetė savęs lietuve neįsivaizduoja.

— Elizabetė — gražus vardas. Iš jo galima sukurti galybę vardų. Liza, Ližė, Betė, Betsė. O Terezą galima sutrumpinti tik į Terę. Tik skamba berniukiškai.

— Arba kaip vyro tapytojo vardas.

— Pastebėjote. Taip pasirašinėju todėl, kad moterys tapytojos visada atrodė mažiau reikšmingos nei vyrai, ir visiškai nesvarbu, kaip gerai jos tapė. Taip pasirašydama verčiu žmones spėlioti.

— Su Tere taip pat galima daug dalykų sudaryti. Terakota. Terariumas. O dar yra „Terinukai“.

— O kas tai? — klausia ji išgąstingu balsu.

Ji nori pasirodyti esanti atsipalaidavusi, tačiau yra įsibauginusi moteris, ištekėjusi už „juodašiknio“, kaip jį pavadintų jos tėvas ir kiti broliai airiai. Ji nėra tvirtai sūnui vadovaujanti moteris, veikiau leistų jam perimti vadžias.

— O, tai seni laikai — animaciniai filmukai, kuriuos rodydavo prieš filmą. Jūs per jauna, kad prisimintumėt. Vienas iš buvimo seniena požymių — prisimeni tai, ko niekas daugiau neprisimena.

— Jūs ne seniena, — automatiškai sako ji. Jos mintys peršoka prie kitų dalykų. — Tikriausiai mačiau juos per televizorių, žiūrėdavau su mažiuku Ahmadu, — jos mintys vėl nuklysta. — Omaras Ašmavis buvo gražuolis. Laikiau jį panašiu į Omarą Šarifą. Ar esate matęs jį „Daktare Živago“?

— Ne, tik „Juokingoje mergiotėje“. Bet ėjau pasižiūrėti Streizand.

— Na, žinoma.

Ji nusišypso, trumpa viršutinė lūpa atidengia ne itin gražius airiškus dantis — iltiniai išsikišę į priekį. Jie abu pasiekė tokią bendravimo stadiją, kurioje viskas, ką vienas kitam pasakytų — malonu, jausmai pakilūs. Ji sėdi sukryžiavusi kojas ant aukštos nedažytos taburetės, koketuoja ištiesdama kaklą, lėtai kraipydama nugarą, tarsi atpalaiduodama sutrauktus nuo stovėjimo prie molberto raumenis. Ar rimtai ji tapo tuos savo darbus? Jis spėja, kad norėdama nutepliotų po tris per dieną.

— Gražuolis, sakot? O jūsų sūnus...

— Ir jis fantastiškas tarptautinio lygio bridžo lošėjas, — priduria ji, neleisdama savęs išmušti iš vėžių.

— Kas? Ponas Ašmavis? — klausia jis, nors puikiai nutuokia, ką ji turi omenyje.

— Ne, pokštininke, tas kitas. Šarifas.

— Ar jūsų sūnus — bandžiau jo apie tai paklausti — turi savo kambaryje tėvo nuotrauką?

— Koks keistas klausimas, pone...

— Na jau. Levis. Kaip mokesčiai, rinkliava41. Mokyklos rinkliava. Arba kaip pylimas, tas dalykas, neleidžiantis Misisipei išsilieti iš krantų. Raskite asociaciją — taip elgiuosi aš, norėdamas įsiminti vardus. Juk galite, Terinuke.

— O aš norėjau pasakyti, Pone Mokesti tarp pylimų, kad jūs tikriausiai mokate skaityti mintis. Kaip tik šiemet Ahmadas surinko visas tėvo nuotraukas, stovėjusias jo kambaryje, ir veidu žemyn sudėjo į stalčių. Jis pareiškė, kad dauginti Dievo sukurto žmogaus atvaizdus yra šventvagystė — tai primena klastotę, kaip jis man aiškino. Padirbinį, kaip tos Prada rankinės, kurias nigeriečiai pardavinėja gatvėse. Nuojauta man sako, kad jam tai įteigė tas siaubingas mokytojas mečetėje.

— Sakot, siaubingas, — paskubomis ištaria Džekas Levis. Prieš keturiasdešimt metų jis laikė save aštrialiežuviu, mokančiu greit ir aštriai atsikirsti. Netgi svajojo patekti į komandą, rašančią pokštus televizijoje dirbantiems žydų komikams. Tarp savo bendraamžių universitete jis garsėjo kaip visažinis ir žmogus, neieškantis žodžio kišenėje. — Kaip siaubingas? Kodėl siaubingas?

Rankų mostais ir akimis parodžiusi į gretimą kambarį, kuriame sėdi Ahmadas ir galbūt klausosi, o visai nesimoko, ji pritildo balsą ir Džekas turi pasilenkti arčiau.

— Iš susitikimų su juo Ahmadas dažnai grįžta sutrikęs, — šnabžda ji. — Tas žmogus — esu jį tik probėgšmiais sutikusi — Ahmado nuomone, nepakankamai karštai tikintis. Aš suprantu, kad mano sūnui aštuoniolika ir jis neturėtų būti toks naivus, bet jis vis dar tikisi iš suaugusiųjų visiško sąžiningumo ir įsitikinimo savo teisumu. Net dėl antgamtinių dalykų.

Leviui patinka, kaip ji taria „mano sūnus“. Čia esama daug artimesnių ir intymesnių santykių, nei jam pasirodė kalbantis su Ahmadu. Galbūt ji yra iš tų vienišų motinų, kurios elgiasi įžūliai, bet moka ir paguosti, ugdyti.

— Apie jo tėvo nuotrauką paklausiau, — sako jis, it sąmokslininkas pritildęs balsą, — pamanęs, ar tik jo tikėjimas nėra klasikinis persistengimo pavyzdys. Suprantate, tame nėra nieko bloga ar smerktina. Tai dažnai nutinka... — ir ko jis kišasi ne į savo reikalus? — ...juodaodžių šeimose: vaikai idealizuoja nesantį tėvą ir visą savo pyktį išlieja ant vargšės mamos, kuri neriasi iš kailio bandydama išsaugoti jiems stogą virš galvos.