Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Smarkiai, smarkiau, — sudejavo.

Prasižiojau taip plačiai, kad išsigandau niekados nebesugebėsiąs susičiaupti. Išvydau siurrealistišką viziją: nuo šiol iki gyvenimo galo būsiu išsižiojęs kaip žuvis. Įtraukiau visą krūtį į burną kiek galėdamas giliau, o kitą sumygau abiem rankomis ir smarkiai suspaudžiau spenelį. Ji dejuodama stipriau mane prisispaudė, sudrebėjo, ėmė iš visų jėgų trintis į mane dubeniu, ir pagaliau iš manęs ištekėjo išsilydę gniutulai baltų įsčias drėkinančių putų; jos anga atsidarinėjo ir užsidarinėjo, rydama jas savo meduotais liežuviais, auksiniai jos rutuliai riedėjo mano ritmu, sugriebdami mane, kai pakildavau, atsilikdami, kai nusileisdavau. Pamišėliškas rangymasis, aimanavimas ir dejavimas baigėsi.

Tiksliau, beveik baigėsi. Atrijau jos krūtį, šiaip ne taip prisičiaupiau, prisitraukiau jos šiltą, minkštą kūną prie savęs, ir mudu pamažėle malėme, vis dar mėgaudamiesi artumo pojūčiu; dabar mano smakras buvo jos plaukuose, ji lūpomis ir liežuviu tingiai ragavo prakaitą ant mano krūtinės, Osterfladas vis kalbėjo mirštąs mirštąs mirštąs, o kažkas kitas sakė, mes galim greičiau nusigauti ten fordu.

Sėdėjome dvi ar tris minutes; Osterfladas niurnėjo, ir retkarčiais jo veidą perkreipdavo siaubinga grimasa, o įrašytas linksmas juokas pasiekdavo mus iš televizoriaus lyg pamazgos, išpiltos pro daugiabučio langą.

Tada nukėliau Džiną nuo savęs ir priėjęs prie sofos sėdomis susmukau, mintyse neaiškiai spėliodamas, kokį metą tinkamiausiu žmogžudystei laiko Agata Kristi ir kaip kada nors baigsis didi, švari, subtili žmogžudystė be maišaties, emocijų ar smurto, bet įvykdyta oriai, grakščiai ir estetiškai. Gražusis kvailasis vyras bandė išaiškinti gražiajai kvailajai žmonai, kad būtina papasakoti savo paauglei dukrai apie gyvenimo tikrovę.

— Jei aš maniau, kad šitaip daro bitės, ji irgi gali taip manyti, — tarė moteris, ir aktoriai nutilo, kad iš magnetofono būtų galima paleisti tą burbuliuojantį juoką.

Džiną vėl sustojo virš Osterflado, tebelaikydama diržą — nepaleido jo iš rankos nuo pirmo smūgio prieš dvidešimt minučių. Osterfladas gulėjo aukštielninkas kojomis į sofą, šiek tiek išrietęs nugarą. Jis šypsojo kaip nevisprotis; akys buvo išvirtusios, pimpalas stačias.

— Aš visai nenorėjau... — vapėjo jis. — Mieli berniukai mielos mergytės... klaida... man bloga, man bloga... mirštu... dabar tai supratau... DAUGIAU NIEKADA... būsiu geras berniukas, mamyte, mušk mane, MUŠK MANE.

Džiną viena koja peržengė jam per galvą, pečius ir atsistojo veidu į kojas. Kiek palinkusi į priekį ji išleido iš burnos jam ant pilvo seilių gumulą.

— Džoana, mieloji, turiu tau kai ką pasakyti šįvakar, — kalbėjo vyras per televizorių.

— Gerai, tėti, tik paskubėk, nes Džekas atvažiuoja motociklu.

Šypsodama švelniai kaip vaikas Džiną pakėlė ranką ir š maukš t! plojo jam diržu per šlaunis. Vėl pakėlė ranką — žavėjausi žiūrėdamas į drėgnos jos mėsos ringes, į spermą, sruvenančią išskėstų šlaunų vidumi, į drebančias krūtis, kai ji dvejojo virš jo palinkusi. Paskui džabarankš t! jam per pilvą ir ištįsusį strypą. Jis suklykė, išrietė nugarą, vis dar nevisprotiškai išsišiepęs, o juokas iš televizoriaus tiško į kambarį kaip putos iš pasiutusio šuns nasrų.

Dabar Osterfladas dejavo ir niurnėjo daugiausia nesuprantamai; Džiną išsitiesė ir dukart šėrė iš visų jėgų. Jis išrietė nugarą kiek įmanydamas, tarsi keltų pilvą ir šlaunis, kad tie apkabintų šnypščiantį diržą.

— Paaugliai šiais laikais taip mėgsta smurtauti, — kvailoji moteris sakė kvailai draugei, kai jiedvi vedė šunis pasivaikščioti.

Džiną vėl priėjo prie sofos šypsodama man didelėmis akimis, įsikišo į šiltą burną be kaulo likusią mano mėsą ir nesiskųsdama apetitu ėmė čiulpti ir kramtyti. Aš šypsojausi ir kvailai spoksojau į dviejų vyrų atvaizdus ekrane — nerimtų, kvailų vyrų, rimtai besikalbančių apie savo rimtų automobilių arklio galias ir apie dragų lenktynes su sūnumis, važiuojančiais savo rimtais motociklais. Palenkusi galvą, tirtančiomis krūtimis, Džiną suėmė mano kiaušius su visomis bulimis delnais ir grūdo dabar jau išpampusį, glitų mano pimpį karštu galiuku giliau sau į burną, spausdama rankomis vis tolyn ir tolyn; kardų rijikė rietėsi ir dejuodama varė mane vis gilyn, paskui išleido iš burnos, ėmė gaudyti kvapą, laižyti ir vėl prarijo visą didelį, išvargusį labai mylimo priešo ginklą — negalėjau atsistebėti: nejaugi ji įtrauks į save visą mano kūną kaip dulkių siurblys animacinio filmuko vaiduoklį? — jos pirštas dabar buvo mano išangėje, paskui ji ištraukė mane iš burnos ir ėmė į mane alsuoti, laižyti, ilgu, aistringu bučiniu perbraukė visą mano kūną, paskui vėl įtraukė giliai, dar giliau... ir pritrūko oro.

Ji persivertė aukštielninka šalia manęs ant sofos, praskėtė kojas ir, vėl išrietusi galvą, nukreipė mane atgal į savo burną, iki pat gerklų. Prieš gličioms jos šlaunims susiglaudžiant man prie ausų, dar spėjau išgirsti iš ekrano riaumojančius motociklus.

Džiną buvo šlaputėlė nuo spermos, prakaito ir savo pačios meilės syvų. Naudodama mano galvą kaip kokią didžiulę varpą ji maigė ja savo angas, spaudė ją šlaunimis, raitėsi nerasdama, kas į ją įeitų, užpylė mane šilkinėmis savo dziundzės gleivėmis, kol pajutau skęstąs ir šiaip ne taip išsivadavau.

— Mes laimėjom, mes laimėjom! — šaukė kažkoks vyriškas balsas iš televizoriaus ekrano, kol jį užgožė motociklų riaumojimas. Prikišau lūpas prie jos varputės ir šiek tiek išsitiesiau, bet to pakako tvirčiau įsikibti jai į sėdmenis. Tada prasiskverbiau pirštais į jos vešlias angas. Jos pizė atrodė kaip gili, glotni maloniausių tepalėlių balutė, antroji anga — kaip glotni, glaudi pirštinė. Jutau, kaip Džinos delnas suima mano miko pagrindą ir retkarčiais apglėbia kiaušius, kaip kitas glostinėja man bules ir sulenda į plyšį, o dar kitas skaudžiai drasko man nugarą ir petį, kol dingtelėjo, iš kur ji traukė trečią ranką, ir staiga per pusę sprindžio nuo savo veido pamačiau išsprogusias Osterflado akis ir tą siaubingai perkreiptą šypseną.

— Gerti, gerti, — kalbėjo jis draskydamas nagais man petį.

Pasikėliau nuo Džinos, išplėšiau apatinę savo dalį jai iš burnos ir nužygiavau prie gėrimų spintelės paimti tos stiklinės vandens. Kai paržygiavau, Džiną stovėjo prie sudribusio palei sofą Osterflado. Man prisiartinus, ji ištiesė diržą.

— Nori keletą kartų uždrožti? — pasiūlė.

— Ne, ne — aš pacifistas, — atsakiau. — Šiaip ar taip, ačiū.

Ji priėjo jam už nugaros ir užsimojo diržu, bet liepiau palaukti, kol duosiu jam stiklinę vandens. Jis atsisuko į mane, ištiesė drebančią ranką į stiklinę, paėmė ją, pakėlė prie lūpų ir ėmė godžiai ryti. Ššššš - šmakšt! Diržas kirto per ranką, stiklinė iškrito, ir vanduo išsiliejo ant grindų.

— Nelabai gražu, — pasakiau ir pamaniau: gal Osterfladas nemirtingas?

Ji nusišypsojo man švytinčiomis akimis tartum mokinukė, ką tik parodžiusi itin vykusią gudrybę su šokdyne.

— Gelbėk mane, Rainhartai, prašau: gelbėk, — suniurnėjo Osterfladas bandydamas nagais įsikibti man į kelius. Nors Džiną šįkart jam neuždrožė, jis staiga pargriuvo ant grindų ir išrietė nugarą. Džiną jam nusišypsojo, bet jis liko toks išsirietęs — jį vėl suėmė traukuliai. Man bežiūrint, diržas neskaudžiai nuslydo plaukais ir nukrito man ant peties; Džiną apsuko jį kilpa man ant kaklo, nusivedė prie kėdės ir privertė ant jos atsisėsti.