Джон Апдайк - Teroristas

— Pykčio apakinti Vakarų mokslininkai ateistai tvirtina, kad Šventoji knyga — ištraukų ir klastočių knisalas, paskubomis sumestas į krūvą kuo paprasčiausia, vaikiška tvarka pagal dydį: ilgiausios suros pradžioje. Jie tvirtina radę begalę neaiškumų ir mįslių. Visai neseniai, pavyzdžiui, kilo gana įdomi polemika dėl vieno vokiečių Viduriniųjų Rytų senųjų kalbų specialisto, tokio Kristofo Liuksenbergo, mokslinio pareiškimo. Jis teigia, kad dauguma neaiškių Korano vietų tampa suprantamos, arabiškus žodžius pakeitus sirų kalbos homonimais. Akivaizdu, įtikinėja jis, kad nuostabiose surose „Dūmai“ ir „Kalnas“ esantys žodžiai, įprastai perskaitomi kaip „skaisčios mergelės didelėmis tamsiomis akimis“, iš tiesų reiškia „šviesios krištolo skaidrumo razinos“. O žavūs jaunuoliai, kurie suroję „Žmogus“ palyginami su išbarstytais perlais, turėtų iš tikrųjų reikšti „atšaldytas razinas“. Turima omenyje nuoroda į šaltą vynuogių gėrimą, kuriuo rafinuotai mandagiai vaišinama Rojuje, o prakeiktieji Pragare geria lydytą metalą. Bijau, kad dėl šių pataisų daugeliui jaunuolių Rojus neteks didelės dalies patrauklumo. O ką, mielas jaunuoli, apie tai manai tu?

Mokytojas su beveik komišku pagyvėjimu dar labiau palinksta į priekį, nuleidžia kojas ant žemės, jo juodi batai pranyksta po kaftanu, o akys ir lūpos laukiant atsakymo prasiveria.

Staiga užkluptas Ahmadas prataria:

— O, ne. Aš trokštu Rojaus, — nors bedugnė jame vis gilėja.

— Rojus nėra tik patraukli vieta, kurioje malonu apsilankyti, kaip kokie nors Havajai, — tęsia šeichas Rašidas. — Jo mes ilgimės, ir ilgimės aistringai, ar ne?

— Taip.

— Ir taip nekantraujame šiame pasaulyje — tolimame ir blausiame busimojo atspindyje?

— Taip, tikrai.

— Ir net jeigu tamsiaakės hurijos tėra paprastos šviesios razinos, tai nesumažina tavo Rojaus troškimo?

— O, ne, sere, nesumažina, — atsako Ahmadas, o jo mintyse sūkuriuoja anapusinio pasaulio vaizdai.

Nors kai kurie šias provokacines šeicho Rašido nuotaikas galėtų palaikyti kandžiu ir pavojingu flirtu su Pragaro liepsnomis, Ahmadui jos visąlaik atrodė majeutiškos, keliančios mokiniui reikalingus vaizdinius ir sudėtingus pojūčius, praturtinančios lėkštą ir visiškai nekaltą bei naivų tikėjimą. Tačiau šiandien ši majeutinė ironija aštresnė, vaikino pilvas nerimsta, ir jis nori, kad pamoka kuo greičiau baigtųsi.

— Puiku, — taria mokytojas ir suspaudžia lūpas į mėsingą pumpurą. — Aš visada maniau, kad hurijos — neįsivaizduojamos, nesibaigiančios ir tyros palaimos metafora, o ne tikros, tiesmukam poravimuisi tetinkamos moterys — šiltos, putlios ir vergiškai paklusnios. Žinoma, kasdienis paprastas poravimasis yra pati gyvenimo trumpalaikiškumo, tuščių džiaugsmų esmė.

— Bet... — sumurma vėl rausdamas Ahmadas.

— Bet?

— Bet Rojus turi būti tikras, tai tikra vieta.

— Žinoma, brangus berniuk... O kaipgi kitaip? Ir visgi grįžkime trumpam prie teksto tobulumo klausimo. Bedieviai mokslininkai tvirtina, kad net ramesnėse surose, priskiriamose tiems laikams, kai pranašas valdė Mediną, esama keistų neatitikimų. Ar negalėtum man perskaityti — suprantu, šešėliai ilgėja, už mūsų langų merdėja pavasario diena, — perskaityk man, prašau, šešiasdešimt ketvirtosios suros „Abipusė apgaulė“ keturioliktą posmą.

Ahmadas nevikriai varto savo sutrinto Korano puslapius ir suradęs reikiamą garsiai skaito:

— Ja ajuha alazyna amanū ina mirt azvadžikum va auladikum aduvan lakum fa achzarūhum, va in tafū va tasfachū va taghfirūfa ina alaha ghafūrun rachymun. 53

— Gerai. Noriu pasakyti, gana gerai. Mums, žinoma, derėtų rimčiau padirbėti prie tavo tarties. O dabar ar galėtum, Ahmadai, greitai papasakoti, ką reiškia tavo perskaitytos eilutės?

— Hm, čia sakoma, kad tarp žmonų ir vaikų slepiasi priešas. Saugokis jų. Bet jeigu, hm, jiems dovanosi ir būsi atlaidus, Dievas bus tau gailestingas ir viską atleidžiantis.

— Bet juk tai tavo žmonos ir vaikai! Argi tai „priešai“? Kodėl jiems reikia atleisti?

— Na, galbūt todėl, kad jie atitraukia tave nuo džihado, nuo pastangų tapti šventu ir artimu Dievui.

— Puiku! Koks tu nuostabus mokinys, Ahmadai! Pats nebūčiau geriau paaiškinęs. Tafū va tasfachū va taghfirū — afa ir safacha — susilaikyk ir nusigręžk! Apsieik be šių nedangiškų moterų kūnų, be šio žemiško bagažo, be nešvarių likimo įkaitų! Keliauk neapsikrovęs tiesiai į Rojų! Pasakyk man, brangusis Ahmadai, ar bijai įžengti į Rojų?

— O, ne, sere. Kodėl turėčiau bijoti? Laukiu to, kaip ir visi dori musulmonai.

— Taip. Žinoma, jie laukia. Mes laukiame. Tu džiugini mano širdį. Kitai pamokai, būk malonus, pasiruošk iš „Gailestingojo“ ir „Įvykio“. Tai penkiasdešimt penktoji ir penkiasdešimt šeštoji suros — jos patogiai eina viena po kitos. Ak, ir dar, Ahmadai...

— Klausau?

Už žvelgiančių į viršų langų pavasario diena virto vakaru, indigo spalvos danguje, išblukintame gyvsidabriškų Naujojo Prospekto centro šviesų, žiba tik saujelė žvaigždžių. Ahmadas bando prisiminti, ar motinos tvarkaraštis ligoninėje jau leis jai būti namie. Kitaip jam teks tenkintis šaldytuve paliktu jogurto indeliu arba rizikuoti rinktis abejotinos kokybės ir švarumo „Sekundėlės“ užkandžius.

— Tikiuosi, daugiau negrįši į tą kafirų bažnyčią miesto centre, — šeichas padvejojo ir prabilo, tarsi cituodamas šventą tekstą: — Gali pasirodyti, kad nešvarieji taip pat švyti, o velniai gerai pamėgdžioja angelus. Laikykis Tiesiojo Kelio — ihdina as-sirata almustakym. Saugokis visų, kad ir kokie malonūs jie būtų, norinčių atitraukti tave nuo Alacho tyrumo.

— Bet juk visas pasaulis, — prisipažįsta Ahmadas, — tik ir siekia atitraukti.

— Taip neturėtų būti. Pats Pranašas buvo gyvenimo ragavęs žmogus: pirklys, vyras, savo dukterų tėvas. Tačiau sulaukęs keturiasdešimties jis tapo indu, kurį Dievas pasirinko savo galutiniam žodžiui perduoti.

Mobilusis telefonas kažkur giliai erdviuose šeicho apdaruose netikėtai suskamba muzikine trele, ir Ahmadas, pasinaudojęs šia akimirka, sprunka į vakarą, į pasaulį, plūstantį namo skubančių automobilių žibintais, pasaulį su kepamu maistu prakvipusiais šaligatviais ir virš galvos žiedais ir žirginiais boluojančiomis šakomis.

Nors ir nuvalkiotas, nors jame dalyvauta daugybę kartų, diplomų teikimas Centro mokykloje visada sugraudindavo Džeką Levį. Jis kiekvienąkart prasidėdavo maršu ir iškilminga absolventų eisena, plėvesuojančia juodomis mantijomis ir mirgančia valiūkiškai ant galvų užtupdytomis kvadratinėmis kepurėlėmis, o baigdavosi smagesniu, kupinu šypsenų, tėvų sveikinamu paradu skambant „Pulkininko Bogio maršui“ ir „Kai šventieji ims žygiuoti“. Net maištingiausi ir nepaklusniausi studentai, net lipnia juosta ant savo kepurėlių užsirašę PAGALIAU LAISVĖ!, ar į kutus įžūliai įsipynę popierinių gėlių puokšteles atrodė persiėmę ceremonijos iškilmingumu ir nuvalkiotų kalbų didingumu. Prisidėkite prie Amerikos gerovės, sakoma jiems. Užimkite savo vietas taikiose demokratiško verslo armijose. Net stengdamiesi prasimušti būkite geri savo bendrapiliečiams. Nepaisydami visų skandalų, susijusių su korporacijų piktadarybėmis ir politine korupcija, galvokite apie bendrą gerovę. Dabar prasideda tikrasis gyvenimas, pranešama jiems. Visuomeninis švietimas užvėrė savo rojaus sodo vartelius. Bukų kalikų sodo, svarsto sau Levis, kuriame žiaurieji ir nemokšos viešpatauja virš droviųjų ir stropiųjų, tačiau vis tiek sodo, piktžolių prižėlusio vilčių sklypelio, prastai įdirbto, akmenuoto daigyno. Tokie yra norintys tapti šia nacija. Nekreipkite dėmesio į ginkluotus policininkus, saugančius mokyklos salę, ir metalo detektorius prie kiekvieno neužrakinto ir grandine neužtverto įėjimo. Geriau žiūrėkite į absolventus, kaip nuoširdžiai jie šypsosi, kaip ploja visiems, net bukiausiems ir didžiausiems nusikaltėliams, kaip jie žengia scena, eina avanscena, paskui tarp gėlių klombų ir palmių vazonų, pasiimti savo diplomų iš susilaižiusio Nato Džefersono, Naujojo Prospekto mokymo įstaigų sistemos vadovo; jų vardus tą akimirką progiesmiu į mikrofoną taria dabartinė mokyklos direktorė smulkutė Irenė Tsutsuras. Vardų įvairovei antrina avalynės, šmėkščiojančios iš po siūruojančių mantijų, įvairovė — jie sliūkina nudrengtais „naikais“, stypčioja aukštakulniais arba šlepsi atvirais, numintais sandalais.