Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— SMITAS! — surikau. — Lu Smitas, profesionalus imtynininkas.

Prisiartinau prie jos ir ištiesiau ranką.

— Džiną, — atsakė ji šaltai; jos delnas buvo be gyvybės ženklų.

Nuėjusi pro mus į svetainę ji per petį paklausė:

— Vyručiai, ar norit išgerti?

Abu paprašėme škotiško viskio. Kol ji klūpėjo, o paskui stovėjo priešais gausiai gėrimų prikrautą spintelę kampe į kairę nuo televizoriaus, mudu su Osterfladu sėdėjome priešinguose sofos galuose. Jis spoksojo į pilką neįjungto televizoriaus ekraną, aš — į rudos odos mini sijonėlį ir glotnias gelsvai rudas Džinos kojas.

Ji priėjo ir padavė mums po stiklą neskiesto škotiško viskio su ledukais. Žiūrėdama man į akis tuo su visa jos išvaizda nederančiu nekalto vaikučio veidu, ji šaltai paklausė:

— Nori to paties kaip jis?

Atsigręžiau į Osterfladą. Jis buvo nudelbęs akis į kilimą ir atrodė rūškanas.

— Ką turi galvoje? — paklausiau vėl atsigręždamas į ją. Ji vilkėjo gelsvai rudą susagstomą nertinį su V formos iškirpte; besiveržiančios iš po jo krūtys blaškė man dėmesį.

— Ko čia atėjai? — paklausė ji neatitraukdama nuo manęs akių.

— Aš tik senas draugas, — atsakiau. — Noriu tik pasižiūrėti.

— A, tu iš tų, — atsakė ji. — Penkiasdešimt žalių.

— Penkiasdešimt žalių?!

— Girdėjai, ką sakiau.

— Aišku. Matyt, bus tikras spektaklis.

Vėl atsigręžiau į Osterfladą — šis tebespoksojo į tik pasąmone suvokiamą spektaklį ant kilimo.

— Aš dar pagalvosiu, — pridūriau.

— Norėčiau dar vieno, — tarė Osterfladas ir nudelbęs akis ištiesė ilgą, gražaus švarko rankove aprengtą ranką su savo stiklu, kuriame dar buvo likę du ledo kubeliai.

— Pinigus, — atsakė ji nesijudindama iš vietos.

Jis išsitraukė piniginę ir ištiesė keturis neaiškaus nominalo banknotus. Ji neskubėdama prie jo priėjo, paėmė banknotus, kiekvieną kruopščiai apčiupinėjo, paskui paėmė jo stiklą ir vėl dingo virtuvėje. Ji judėjo kaip mieguista leoparde.

Nežiūrėdamas į mane Osterfladas tarė:

— Ar negalėtum pasaugoti už buto durų?

— Negaliu rizikuoti. Gal žudikas jau bute.

Jis pakėlė akis ir nervingai apsidairė.

— Rodos, sakei, kad tavo mergina šlykšti? — paklausiau.

— Be galo, — atsakė jis ir nusipurtė.

Šlykštusis kūnas kūnas kūnas grįžo, sutaisė Osterfladui antrą gėrimą ir pripildė savo stiklą. Aš iš savo tik gurkšnojau, pasiryžęs išsaugoti budrų protą iki švarios, estetiškos tiesos akimirkos. Mano laikrodis rodė be dvylikos minučių devynias.

— Klausyk, misteri, — vėl atsistojusi prieš mane tarė Džiną. — Penkiasdešimt žalių — arba nešdinkis lauk. Čia tau ne advokato laukiamasis.

Na ir balselis! Ak, kad ji negalėtų prasižioti!

— Aišku.

Atsisukau į savo draugą.

— Žinai, duok jai penkiasdešimtinę, Frankai.

Jis antrą kartą išsitraukė piniginę ir išsiėmė vieną banknotą. Džiną jį apčiupinėjo ir įsikišo į miniatiūrinę savo miniatiūrinio odinio sijonėlio kišenėlę.

— Gerai, — tarė ji. — Pradėkim.

Jinai priėjo prie televizoriaus, įjungė, rūpestingai ėmė sukioti rankenėles ir nustatė gana stiprų garsą. Kai pasitraukė nuo ekrano, trys jaunuoliai trūkčiojo garsiai grodami kažkokią ritmingą melodiją. Visas pasaulis ją puikiai žinojo, ir net aš vos neatpažinau.

Aš moku už tai penkiasdešimt žalių? Ne. Moka Osterfladas. Lengviau atsidusau.

— Ar norėsi šį vakarą hašo? — paklausė ji Osterflado. Šis mąstė spoksodamas į savo iki pusės nugertą stiklą.

— Norėsiu, — atsakė jis.

Šį kartą iš virtuvės Džiną grįžo nešina nedidele pypke, matyt, gerai prikimšta, nes kai padavė Osterfladui, šis bemat ją užsidegė.

Jis perdavė pypkę jai, ji giliai užtraukė dūmą ir atsisėdo ant sofos tarp mudviejų. Atsilošusi nugara į atkaltę ji ištiesė ranką ir padavė pypkę man. Kažkur buvau skaitęs, esą JAV jūrų pėstininkai įsitikino, kad marihuana ir hašišas puikiai padeda atlikti užduotis, tad smagiai įkvėpiau ir grąžinau jai pypkę.

Kiekvienam iš mūsų po tris ar keturis kartus patraukus, pypkė lyg ir užgeso, bet kol žiūrėjau, kaip televizoriaus ekrane gražus, nuoširdus amerikietis tvatina šlykštų lotynų amerikietį, man po nosimi pasirodė kuo gražiausiai uždegta pypkė. Grąžinau ją Džinai neišpūsdamas oro iš plaučių. Nusišypsojau jai. Didelės rudos akys graudžiai ir nekaltai žvelgė į mane iš švelnaus kūdikiško veiduko. Kad ji tik nepravertų burnos! Kas ji — negrė ar italė?

Per antrą ratą ketvirtą kartą pešant dūmą man ne juokais ėmė patikti šis ritmas: giliai užtrauki, pasižiūri, kaip rimtas amerikietis susiraukęs kalba vairuodamas savo džipą su reaktyviniu varikliu, paskui po nosimi pražysta brangakmeniais išpuošta pypkė, įkvepi... Šį kartą grąžinant jai pypkę magėjo vėl nusišypsoti, viliantis, kad visas šis spektaklis jai irgi patinka; susidomėjęs žiūrėjau, kaip ji įsikiša kandiklį į burną, paskui Osterflado ranka išdygsta prieš akis jai po pat smakru, it koks aštuonkojis įsikimba į Džinos nertinio iškirptės atlapą, paskui lyg sulėtintame kine lekia į šalį, ir sagos pažyra ant svetainės kilimo tarsi kulkosvaidžio šovinių tūtelės. Džiną nesustodama traukė dūmą, paskui grąžino pypkę man įsmeigtomis į lubas akimis. Su malonumu žiūrėjau į pypkę tirdamas netikrų brangakmenių nėrinius galvutės išorėje, dirstelėjau į juodą, panašų į medžio anglį gniužulėlį viduje ir su malonumu giliai užtraukiau. Dabar pastebėjau, kad Amerikos televizijos ir radijo transliacijos korporacija rodo „CŽV veikia“ — naują nuotykių serialą; pasibaigus Johnson ‘s kūdikių pudros reklamai, du rimti amerikiečiai — vieną jų prisiminiau matęs anksčiau — ėmė kalbėti apie raudonųjų sąmokslą triūsiančių valstiečių fone.

Kai tingiai pasisukau paduoti pypkės Džinai, toji sėdėjo visai kaip iki tol, atlošusi galvą į sofos atkaltę, įsmeigusi akis į lubas. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad dabar nuo liemens iki viršaus ji buvo nuoga. Krūtys pūpsojo ant krūtinės lyg du iš medaus nulipdyti kalneliai; abiejų apvalių medaus kalvų viršūnes puošė dailios iš rudojo cukraus išlietos karūnos.

Neužtraukusi dūmo ji perdavė pypkę kitapus jos sėdinčiam Osterfladui. Pypkė nulėkė ant svetainės grindų, virš sagų, nertinio ir liemenėlės: jis tvojo jai per ranką.

— Stokis, — paliepė Osterfladas.

Iš lėto, lyg pasisotinusi leoparde, ji atsistojo. Dabar Osterfladą mačiau. Apsiblaususiomis akimis jis spitrėjo į ją bejausmiu veidu. Su pilku švelnios medžiagos kostiumu jis atrodė tvarkingai.

— Gyvate, — tarė jis vangiai. — Ak tu gyvate perkepusia pize.

Šypsojausi sau nieko negalvodamas ir atsilošęs su estetiška palaima tyrinėjau Džinos dešinės krūties linkį. Krūtis grakščiai styrojo priešais dešinę jos ranką tartum išlendančio iš už stačios uolos laivo pirmagalys. Rimtas amerikietis agresyviai šnekučiavosi su šlykščių amerikiečiu pačiame trumpo bušprito priekyje.

— Šliundra, — kiek garsiau ištarė Osterfladas. — Tu šlykšti pamazgų duobe. Šliundra su prišiktu tarpkoju. Kekše su trykštančiomis iš tarpkojo gleivėmis.

Džiną grabaliojo diržą. Netrukus vienas jos odinio sijonėlio šonas prasiskėtė, o už poros akimirkų visas sijonėlis it giljotinos peilis krito ant grindų jai prie kojų. Dabar ji buvo nuogut nuogutėlė. Dailus ilgas randas driekėsi išorine vienos šlaunies puse.