Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Tada ji mane apsižergė, trumpais judesiais nusileido ant mano styrančio pimpalo, ranka juo pabaksnojo ir kyštelėjo pirma į vieną angą, paskui į kitą, o tuomet slyste užslydo ant manęs, ir bybis sulindo giliai į ją. Dabar mudu trynėmės, kandžiojomės, draskėmės, maigėmės, gnaibėmės ir čiulpėme; virš mūsų aidėjo juokas, Osterfladas gargė, springo, kažkoks balsas pasakė: „Vis dėlto bitės čia niekuo dėtos“, aš atsikėliau, smarkiai spausdamas Džiną prie savęs už bulių atsiklaupiau ant kilimo, paskui užgriuvau ant jos, o ji jau pašėlusiai maldama dubeniu čiulpė ir kandžiojo man petį, tad ėmiau varyti, Osterfladas gargė, o aš variau, be perstojo variau pilna burna krūties, virš mūsų aidėjo juokas, aš vis variau ir aaa išsiliejo karšta aaa išsilydžiusi šlapia lava ir ėmė plūsti į ją aaa plūst aaa plūst aaa ir dar vieną kartą įvariau GERA AAA aaa aaa kaip gera pamačiau Osterfladą man iš kairės gražutėlį išsišiepusį gulintį ant šono pritrauktais prie pilvo keliais gražus veidas perkreiptas tos šlykščios šypsenos pimpalas stačias iš pilvo liejasi klanai sėklos, o jo atmerktos akys stiklinės nejudėdamos spokso į vieną tašką negyvos.

Aštuoniasdešimt šeštas skyrius

Kauliukas duoda ir Kauliukas atima. Tebūnie palaimintas Kauliuko vardas.

Aštuoniasdešimt septintas skyrius

Brangus pone Rainhartai ir kompanija, mes, Fedelio bendrovės atstovai, esame be galo dėkingi už puikų poveikį, kurį Jūsų kauliukų gyvensenos teorija padarė mūsų prekybos mastams, pelnui ir mūsų gyvenimui apskritai. Metams einant mano verslas ėmė teikti man vis mažesnį pasitenkinimą. Kaip ir dauguma vyrų, turėjau opą ir meilužę, išsiskyriau su žmona, retkarčiais įkaldavau dozę LSD ar dar ko nors, eidavau į diskotekas, bet niekas nepadėjo: mano pelnas ir apatija nekito. Tuomet perskaičiau straipsnį apie Jus žurnale The New Yorker, kurio baisiausiai nemėgstu ir niekada neskaitau. Paskui radau Jūsų sekėją čia, Kolambuse, ir nuo tada mano gyvenimas ir verslas neregėtai pasikeitė.

Pirmiausia kauliukai liepė man visiems darbuotojams padidinti atlyginimus trisdešimčia procentų ir visiems parašyti pagiriamuosius laiškus. Tą mėnesį darbo našumas išaugo keturiasdešimt trimis procentais (kitą mėnesį jis dvidešimt aštuoniais nukrito). Paskui kauliukai man įsakė nustoti gaminus įprastas skrybėles (jos buvo šeimos produkcija šešiasdešimt septynerius metus) ir gaminti bandomąsias. Mano dizaineriai netverdami džiaugsmu ėjo iš proto. Mūsų pirmoji skrybėlių serija (gal skaitėte apie ją žurnale „Damų apdarai“) buvo didžiulį pasisekimą turėję „valčių sombrerai“. Iš esmės tai kaubojiška skrybėlė. Jos kraštai smailėja iki pat viršaus ir su juo susilygina, o priekyje ir užpakalyje jie atsikišę per dešimtį centimetrų.

Nors mūsų pelnas sumažėjo penkiolika procentų, realizacijos mastai išaugo dvidešimčia, o mane nustojo pjauti nuobodulys. Antras mūsų sukurtas gaminys buvo ir vyrams, ir moterims tinkama skrybėlė nuo lietaus, panaši į kukluksklanininko gobtuvą ir pagaminta iš ryškių spalvų plastiko. Perka jas labai prastai (išskyrus šalies pietus), bet visi mes, Fedelio bendrovės savininkai ir darbuotojai, manome, kad ji nuostabi. Šiuo metu pelno nebegauname, tik patiriame nuostolius, bet Kauliuko valia bus įvykdyta.

Paskui Kauliukas pareikalavo, kad nustotume gaminę daugiausia pelno mums duodavusias brangias skrybėles prasčiokams. Mūsų mažmenininkai pasibaisėjo, bet šis trečias eksperimentinis gaminys mus taip sudomino (pasak dizainerio, svarbiausią sprendimą dėl jo padarė Kauliukas), kad mums buvo nė motais. „Sklindis“ ar „nimbas“ (kol kas dar nepaklausėme Kauliuko nuomonės) yra disko pavidalo galvos apdangalas, primenantis anglų profesorių kepures, bet gaminamas įvairiausių spalvų ir formų (nors dažniausiai elipsės ar apskritimo), panaudojant skirtingas medžiagas. Mūsų mažmeninės prekybos taškai nusiteikę labai skeptiškai, bet po didžiulio „valčių sombrerų“ pasisekimo užsakė tiek daug, kad mes jau vėluojame keletą mėnesių jas pristatyti.

Mes įlindome giliai į skolas, bet mūsų geriausi dizaineriai ir vyriausieji administracijos darbuotojai savanoriškai sutiko gauti perpus mažesnį atlyginimą su sąlyga, kad pasidalys dalį pelno už mūsų „nimbus“, taigi mes nebankrutuosime. Praėjusią savaitę Kauliukas liepė vienam mūsų dizaineriui sukurti skrybėlę, dengiančią visą kūną. Nors kai kuriems iš mūsų kilo abejonių, jis entuziastingai kibo į darbą.

Siaubas ima pagalvojus, kad daugybę metų modeliavau ir pardavinėjau vis tas pačias skrybėles! Prašom atsiųsti visas savo publikacijas. Ačiū Jums už pagalbą.

Nuoširdžiai Jūsų —

Džozefas Fedelis,

„Fedelio skrybėlių“ prezidentas

Kolambusas, Ohajo valstija

Aštuoniasdešimt aštuntas skyrius

Profesorius Boglsas iš EVAAC

Brangusis Lukai,

esu racionalus, linijinis, verbalinis, diskursyvus literatas, ir net ankstesni tavo absurdai tik minimaliai parengė mane šokui, kurį patyriau pirmąją savaitę Ketskilo EVAA centre. Paklusniai išliejau pyktį, vaidinau Hamletą, apsimečiau esąs kvailys, vaidinau įsiutintą tigrą; aš net kraipiau nemenkas savo šlaunis, kai Kauliukas bandė paversti mane moterimi. Vis dėlto dariau visa tai skyrium; atlikdamas vaidmenis aš stengiausi aktyviai nesąveikauti su kitais žmonėmis. Kai kiti bandydavo primesti man tariamas savo tapatybes, darydavausi ciniškas viduje, kad ir ką ne itin nuoširdžiai būčiau daręs išoriškai.

Viena pusamžė moteris baisiai kibo prie manęs, kad ją suviliočiau, ir Kauliukas liepė man atsiliepti palankiai. Aš seilėjausi padėjęs galvą jai ant kaklo, maigiau milžinišką krūtinę, bet jaučiausi visiškai abejingas. Mano falas liko susitraukęs. Po penkių minučių ji įpykusi nuskuodė pas kažką kitą.

Akys man atsivėrė penktą dieną kūrybos kambaryje. Kauliukas išrinko man užduotį parašyti keturis puslapius nauja kalba, stengiantis vartoti kuo daugiau žodžių iš žinomų žodynų, bet sujungiant juos nauja gramatika, sintakse ir tartimi. Privalėjau bandyti išreikšti tikrus jausmus. Sėdėjau valandą, bet išėjo tik kažkokios sapalionės. Galop parašiau sakinį: „Manošlamštinis čiurina pingpong poeziją.“

Skambesys man patiko, bet sintaksė buvo pernelyg įprasta.

Tada parašiau antrą: „Nuodintas. Visutnuodintas, iškeptas. Pagalys į.“

Jutau, kad pavyko geriau, bet pasigedau veiksmažodžių. „Netikradėdinis puskiauksis sudramba ant maigio kliauksėdamas kauštuvus prie drujų.“

Nusišypsojau pats sau: jutau esąs arčiau tikslo. „Nesusitropėjęs džeržgalius vakst vakst užvarvolina puskiauksiui, ir tas nurioglina. Užmasiniau saldalainių. Nedeusi nė vieno, — rapeiškė daumiežius. Vėl apsidrakinai, — tasakė anas čmaukščiai. Supersnotas laikvys. Sukerktas raupybė.“ Betgi aš privalėjau išreikšti tikrus jausmus. Kaip galėjau tai padaryti nerašydamas absurdiškai aiškiai ir banaliai? Turiu žengti toliau, pamaniau:

„Manasai esmi raukytojas. Raukytojas yra tas, kuris rauko. Žodžiai, žudžiai, žaidžiat... ką man darkyti? Paplamštusi mintis, kemiop ta vergimą su prelama, dūkinys dingo. Jokios vilties laiminti premiją. Šventa Jamira, Dievo murzina... Akkk.“

Perklausintas Atpirkėjau, kur tujai eini?

Pamėnulio paraliau, tu mane taip sumazgiji,

Kad nebeatlaikau. Rasės analumas atšūdino

Iš manęs visas jogas. Maldauju: parodyk man savo gailmerde.

Krutink savo smegenis, naudinkis savo šprotu, savo vaizdine! Kur tavo rasės analumas? O Jis juk rasiškai analus! (Mąstymo komanda sunaikins mus visus.) Narys, sveikintinas žmogus, yra tas, kuris mėginasi gyvenimu, randa daugybę malonių. Tas, kuris nežindo nieko, yra mažūvaikis. Būk rasiškai analus ir suprask kito psichinę logiką. Svarbiausia — rašyk, prašyk, taršyk, rašik!