Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Abejoju, ar turite tiek laiko. Be to, mes galbūt neturime tiek laiko. Duosiu jums lygiai keturiasdešimt minučių, paskui mes ateisime jūsų suimti. Jei tada mums pasakysite, laikysime šį namą apsupę tol, kol pavyks ar nepavyks sučiupti Kanoną. Galit pasakyti, ko norit — trejų metų cypės ar trisdešimties minučių pabėgti. Antraip iki paskutinio teismo dienos matysite tik keturias sienas.

— Aišku.

— O dabar, pone, jei norite, galite grįžti į pono Viplio butą ir ten mąstyti.

Jis atidarė savo pusės dureles ir išlipo. Staiga prie mano durelių išdygo garažo sargas ir rimta mina į mane pažvelgė.

— Taip. Taip, vairuoti šįvakar būtų keblu, — pasakiau ir iškėliau savo sunkų kūną iš automobilio. — Tikiuosi, mudu dar pasimatysime?

— Taip, po trisdešimt aštuonių minučių.

Ponas Holkomas nusišypsojo, ir rimtos jo akys spinduliavo manosioms nemenkėjantį nuoširdumą.

— Gero vakaro, daktare Rainhartai.

— Čia tik tu taip manai, — subambėjau panosėje ir be didelio entuziazmo pasukau iš kur atėjęs.

Vėl užlipau į dešimtą aukštą, tik kur kas mažiau slapstydamasis ir jausdamas kur kas menkesnę savigarbą negu lipdamas žemyn. Diena žadėjo prailgti.

Įleisti mane pro duris atėjo Lilė.

— Kas atsitiko? — paklausė ji mums einant koridoriumi į svetainę.

— Raudona šviesa, — atsakiau.

— Ką darysi?

Visiškai išsekęs susmukau ant sofos. Džeikas sėdėjo ant smėlio beveik lotoso poza, spoksodamas į raudonai spindinčią netikrą ugnį Viplio pirmųjų amerikiečių stiliaus židinyje ir tingiai traukdamas savo darbo cigaretę. Viplio kambaryje nebuvo.

— Jie privertė pamišusi Liuciferį ne juokais bėgti, — atsakiau. — Lile, kaip manai, ar Kauliukas norėjo, kad liktum ištekėjusi už vyro, kurio Jis gali paprašyti praleisti ateinančius du šimtus trisdešimt septynerius metus kalėjime?

— Galbūt, — atsakė ji. — Kas nutiko?

Pradėjau pasakoti Lilei ir Džeikui apie savo pokalbį rūsyje ir visus galimus variantus, su kuriais netikėtai susidūriau. Jie klausėsi įdėmiai, Lilė atsirėmusi į akmenį, Džeikas spoksodamas į ugnį.

— Jei išduosiu Eriką, — baigiau išvargusiu balsu, — atrodys... nežinau... tarsi būčiau kažką išdavęs.

— Dėl to nesijaudink, — patarė Džeikas. — Mes niekada nežinom, kas mums į gera. Gal Erikui dabar labiausiai ir reikia išdavystės.

— Kita vertus, du šimtai trisdešimt septyneri metai atrodo pernelyg ilgas laikas.

— Išminčius gali patirti pilnatvę bet kur.

— Man rodos, aš galiu pasijusti uždarytas.

— Kauliukų dulkės! — atšovė Džeikas. — Kalėjime tu veikiausiai aptiksi visiškai naują visatą.

— Norėčiau pamėginti iš čia sprukti, bet abejoju, ar ant stogo yra sraigtasparnis.

Džeikas, sukryžiuotomis kojomis sėdėdamas ant smėlio ir spoksodamas į raudonai žėrinčią netikrą ugnį, vėl nusišypsojo it vaikas.

— Sugalvok variantus, paridenk kauliukus, — patarė jis. — Nesuprantu, ko čia be perstojo tauški.

— Bet su jumis man patinka, — atsakiau. — Kažin ar kalėjime man irgi taip patiks.

— Tai fobija, Lukuti, — tarė jis. — Turi jos atsikratyti.

— Siūlyk variantą, kad bandysi pabėgti, ir duok jam didelę tikimybę, — patarė Lilė. — Arba variantui, kad nusisamdysi mane savo advokate. Tada liksi laisvėje.

— Man neramu dėl savo įvaizdžio, — paaiškinau. — Kauliukų gyvenimo Tėvas privalo visuomet teisingai paskirstyti variantus.

— Kauliukų mėšlas, — tingiai tarstelėjo Džeikas. — Jei nerimauji dėl savo įvaizdžio, nesi nei koks Tėvas, nei vaikas — paprastas žmogus, ir tiek.

— Bet aš turiu padėti žmonėms.

— Kauliukų snargliai. Jei manai turįs padėti kitiems, esi paprastas žmogus.

— Bet aš noriu padėti žmonėms.

— Kauliukų myžalai, — atrėžė Džeikas. — Jei ko nors nori, esi paprastas žmogus.

— Iš kur tos naujos nešvankybės? — paklausiau.

— Kad mane užkauliukintų, jei žinau.

— Elgiesi kaip kvailys.

— Tu elgiesi kaip kur kas didesnis kvailys, — jis išsišiepė netikrai ugniai. — Sugalvok variantus. Paridenk kauliukus. Visa kita — nesąmonės.

— Bet man išties neramu. Juk du šimtus trisdešimt septynerius metus kalėjimo galiu gauti aš!

— Kas tu toks? — tingiai paklausė Džeikas.

Stojo ilga tyla. Dabar visi trys spoksojome į raudoną ugnį.

— O taip, aš vis užmirštu, — pasakiau. Išsitraukiau žalią kauliuką, atsisėdau tiesiai ir pajutau sėdįs ant nukritusio nuo kažko sniego. — Aš

EPILOGAS

Vieną dieną, kai Luką persekiojo du FTB agentai, ginkluoti 45-o kalibro revolveriais, jis atsidūrė ant stačios uolos, šoko nuo jos, vos spėjo įsitverti į laukinės vynuogės kamieną dvidešimt metrų žemiau uolos krašto ir ant jos pakibo. Pažiūrėjęs į apačią pamatė penkiolika metrų žemiau šešis policininkus su kulkosvaidžiais, guminėmis lazdomis, ašarinių dujų balionais ir dviem šarvuotaisiais automobiliais. Kiek aukščiau galvos pamatė dvi peles, baltą ir juodą, pradedančias graužti vynuogę, už kurios jis laikėsi. Staiga jis išvydo prieš akis kelmelį sultingų prinokusių braškių.

— Aaa, — tarė jis. — Dar vienas variantas.

Iš „Kauliuko knygos“