Джон Апдайк - Teroristas

— Jis ne mano prezidentas. Jei galėčiau šiemet balsuoti, išspirčiau jį lauk, o balsą atiduočiau už Elą Šarptoną.

— Nesvarbu, kas prezidentas. Jie visi nori, kad amerikiečiai būtų egoistai ir materialistai ir prisidėtų prie vartotojų visuomenės. Tačiau žmogaus dvasiai reikia savęs atsižadėjimo. Ji trokšta pasakyti „ne“ materialiam pasauliui.

— Tokios tavo kalbos mane gąsdina. Atrodo, tu nekenti gyvenimo, — ir ji tęsia, atsiverdama taip lengvai, kaip ir dainuodama: — Manau, kad siela išauga iš kūno taip, kaip gėlės iš žemės. Nekęsdamas kūno, nekenti savęs: kaulų, kraujo, odos ir mėšlo — visko, kas tave daro tavimi.

Ahmadas jaučiasi esąs aukštas, kaip tada, kai stovėjo ties blizgančiu dingusios kirmėlės ar šliužo paliktu pėdsaku, toks aukštas, kad žiūrint į šią mažą putnią mergaitę, kurios balsas ir veidas taip atgyja piktinantis jo tyrumo troškimu, jam svaigsta galva. Ten, kur jos lūpų oda pereina į veido odą, tamsuoja kraštelis, plonytė linija — panašią liniją palieka kakava puodelio viduje. Jis pagalvoja, kad norėtų nugrimzti į jos kūną, ir iš minties gyvumo bei lengvumo supranta, kad ji siųsta velnio.

— Ne nekęsti savo kūno, — pataiso jis, — o nebūti jo vergu. Aš dairausi aplinkui ir matau vergus — narkotikų vergus, užgaidų vergus, televizoriaus vergus, vergus sporto didvyrių, nė nežinančių, kad jų garbintojai egzistuoja, beprasmių, nuodėmingų kitų žmonių nuomonės vergus. Tu esi geros širdies, Džorilyna, bet tingėdama galvoti trauki tiesiai į pragarą.

Ji sustoja ant šaligatvio — tuščioje, nykioje, medžiais neapsodintoje vietoje, ir jis pamano, kad sustojo supykusi ant jo, iki ašarų juo nusivylusi, bet tučtuojau suvokia, jog šis nušiuręs prieduris su keturiais mediniais tarsi nuo nesibaigiančio lietaus nuplikusiais laipteliais yra jos. Jis bent gyvena plytiniame daugiaaukštyje šiaurinėje bulvaro pusėje. Jis jaučiasi kaltas ją nuvylęs, nes kviesdama jį pasivaikščioti ji kartu leido sau kažko tikėtis.

— Tu pats esi iš tų, Ahmadai, — sako ji pasisukdama ir statydama koją ant pirmojo laiptelio, — nežinančių, kur juda. Tu pats iš tų, kurie nežino, ko, po velnių, griebtis.

Sėdėdamas prie sunkaus, seno, apskrito rudo stalo, kurį jiedu su mama vadina „pietų stalu“, nors niekada prie jo nepietauja, Ahmadas studijuoja „Sunkvežimių vairuotojų kursų namie“ brošiūras — jų keturios ir jos susegtos kartu. Šeichas Rašidas padėjo užsakyti jas iš Mičigano, iš mečetės sąskaitos išrašęs 89 dolerių ir 50 centų čekį. Ahmedas visada manė, kad sunkvežimius vairuoja tokie bukagalviai kaip Tailenolis ir jo gauja, bet, pasirodo, tam reikia stulbinamai daug išmanymo: pavyzdžiui, visos pavojingos medžiagos turi būti viešai ir atskirai pažymėtos keturiais skirtingais dešimties ir trijų ketvirčių colio pločio lipdukais, suklijuotais rombu. Esama degių dujų, tokių kaip vandenilis, ir nuodingų, toksinių, tokių, kaip suslėgtas fluoras, esama kietų degiųjų medžiagų — sudrėkusio amonio pikrato, ir savaime užsiliepsnojančių, kaip baltasis fosforas, arba savaime užsiliepsnojančių, kai sudrėksta, pavyzdžiui, natris. Esama tikrų nuodų — kalio cianido, ir užkrečiamų medžiagų, kaip juodligės virusas, arba radioaktyvių, kaip uranas, ir ėdrių, kaip akumuliatorių skystis. Visa tai vežama sunkvežimiais, ir apie mažiausią nutekėjimą ar išsiliejimą (o tai priklauso ir nuo toksiškumo, lakumo, cheminio patvarumo) reikia pranešti TD (Transporto departamentui) ir AAA (Aplinkos apsaugos agentūrai).

Ahmadui darosi bloga vien pagalvojus apie visus popierius, krovinių dokumentus, pasišiaušusius skaičiais, kodais ir draudimais. Nuodus griežtai draudžiama gabenti su gyvūnais ar žmonėms skirtu maistu; pavojingų medžiagų — net itin sandariame konteineryje — niekada negalima vežti priekyje, šalia vairuotojo; reikia saugotis karščio, nuotėkio ir staiga keisti greitį. Be pavojingų medžiagų, esama dar ir KRM (kitų reglamentuojamų medžiagų), galinčių turėti anestezinį, dirginantį ar kenksmingą poveikį vairuotojui ir jo keleiviams, — tai acetochloras, difenilchlorarsinas; medžiagų, kurios ištekėjusios gali pažeisti transporto priemonę, tai skystosios korozinės medžiagos: bromas, natrio kalkės, druskos rūgštis, natrio šarmo tirpalas ir akumuliatorių rūgštis. Ahmadas dabar suvokia, kad visur po šią šalį vežiojamos pavojingos medžiagos, jos liejasi, dega, pragraužia kelius ir sunkvežimių stovus, vyksta cheminė velniava, išryškinanti dvasią nuodijantį materializmą.

O dar, praneša jam brošiūros, pervežant skysčius autocisternomis vyksta nuotėkis — tai dar vadinama neužpildytu tūriu, trūkstamu skysčio krovinio kiekiu, jis reikalingas tam, kad cisterna nesprogtų, kai vežamas skystis išsiplečia aplinkos temperatūrai pakilus, tarkim, iki šimto trisdešimties laipsnių pagal Farengeitą. Be to, vairuodamas autocisternas vairuotojas turi saugotis skysčio bangavimo, daug stipresnio ir pavojingesnio sunkvežimiuose su lygiasienėmis cisternomis, nei cisternose su įtaisytomis pertvaromis ar hermetiškai uždarytais skyriais. Tačiau darant staigų posūkį kilusi šoninė skysčio banga gali apversti ir tokį sunkvežimį. Staigiai stabdant kilusi banga gali išstumti sunkvežimį, sustojusį prie užsidegusios raudonos šviesos ar ties ženklu, į priekį. Tačiau sanitarijos taisyklės draudžia reflektorines pertvaras cisternose, vežančiose vaisių sultis ar pieną, nes tuomet cisternas sunkiau valyti ir jos gali užsiteršti. Krovinių gabenimas pilnas pavojų, apie kuriuos Ahmadas niekados nė negalvojo. Bet jį jaudina mintis, kad jis — kaip „Boingo 727“ pilotas ar tanklaivio kapitonas, ar mažulytės brontozauro smegenys — per siaubingų galimybių labirintą vairuos didžiulę transporto priemonę į saugų prieglobstį. Jam džiugu supratus, kad sunkvežimių vairavimo taisyklėse tyrumu rūpinamasi beveik su religiniu įkarščiu.

Be penkiolikos aštuntą vakaro kažkas pabeldžia į duris. Šis garsas, pasigirdęs visai šalia stalo, prie kurio Ahmadas mokosi aplamdyto toršero šviesoje, ištraukia jį iš krovumo, neužpildytų tūrių, bangavimo ir nuotėkio pasaulio. Jo motina staiga išnyra iš miegamojo, tarnaujančio jai ir dailininko studija, ir nueina — tiksliau, nuskuba — atidaryti durų, pakeliui purendama savo plonus šviesiai rudus plaukus — dažytus chna ir dengiančius sprandą. Netikėtą sutrukdymą ji sutinka daug viltingiau nei Ahmadas. O jis, praėjus jau dešimčiai dienų po apsilankymo kitatikių bažnyčioje, vis dar nervinasi peržengęs Tailenolio teritorijos ribas: tas mušeika su savo gauja gali kada jį patykoti net naktį, gali išsivilioti iš namų.

Visai įmanoma, nors ir nelabai tikėtina, kad beldžiasi šeicho Rašido pasiuntinys. Jo mokytojas turi keletą mokinių. Pastaruoju metu jis kaip nesavas, jį tarsi kažkas slegia, Ahmadui jis atrodo tarsi kruopščiai nugludinta konstrukcijos dalis, patirianti pernelyg didelį spaudimą. Praeitą savaitę imamui trūko kantrybė su mokiniu aptariant trečiosios suros eilutes: Neleiskime netikintiems manyti, kad jiems dovanotas atokvėpis išeis jiems į naudą. Jie tik padaugina nuodėmes savo ir žeminanti bausmė jų laukia. 39 Ahmadas išdrįso paklausti, ar šioje pajuokoje, kaip ir daugelyje kitų panašių eilučių, neslypi sadizmo.

Jis ryžosi paklausti:

— Argi Dievo tikslas, išdėstytas Pranašo, nėra atversti netikėlius? Argi Jis bet kokiu atveju neturėtų parodyti jiems gailestingumo, užuot piktdžiugiavęs?

Imamas sėdėjo, pasisukęs į jį profiliu, apatinę vyriškio veido dalį slėpė pakirpta žilstelėjusi barzda. Jo nosis plona, su kuprele, skruostų oda blyški, tačiau ne tokia balta, kaip anglosaksų ar airių, strazdanota ir greit raustanti, kaip Ahmado motinos (bruožas, kurį vaikinas, deja, paveldėjo), bet vaško blyškumo, lygi, amžiaus neatskleidžianti jemeniečio oda. Imamo barzdoje trūktelėjo violetinės lūpos. Jis paklausė: