Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Gyvate prakeikta! — suriko Osterfladas, svirduliuodamas atsistojo ir kelias akimirkas svyrinėjo į šalis. Iš televizoriaus ekrano pasigirdo riksmas. Tingiai metęs akį pamačiau, kaip vienas amerikietis pakelia vieną valstietį ir meta ant mėšlo krūvos, o ten jau nesėkmingai bando stotis kitas valstietis.

Atsigręžiau ir kaip tik spėjau pamatyti, kaip Osterfladas sugriebia Džiną už tamsių garbanotų plaukų ir meta atgal ant sofos. Ji kartą atšoko, viena kūno dalimi po kitos, paskui tyliai sėdėjo didelėmis rudomis akimis žvelgdama į lubas.

— Išmatos! — sušuko Osterfladas. — Ne moteris, o grynos išmatos!

Draugiškai jai nusišypsojau.

— Vakaras bus malonus, — pasakiau lipšniai.

Aštuoniasdešimt pirmas skyrius

Per savo kauliukišką gyvenimą buvau moterimi šimtus kartų: per grupinę kauliukų terapiją ir mūsų kauliukų centruose. Dažniausiai man neapsakomai patikdavo. Man nepatikdavo būti moterimi tik tada, kai žmonės manydavo, kad esu vyras. Pavyzdžiui, iš pradžių nepatyriau pasitenkinimo bendraudamas su Klivlando „Rudųjų“ gynėju (anksčiau jis vairavo „Geros nuotaikos“ ledų sunkvežimius), nes jis norėjo, kad būčiau vyru, o aš maniau, kad vyras bus jis. Visuomet kyla keblumų, kai susipainioja vaidmenys.

Aš įsitikinau, kad fiziniu požiūriu būti moterimi sunkiau negu socialiniu ar psichologiniu. Lytiniu požiūriu aš skaudžiai nusivyliau: tiesiog neturiu reikiamų duomenų, kad galėčiau mėgautis dulkinamas. Lovoje kur kas maloniau vaidinti pasyvią „moterį“ su agresyvia „vyriška“ dailiosios lyties atstove negu su tikru vyru. Kalbant atvirai, varpos trintis į išangę tėra skausmas subinėje. Dailaus karšto pimpalo malimasis burnoje yra pojūtis, kurį turi pamėginti patirti kiekvienas, bet man tai vienas iš mažesnių lytinių malonumų. Karštos sėklos srautas į burną yra ganėtinai malonus, jei bent kiek didžiuojiesi savo darbu, bet šis malonumas yra geriausiu atveju psichologinis, tikrai ne fizinis. Man tikrai nėra jutiminė palaima springti persūdyta sriuba, bet aš pripažįstu, kad nesu be trūkumų.

Būti moterimi — bent jau man — patrauklu todėl, kad tai naujas potyris, ir dar todėl, kad esi pasyvus, netgi galėčiau pasakyti, mazochistiškai pasyvus. Noras būti valdomam pranašesnio padaro — vyro ar Kauliuko — yra kažkoks fundamentalus. Mano pagrindinei savasčiai niekados nebuvo būdinga pagarbiai ir pasyviai atsiliepti vyrui, bet tais kartais, kai Kauliukas įsakydavo man vaidinti moterį, išryškėdavo manyje glūdintis vergas.

Ir, be abejo, kiekvienam mūsų visuomenės vyrui tiesiog privalu pabūti moterimi (o moteriai — vyru). Žmogus sukurtas mėgdžioti, ir kiekvienas vyras yra sukaupęs savyje tūkstantį moteriškų gestų, frazių, nuostatų ir veiksmų, kurie trokšta būti išreikšti, bet yra palaidoti vyriškumo vardan. Tai tragiška netektis. Ko gero, didžiausia mūsų kauliukų centrų nauda yra ta, kad juose sukuriama aplinka, skatinanti atlikti visus vaidmenis; ji skatina biseksualumą. Sąžiningiau būtų galima pasakyti — visišką seksualumą, jei tik sąžiningumas būtų viena iš mūsų dorybių.

Buvau moterimi šimtus kartų ir patariu kiekvienam kitam sveikam, energingam amerikiečiui ja pabūti.

Aštuoniasdešimt antras skyrius

Kauliukų meistrai moko ir jaunus žmones, ir senus.

Du kauliukų meistrai turėjo po vunderkindą. Vienas iš tų vaikų kas rytą eidamas į krautuvę pirkti kramtomosios gumos dažnai susitikdavo ten pat einantį antrąjį.

— Kur eini? — vieną dieną paklausė pirmasis.

— Einu ten, kur išriedės mano kauliukai, — atsakė kitas.

Išgirdęs šį atsakymą pirmasis iškart sustojo ir grįžo pas savo kauliukų meistrą pagalbos.

— Rytojaus rytą, — tarė jam Džeikas Eksternas, — kai susitiksi tą gudrutį, užduok jam tą patį klausimą. Jis tau atsakys taip pat. Tuomet jo paklausk: „Tarkim, tu neturi kauliukų — kur tada eini?“ Tada jis nustos pūstis.

Vaikai kitą rytą vėl susitiko.

— Kur eini? — paklausė pirmasis.

— Einu ten, kur neša vėjas, — atsakė kitas.

Išgirdęs šį atsakymą pirmasis vėl sustojo ir parskubėjo pas savo kauliukų meistrą.

— Rytoj paklausk jo, kur jis eis, jei nebus vėjo. Tada jis nustos pūstis.

Kitą rytą vaikai susitiko trečią kartą.

— Kur eini? — paklausė pirmasis.

— Einu į krautuvę nusipirkti kramtomosios gumos, — atsakė kitas.

Iš „Kauliuko knygos“

Aštuoniasdešimt trečias skyrius

— Tėti, kodėl aš kasdien turiu valytis dantis? — paklausė mergytė.

— Išbandyk šią naują tūbelę, kurią tau parnešiau, Sjuze, ir niekada daugiau to neklausi.

[Stambiu planu parodoma „Žvilgesio“ dantų pastos tūbelė]

Bet aš turėjau nusisukti, nes Džiną klūpojo ant grindų jos liemenėle už nugaros surištomis rankomis, o Osterfladas, numetęs kelnes ir trumpikes į krūvą sau po kojomis, bet vis dar vilkintis baltais marškiniais, kaklaraiščiu ir kostiumo švarku, kaišiojo savo stačią rožinį ginklą jai į burną, keikdamas sulig kiekvienu dūriu. Jaučiausi lyg žiūrėdamas sulėtintą filmą, rodantį kažkokio didelio stūmoklio darbą, bet dėl kažkokio mechanizmo trūkumo strypas dažnai nepataikydavo į plačiai pražiotą burną, kurią laikė atkišusi Džiną — išpūtusi akis, bejausmiu veidu. Osterflado keršto moteriai kalavijas vis praslysdavo jai palei skruostą ar kaklą arba durdavo į akį. Kai atrodydavo, kad Džiną gerai jį apžiojo (tada ji užsimerkdavo), Osterfladas jį įsiutęs ištraukdavo ir imdavo kaip pakliūva baksnoti, keikdamasis dvigubai įnirtingiau. Negalėjai suprasti, ar jis labiau siunta ant Džinos, kai jinai įčiulpia jo dalyką ar kai jis nepataiko ir skausmingai atsimuša jai į kaktą. Abiem atvejais jis panėšėjo į kino režisierių, nirštantį todėl, kad ji, aktorė, neteisingai žiopčioja savo tekstą.

— Ooooooo! Kaip aš tavęs nekenčiu! — sukriokė jis, metėsi į priekį ir susmuko ant sofos šalia manęs. Nusišypsojau jam.

Jis vargais negalais atsisėdo.

— Išrenk mane, bjauri, šlykšti skyle, — tarė jis garsiai.

Daili išsigandusi valstietukė priėjo prie pirmojo, to rimto, amerikiečio ir ėmė karštai maldauti išgelbėti jos kukurūzų derlių. Pažiūrėti be jokių pastangų Džiną išsilaisvino rankas ir vėl numetė liemenėlę ant kilimo šalia sijonuko, nertinio, sagų ir pypkės, paskui priėjo prie sofos jo išrengti.

— Atnešk man išgerti, — nežinia kam sušuko Osterfladas, kai Džiną bandė nutraukti jam kelnes nenuaudama batų.

— Tuoj, brangusis. Ar nori LSD?

— Aš noriu tik tavo šiknos, kloaka tu! — sušuko jis jai pavymui.

— Viskas jūsų šalies gerovei, — pareiškė ryžtingas balsas per televizorių.

Osterflado kalavijas tą akimirką linko lanku, bet to negalėjau pasakyti apie savąjį. Visas mano kūnas maloniai dilgsėjo, tad turėjau pasitaisyti savo trisdešimt aštunto kalibro revolverį ir kitą (pusiau automatinį), kad tas malonus dilgsėjimas neišnyktų. Negalėjau įsivaizduoti, kaip Osterfladas susilaiko neprikišęs rankų prie tų krūtų bei sėdmenų, ir didžiai piktinausi tomis jo kalbomis ir siaubingu netaiklumu.

Jis vienu mauku išgurgė gėrimą, kol ji iš lėto atrišo ir nuavė abu jo batus, o CŽV agentas nuvairavo traktorių, paskui klūpėdama priešais jį nurišo kaklaraištį, po vieną atsegė marškinių sagas. Viskas vyko kaip sulėtintame kine, ir aš žiūrėjau kaip į nešališkai nufilmuotą kino žurnalą, vaizduojantį antrą Dievo pasirodymą žemėje. Jai ką tik pavyko nutraukti antrą marškinių rankovę nuo kairės rankos (išgirdau valstiečius džiugiai šaukiant ir dirstelėjęs į ekraną pamačiau baltų didžiadančių šypsenų mišką), ir tada didžiulės, raumeningos Osterflado rankos šovė į priekį, apsivijo ją, jo veidas įkniubo į jos, o jo lūpos irgi įsisiurbė į jos.