Джон Апдайк - Teroristas

— O tarakonų, kurie išropoja iš po grindjuostės ar kriauklės, gailiesi? Musių, kurios zvimbdamos sukaliojasi virš maisto, ropinėja po jį savo purvinomis kojelėmis, ką tik šokusiomis ant išmatų ir dvėselienos, gailiesi?

Ahmadas, tiesą sakant, jų gailėjosi, it užburtas stebėdavo, kaip gausi vabzdžių veislė knibžda po į dievus panašių žmonių kojomis, tačiau žinodamas, kad bet koks tolesnio ginčo ženklas tik supykdys mokytoją, atsakė:

— Ne.

— Ne, — su pasitenkinimu sutiko ir šeichas Rašidas, gležna ranka timpčiodamas barzdelę. — Tu nori juos sutraiškyti. Jie siutina savo nešvara. Jie užgrobtų tavo stalą, virtuvę, įsitaisytų maiste, kurį dediesi į burną, jei jų nesunaikintum. Jie nieko nejaučia. Jie yra Šėtono apraiškos ir Dievas Paskutiniojo teismo dieną juos be gailesčio sunaikins. Dievas džiūgaus, regėdamas jų kančias. Ir tu taip elkis, Ahmadai. Įsivaizduodamas, kad tarakonai nusipelno gailestingumo, iškeli save virš ar-Rahym 40 , laikai save gailestingesniu nei Gailestingiausiasis.

Ahmadui pasirodė, kad, kaip ir kalbėdamas apie Rojų, mokytojas dangstosi nuo tikrovės metafora it skydu. Džorilyna, nors ir klaidatikė, turi jausmus; tai justi jos dainavime ir tame, kaip kiti netikintieji atsiliepė į jos giesmę. Tačiau Ahmadui skirta ne ginčytis, jam skirta mokytis, užimti savo vietą didžiulėje islamo struktūroje, tiek matomoje, tiek nematomoje.

Jo motina galbūt nuskubėjo prie durų, tikėdamasi vieno iš savo draugužių, bet Ahmadas girdi jos balsą — suglumusį, tačiau neišgąsdintą, pagarbų. Mandagus, slopus, šiek tiek pažįstamas Ahmadui balsas prisistato ponu Leviu, Centro mokyklos konsultantu. Ahmadas lengviau atsidūsta: tai ne Tailenolis ir ne kas nors iš mečetės. Bet ko čia reikia ponui Leviui? Po jų susitikimo Ahmadas pasijuto nesmagiai — konsultantas buvo akivaizdžiai nepatenkintas Ahmado ateities planais ir troško į juos įsikišti.

Kaip jam pavyko atsigauti taip toli, iki šių durų? Šis daugiaaukštis — vienas iš trijų namų, pastatytų prieš dvidešimt penkerius metus vietoj eilės namiūkščių, sujungtų bendra siena ir tokių nušiurusių bei narkomanų apsėstų, kad Naujojo Prospekto valdytojai nusprendė pakeisti juos dešimties aukštų daugiabučiais — vis bus geriau. Be to, jie apskaičiavo, kad valstybės nusavintoje žemėje galima įkurti parką su žaidimų aikštelėmis ir, negana to, visa tai juosiančią alėją, pagreitinsiančią prekybą su „geresnės veislės“ apgyvendintu miesto centru. Tačiau — kaip ir nusausinant maliarija užkrėstas žemes — bėdos sugrįžo: verslą perėmė buvusiųjų narkotikų prekeivių sūnūs, narkomanai naudojosi parko suoliukais, krūmais ir daugiaaukščių laiptinėmis, o naktimis lakstė koridoriais. Iš pradžių buvo planuojama prie kiekvieno įėjimo pastatyti apsaugą, bet miestui teko apkarpyti biudžetą, ir mažos kamarėlės su monitoriais, rodančiais koridorius ir duris, dažnai stovėdavo tuščios. Kartais ant durų ištisas valandas kabėdavo ranka rašytas raštelis: „Grįšiu po penkiolikos minučių.“ Vakarais, tokiu laiku, tiek gyventojai, tiek lankytojai netrukdomi patenka į pastatą. Taip, matyt, įėjo ir ponas Levis, apžiūrėjo pašto dėžutes, įėjo į liftą ir pabeldė į jų duris. O dabar stovi šioje durų pusėje, prie virtuvės, ir prisistato garsesniu, oficialesniu balsu, nei tuomet kalbėjosi su Ahmadu. Tada jis atrodė tingus, įteiklus ir mirtinai pavargęs. Ahmado motinos veidas išraudęs, ji kalba greitai, skardžiu balsu — ją sujaudino šis tolimos biurokratijos, grėsmingai pakibusios virš jų vienišų gyvenimų, atstovo apsilankymas.

Ponas Levis jaučia jos susijaudinimą ir bando laikytis ramiai.

— Prašau atleisti, kad taip įsiveržiau į jūsų asmeninį gyvenimą, — sako jis, kreipdamasis į erdvę tarp stovinčios motinos ir sėdinčio sūnaus, taip ir nepakilusio nuo rudo stalo. — Bandžiau prisiskambinti telefonu, nurodytu Ahmado mokyklos dokumentuose, bet atsakiklis pranešė, kad numeris išjungtas.

— Mums teko jį išjungti po rugsėjo vienuoliktosios, — paaiškina Ahmado motina, dar šiek tiek uždususi. — Pasipylė neapykantos pilni skambučiai. Nukreipti prieš musulmonus. Aš pakeičiau numerį, jis neįtrauktas į telefono abonentų knygą, nors tai kainuoja pora dolerių per mėnesį. Bet verta, patikėkit.

— Man skaudu tai girdėti ponia... panele... Maloj, — atsako konsultantas ir atrodo nuliūdęs labiau nei paprastai.

— Skambino gal vieną ar du kartus, — įsiterpia Ahmadas. — Nieko čia baisaus. Dauguma žmonių laikėsi ramiai. Na, man buvo vos penkiolika, kai tai įvyko. Kas galėjo mane kaltint?

Jo motina, siutinamai įpratusi priskaldyti iš adatos vežimą, sako:

— Skambino ne kartą ir ne du, patikėkit, pone Levinai.

— Levis, — jis vis dar nori paaiškinti, kodėl užsuko. — Aš galėjau išsikviesti Ahmadą į savo kabinetą mokykloje, bet norėjau pasikalbėti su jumis, ponia Maloj.

— Prašau, vadinkite mane Tereza.

— Tereza.

Jis prieina prie stalo ir pažvelgia Ahmadui per petį.

— Matau, jau užsiėmęs. Mokaisi gauti vairuotojo pažymėjimą. Esu tikras, supranti, kad nesulaukęs dvidešimt vienerių aukštesnės kategorijos nei C negausi. Jokių vilkikų, jokių pavojingų medžiagų.

— Taip, žinau, — sako Ahmadas, pabrėžtinai įsispitrijęs į puslapį, iš kurio bandė mokytis. — Bet, pasirodo, tai labai įdomu. Noriu išmokti viską, jei jau pradėjau.

— Puiku, bičiuli. Tokiam protingam jaunuoliui tai turėtų būti visai paprasta.

Ahmadas nebijo ginčytis su ponu Leviu. Jis sako:

— Čia esama daug daugiau, nei manote. Daugybė griežtų taisyklių, be to, visos sunkvežimio dalys ir kaip jas prižiūrėti bei taisyti. Juk nenorėtumėte, kad sunkvežimis sugestų — tai gali būti pavojinga.

— Gerai, taip ir toliau, sūnau. Tačiau neleisk, kad tai trukdytų mokslams — liko dar mėnuo mokytis ir daugybė egzaminų. Juk nori pabaigti mokyklą, ar ne?

— Taip, noriu, — jis neketina veltis į ginčus dėl visų šių dalykų, bet jį įžeidžia ši grasinanti užuomina. Kam ją baigti? Kad įsilietum į imperialistinę ekonomikos sistemą, sugalvotą turtingų krikščionių naudai?

Ponas Levis, girdėdamas jo atšiaurų toną, paklausia:

— Ar neprieštarautum, jei truputį pasikalbėčiau su tavo mama?

— Ne. Kodėl turėčiau prieštarauti? O kas būtų, jei prieštaraučiau?

— Jūs juk mane norėjote matyti? — klausia moteris, norėdama užglaistyti sūnaus šiurkštumą.

— Tik minutėlę. Vėlgi... ponia... panele... na, tiek to: Tereza — atleiskite, kad trukdau, bet toks jau aš žmogus: jei man kas nors neduoda ramybės, nenusiraminu, kol nesiimu veiksmų.

— Ar norėtumėte kavos, pone?..

— Džekas. Motina davė man Džeikobo vardą, bet žmonės paprastai vadina Džeku.

Jis žvelgia į jos veidą — įraudusį, strazdanotą, išsprogusiomis, įteikliomis akimis. Ji akivaizdžiai stengiasi įtikti. Tėvai nebegerbia mokyklos darbuotojų taip, kaip anksčiau, o kai kuriems tėvams esi priešas — kaip ir policija, tik apgailėtinas priešas, nes nesinešioji ginklo. Tačiau ši moteris, nors jaunesnės nei jis kartos, yra tokio amžiaus, spėja jis, kad galėjo mokytis parapinėje mokykloje ir iš vienuolių išmoko pagarbos.

— Dėkoju, ne, — atsisako jis. — Aš ir taip prastai miegu.

— Galiu padaryti be kofeino, — pažada ji pernelyg uoliai. — Ar tirpią geriate?

Jos akys žalsvos lyg buteliukai, į kuriuos anksčiau pilstydavo kokakolą.

— Na, jūs mane suviliojote, — nusileidžia jis. — Tik, jei galima, greičiau. Kur mes galime užeiti, kad daugiau netrukdytume Ahmadui? Į virtuvę?