Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Devyniasdešimt trečias skyrius

Pradžioje buvo Šansas, ir Šansas buvo pas Dievą, ir Šansas buvo Dievas. Jis nuo pradžių buvo pas Dievą. Šansas padarė visa ką, be jo nebūtų buvę sukurta nieko, kas buvo sukurta. Šanse glūdėjo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Buvo žmogus, siųstas Šanso, ir jo vardas buvo Lukas. Jis pasirodė kaip liudytojas paliudyti Užgaidą, idant visi žmonės per jį įtikėtų. Jisai nebuvo Šansas, bet buvo atsiųstas paliudyti Šansą. Tai buvo tikras Atsitiktinumas, aklai pasirenkantis kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis atsidūrė pasaulyje ir jį sukūrė, bet pasaulis jo nepažino. Jis atėjo pas saviškius, bet saviškiai jo nepriėmė. Tačiau tiems, kurie jį priėmė, jisai davė galią tapti Šanso sūnumis, netgi tiems, kurie tiki atsitiktinai, tiems, kurie gimė ne iš kraujo, ne iš kūno valios ir ne iš žmonių valios, bet iš Šanso. Ir Šansas virto kūnu (ir mes regėjome jo šlovę, vienintelio, pradėto Didžiojo Permainingojo Tėvo, šlovę), ir jis gyveno tarp mūsų pilnas sumaišties, melo ir užgaidų.

Iš „Kauliuko knygos“

Devyniasdešimt ketvirtas skyrius

Iš įrašų, kuriuos Mokesčių valdyba, FTB, Žvalgybos ir kontržvalgybos agentūra ir Amerikos praktikuojančių psichiatrų asociacija (APPA) padarė įtaisais, paslėptais bute H. Dž. Viplio, apkvailinto, blausaus proto finansininko, kurio milijonai padėjo Rainhartui įgyvendinti įvairius nesveikus sumanymus, mes tiksliai žinome, kas nutiko Didžiojo televizijos antpuolio popietę ir vakarą. Didelė gautos medžiagos dalis tiesiogiai nesusijusi su desperatiškomis Rainharto pastangomis pasprukti nuo įstatymų sargų, bet trumpa santrauka padės parodyti, kokias nesveikas struktūras ir vertybes kūrė jis ir jo sekėjai.

Viplio svetainėje stovi maloni minkšta karalienės Viktorijos stiliaus sofa, rytietiškas rašomasis stalas su kaimiška kėde iš Prancūzijos, dvi danų modemo stiliaus kėdės, audeklu aptrauktas kariniam jūrų laivynui nebetinkamas plaustas, didžiulis akmuo, o vienoje židinio, kokius statydavosi pirmieji amerikiečiai, pusėje dešimties pėdų plotas padengtas baltu smėliu. Taigi svetainės apstatymo stiliai — nuo ankstyvojo neolito iki to, ką Džeikas Eksternas juokais vadina Fairo salos amžinuoju. Užfiksuota, kaip Viplis teigė, esą viską išrinko Kauliukas — visai galimas daiktas.

KAULIUKŲ GYVENIMO fondo valdytojų kubo susirinkimas turėjo vykti ten po Rainharto pasirodymo televizijos laidoje. Šie susirinkimai vyksta tokiose nenuspėjamose vietose ir tokiu nenuspėjamu laiku, kad per visą laiką pavyko padaryti vos kelių įrašus. Tą popietę susirinkime dalyvavo Viplis, iš esmės konservatyvus žmogus, kuriam įžvalgų kapitalisto protą kažkokiu būdu apnuodijo kauliukžmogių aplinka; ponia Liliana Rainhart, neseniai išlaikiusi egzaminus ir gavusi teisę užsiimti advokato veikla Niujorko valstijoje, nors tariamai rideno kauliuką pasirinkdama atsakymus į kai kuriuos klausimus; daktaras Džeikobas Eksternas, smarkiai susikompromitavęs daugelio Rainharto avantiūrų bendrininkas; pranešama, kad jis elgiasi vis ekscentriškiau ir neatsakingiau (APPA netrukus turi oficialiai jį pasmerkti); Linda Reikman, nenuolatinė Rainharto meilužė ir nepataisoma kekšė; ir Džozefas Fainmanas su žmona Faja, aktyvūs kauliukų teoretikai. Dalyvių skaičius tuose susirinkimuose būna skirtingas, nes, matyt, spręsdami, ar į juos eiti, valdytojai klausia savo kauliukų nuomonės.

Visas šis šešetas susirinko tą dieną Viplio bute prieš 17.00 — valanda po laidos „Mūsų laikų religija“ pabaigos, bet, atrodo, tik ponia Rainhart žiūrėjo laidą, nes ji papasakojo kitiems, kas atsitiko. Paskui vyko ilga diskusija apie galimus Rainharto poelgio padarinius, kartais šlykščiai lengvabūdiška (pvz., Eksternas siūlė paslėpti Rainhartą užkasant į smėlį). Kol panelė Reikman skambino telefonu bandydama išsiaiškinti, kas jam atsitiko, Viplis kelis kartus išreiškė susirūpinimą, kad geram KAULIUKŲ GYVENIMO fondo vardui gali pakenkti Rainharto bendravimas su tokiomis padugnėmis kaip Kanonas ir Džonsas, bet kiti nelabai jį palaikė. Džo Fainmanas pažymėjo, kad nuo tada, kai du žali kauliukai buvo rasti gerai matomoje vietoje prie susprogdinto armijos šaudmenų sandėlio Naujojo Džersio valstijoje, o senatorius Istermanas senate užsipuolė kauliukų centrus ir kauliukžmogius, staiga plūstelėjo nekompetentingų kauliukų gydytojų, siūlančių kvailus ir pavojingus variantus kauliukų mokiniams; jis iškėlė mintį, esą galbūt FTB bandydamas diskredituoti judėjimą infiltruoja savo agentus. Daktaras Eksternas išdėjo šį pavojingą spėjimą į šuns dienas: girdi, kauliukžmogiai gali kuo puikiausiai diskredituoti save be pagalbos iš šalies. Jis dar pasiūlė — galbūt ironiškai — kad KAULIUKŲ GYVENIMO fondas paskelbtų oficialų pareiškimą ir juo atsiribotų nuo kiekvieno negero kauliukžmogių visoje žemėje ir gretimose planetose poelgio — tada nereikėtų vargintis ir skelbti naujo pareiškimo „kas antrą dieną“.

Panelė Reikman ir Fainmanų pora tada išėjo iš buto pamėginti išsiaiškinti televizijos studijoje ir policijoje, kas atsitiko Rainhartui: praėjo beveik dvi valandos nuo laidos pabaigos, bet nebuvo gauta nė menkiausios žinutės nei apie jį, nei iš jo.

Įprasta šiems žmonėms padrika diskusija tęsėsi tarp likusių trijų; daugiausia kalbėjo Viplis. Jis pasiskundė, kad Mokesčių valdyba, teigdama, esą Kauliuko religija neatitinka visuotinai priimto religijos apibrėžimo, bando vėl apmokestinti KAULIUKŲ GYVENIMO fondą, nors anksčiau buvo atleidusi jį nuo mokesčių. Be to, valdybai susidaro įspūdis, kad jų švietimo programos skirtos visuotinai priimtoms žinioms išmesti iš galvos, kad jų mokslo tyrimuose dažnai pasitaiko fiktyvios medžiagos, o kaip įrodymai pateikiami fiktyvūs rezultatai (Eksternas šioje vietoje tarstelėjo: „Ką gi, niekas nėra tobulas“); esą jų pelno nesiekiantys kauliukų centrai negali būti laikomi gydomaisiais tradiciniu požiūriu, nes daug jų sėkmingai išgydytų kauliukų mokinių, kaip jie patys teigia, yra prastai prisitaikę prie visuomenės ir stengiasi jai kenkti. Kai ponia Rainhart ir Eksternas užsiminė, girdi, jiems neįdomu, ką daro Mokesčių valdyba, Viplis priminė, kad atleidus nuo mokesčių jis sutaupydavo tris šimtus tūkstančių dolerių pajamų per metus, ir ši suma sudarė nemenką jo indėlio fondui dalį. Jis pridūrė, kad, pasak naujausios iždo ataskaitos, parengtos patikimo kauliukų sąskaitininko, kuriam kauliukai leido pateikti tikslius skaičiavimus, dėl to, kad fondas ima gerokai mažiau pinigų, negu galėtų, už viešnagę kauliukų centruose, už grupinę terapiją, už vaikų kauliukų žaidimus ir įvairius leidinius, patiriamas šimto tūkstančių dolerių per mėnesį grynasis nuostolis („Taigi, taigi“, — pakomentavo Eksternas).

[Toliau pateikiame pažodinę pokalbio stenogramą (HDžV svet.: 1971 bal . 17, 19.22 - 19.39)]

— [Viplio balsas] Anksčiau ar vėliau tiesiog privalėsime pradėti gauti didesnes pajamas. Žmonės, nejaugi nesuvokiate, kad kiti verslai visoje šalyje susišluoja neįtikėtinus pelnus iš Kauliukų berniukų ir Kauliukų mergaičių trumparankovių marškinėlių, sportinių uniformų, rankogalių sąsagų, vėrinių, kaklaraiščių smeigtukų, apyrankių, bikinių, auskarų, smeigtukų vystyklams, karolių ir šokoladukų su žaliojo kauliuko simbolika? Kad kauliukų gamintojų realizacijos mastai pernai išaugo keturis kartus?

— Šventa tiesa, — pritarė Džeikas Eksternas. — Maždaug prieš metus pirkau šimtą „Karštųjų žaislų“ akcijų po 2,25 dolerio, o vakar pardaviau po 68,5.

— O kaip mes?! — sušuko Viplis. — Kiti parduoda kauliukų gyvenimo žaidimus keturis kartus brangiau negu mes, o tu, visiškai nesuprasdamas visos kauliukų gyvenimo esmės, sakai man, kad krauniesi milijonus, kai mes savo žaidimus parduodame pigiau už savikainą. Barai ir diskotekos lupa iš klientų po penkis dolerius papildomo mokesčio už kauliukų mergaites, kurios šoka striptizą, kaip liepia Kauliukas, o mūsų kauliukų centrų „Sodoma ir Gomora“ yra beveik nemokama. Visi daro pinigus iš kauliukų, tik ne mes!