Джон Апдайк - Teroristas

Dauguma saugos tarnybų personalo buvo samdoma iš mažumų, ir daugelis moterų, ypač vyresnės, šlykštėdavosi stebėdamos, kaip rudi ar gelsvi pirštai kapstosi po jų rankines. Snaudžiantis amerikietiškojo rasizmo milžinas, užliūliuotas dešimtmečius trukusių liberalių lopšinių, vėl sujudo, kai afroamerikiečiai ir ispanakalbiai, kurie (kaip dažnai buvo skundžiamasi) „net žmoniškai nekalba angliškai“, įgijo teisę apieškoti, apklausti, sulaikyti ir leisti arba neleisti lipti į lėktuvą. Šalyje, kurioje sparčiai dygo kontrolės vartai, turėjo pagausėti ir juos saugančiųjų. Gerai uždirbantiems, dažnai skraidantiems lėktuvais ir besilankantiems griežčiau saugomuose valdžios pastatuose profesionalams ėmė rodytis, kad vargingoji tamsiaveidžių klasė gavo išties tironišką valdžią. Patogūs gyvenimai, dar prieš dešimtmetį laisvai tekėję privilegijų ir galimybės patekti visur kanalais, dabar — atrodė, kas žingsnis — atsidurdavo aklavietėje, kur siutinamai lėta apsauga ilgai studijuodavo vairuotojo pažymėjimus ir įlaipinimo talonus. Ten, kur anksčiau duris atverdavo pasitikėjimas savimi, tinkamas kostiumas ir kaklaraištis, taip pat dviejų colių pločio ir trijų su puse ilgio vizitinė kortelė, dabar šis raktas neveikia, durys lieka užtrenktos. Kaip taki, spaudimui pasiduodanti kapitalistų veikla, ką jau kalbėti apie intelektinių mainų verslą ir išsibarsčiusių šeimų socialinį gyvenimą, gali funkcionuoti tokiame kietaširdžiame atsargumo priemonių tinkle? Priešas pasiekė savo tikslą: verslas ir pramogos visiškai apmirė ir sutriko.

— Manau, viskas kaip visada buvo puiku, — atsako Hermiona Vogei į klausimą, kurį vadovas jau ir pamiršo.

Jis susirūpinęs dėl nuolat susikertančių saugumo ir privatumo, saugos ir patogumo reikalavimų, tai jo duona kasdieninė, o kompensacijos — publikos susižavėjimo — vadovas negauna jokios, finansinis atlygis taip pat daugiau nei kuklus, vaikams jau tuoj metas stoti į universitetus, žmona, nuolat besisukanti tarp respublikoniškojo Vašingtono išrinktųjų, taip pat turi atitikti visus jo keliamus reikalavimus. Išskyrus vienišą juodaodę, akademikę poliglotę ir puikią pianistę, atsakingą už ilgalaikę pasaulinę strategiją, visi vadovo kolegos gimė turtingose šeimose ir per aštuonerius metus trukusias atostogas nuo tarnystės visuomenei — Klintono valdymą — susikrovė papildomus turtus privačiame sektoriuje. Tais turtingais metais vadovas brovėsi į viršų per menkai apmokamus valstybinius postus „Kertinio akmens valstijoje“11. Dabar visi klintoniečiai — iš jų ir patys Klintonai — tunka, rašydami „atvirus“ prisiminimus, o vadovas, santūrus ir lojalus, privalo amžiams prikąsti liežuvį.

Ir reikalas ne tai, kad jis žino kažką, ko nežino jo arabistai. Jų sekamas pasaulis, tie elektroniniai tauškesiai, prarūkstantys poetiniais eufemizmais ir tuščiomis pagyromis, jam tokie pat svetimi ir atstumiantys, kaip ir niekada nemieganti naktinė kompiuterinių maniakų karalystė, nors dauguma jų baltieji ir krikščioniško tikėjimo. Kai dangus skyla rytuose ir parausta it rožė ar dažyta oda 12 — į šį Korano sakinį įtrauktas Korane nesantis žodis „rytuose“, taip pat visokie sugautų žvalgų kliedesiai ir „prisipažinimai“ gali arba negali pateisinti padidėjusį policijos ir kariškių akylumą ir apsaugą, skirtą tam tikroms įspūdingai atrodančioms, dangų remiančioms Rytų pakrantės finansinėms institucijoms, tokioms patrauklioms prietaringai priešo mąstysenai. Priešą yra apsėdusi šventų vietų idėja, ir jis, kaip ir mūsų senieji priešai komunistai, yra įsitikinęs, kad kapitalizmas turi savo štabą, būstinę, galvą, kurią galima nukirsti ir taip suteikti galimybę dėkingoms tikinčiųjų bandoms būt sugintoms į asketiškos ir dogmatiškos tironijos prieglobstį.

Priešas niekaip negali patikėti, kad demokratija ir vartotojiškumas yra karštinė, krečianti kiekvieno kūną, kad tai individo instinktyvaus optimizmo ir laisvės troškimo išdava. Net vadovui, tokiam ištikimam bažnyčios lankytojui, atrodo, kad visiškas atsidavimas Dievo valiai ir rojaus kitame pasaulyje pažadai nugrimzdo kartu su viduramžiais. Tie, kurie vis dar tiki šiais pažadais, turi bendrą juos vienijantį dalyką: jie trokšta mirti. Netikintieji pernelyg myli šį greit prabėgantį gyvenimą 13 — dar vienas nuolat interneto plepaluose išnyrantis posakis.

— Atsiimsiu aš už šią kalbą, — niūriai prisipažįsta vadovas savo vadinamajai pavaduotojai. — Jei nieko nenutiks, mane apšauks panikos kėlėju. O jei nutiks — tapsiu tingia dėle, čiulpiančia mokesčių mokėtojų pinigus ir leidusią žūti tūkstančiams žmonių.

— Niekas taip nesakys, — ramina jį Hermiona, ir jos blyškus senmergės veidas užjaučiamai parausta. — Visi, net demokratai, žino, jog darote neįmanomą darbą, kurį vis dėlto reikia daryti, kad mūsų šalis išgyventų.

— Tuo, manau, viskas ir pasakyta, — sutinka jos susižavėjimo objektas, ir jo burna, sutraukta sąmoningos ironijos, tampa dar mažesnė.

Kartu su dviem ginkluotais sargais (vienu vyru ir viena moterimi) ir trimis pilkais kostiumais apsirengusiais bendradarbiais liftas švelniai pakelia juos į Baltųjų rūmų rūsį. Lauke, Virdžinijos ir Merilando saulės spinduliuose, gaudžia bažnyčių varpai. Sekretorius garsiai sau svarsto:

— Tie žmonės... Kodėl jiems norisi daryti tokius siaubingus dalykus? Kodėl jie mūsų nekenčia? Už ką taip nekęsti?

— Jie nekenčia šviesos, — atsako jam ištikimoji Hermiona. — Kaip tarakonai. Kaip šikšnosparniai. Šviesa spindi tamsoje , — cituoja ji, žinodama, kad pensilvaniškas dievobaimingumas ras kelią į jo širdį, — ir tamsa jos neužgožė 14.

II

Suodžiais apaugusi geležingos uolienos plytų bažnyčia šalia griuvėsių plynės pilna pastelinių spalvų medvilninių suknelių ir poliesterio kostiumų stačiais pečiais. Šviesa žilpina Ahmadui akis, tačiau spoksojimas į vitražinius langus, kuriuose vyriškiai, apsirengę Viduriniųjų Rytų drabužių parodijomis, vaizduoja tariamo Dievo trumpo ir negarbingo gyvenimo sceneles, jų neguodžia. Garbinti Dievą, kuris buvo miręs — pati mintis veikia Ahmadą it sunkiai užuodžiamas dvokas, užsikimšęs vamzdynas, mirusi žiurkė sienoje. Tačiau parapijiečiai, o keletas net šviesesni už jį, apsirengusį švariais baltais marškiniais, maudosi švarutėlėje sekmadienio ryto susitikimo laimėje. Tolstančios susėdusių skirtingų lyčių žmonių eilės, nesuprantama, į sceną panaši vieta priekyje su į sieną įmontuotais įmantriais baldais ir aukštu aprūkusiu trigubu langu, kuriame pavaizduotas ant baltabarzdžio vyro tuoj nutūpsiantis balandis, lengvabūdiškai murmami pasisveikinimai, traškantys nuo sunkių sėdynių klauptai — visa tai Ahmadui panašiau į kino teatrą prieš prasidedant filmui, nei į šventą mečetę su storais garsą slopinančiais kilimais, tuščiu plytelėmis išklijuotu mihrabu15 ir skaidria la ilaha ila Alah 16 melodija, skleidžiama prakvipusių penktadieniniu juodu darbu vyrų, ritmingoje pagarbioje santarvėje susispaudusių taip ankštai, it būtų vieno ilgo kirmino segmentai. Mečetė yra vyrų valda, o čia dominuoja putlių, švelnių kūnų moterys mirguliuojančiais pavasariškais apdarais.

Ahmadas tikėjosi, kad atvykęs skambant dešimtos valandos varpams nepastebimai praslys į užpakalines eiles, bet į jį tučtuojau įsikibo apkūnus vergų palikuonis persikų spalvos kostiumu plačiais atlapais — prie vieno iš atlapų buvo prisegta pakalnutės šakelė. Juodaodis paduoda Ahmadui sulankstytą spalvoto popieriaus lapą ir centriniu tarpueiliu palydi priekinių klauptų link. Bažnyčia beveik pilna, ir tik priekinėse eilėse — matyt, mažiausiai trokštamose — yra tuščių vietų. Pripratęs besimeldžiančius matyti tupinčius ar klūpinčius ant grindų ir taip pabrėžiančius virš jų esančio Dievo didybę, Ahmadas net atsisėdęs jaučiasi svaiginamai, bedieviškai aukštas. Krikščioniškas įprotis sėdėti tingiai atsilošus, tarsi atėjus stebėti pramogos, sukelia mintį, kad Dievas jiems — pramogų teikėjas: kai Jis daugiau nebelinksmina, Jį galima tiesiog pašalinti nuo scenos ir pradėti kitą vaidinimą.