Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Kauliuko religija — ne tiek atsakomybės vengimas, kiek, kaip ir visi tikėjimai, paguoda, ramstis ir netgi, galima sakyti, individo, išpažįstančio religiją, psichikos trūkumų išaukštinimas. Pasyvumas sustabarėjusio katalikų ar judėjų Dievo akivaizdoje yra viena atsakomybės vengimo forma, pasyvumas lankstaus ir nenuspėjamo atsitiktinumo Dievo akivaizdoje — visai kita. Vieną ir antrą galima suprasti tik remiantis individualia ir grupine patologija.

Daktaras Dartas vėl atsisuka į ponią Viplton. Ekrane pasirodo rimtas ir nuoširdus jos veidas.

— Kokius niekus čia paistėt apie sustabarėjusį judėjų Dievą? — pasigirsta ekrane nerodomo rabino Fišmano balsas.

— Aš tik cituoju visuotinai pripažintą psichologijos teoriją, — atsako daktaras Dartas.

— Jeigu keis nors ir yra patologiška, — niūriai vėl žvelgdamas iš ekrano atšauna rabinas Fišmanas, — tai tik tuščias tariamas objektyvumas neurotiškų psichologų, apsimetančių, kad supranta dvasingą žmogų.

— Liaukitės, ponai, — kiek įmanoma žaviau šypsodama įsiterpia ponia Viplton.

— Katalikybė — ne žmogaus trūkumų [pasigirsta kunigo Volfo balsas, paskui ekrane pasirodo ir veidas], o jo dvasios didybės aukštinimas. Tik vabzdiško proto psichologams...

— Ponai...

— Mane sudomino jūsų pastangos gintis, — sako daktaras Dartas.

— Mūsų tema šiandien, — visa švytėdama primena ponia Viplton, — yra Kauliuko religija. Man, pavyzdžiui, maga išgirsti, kaip daktaras Rainhartas gali atremti kaltinimą, kad jo religija yra šizofreniška ir patologiška.

[Ekrane pasirodo daktaras Rainhartas: švytintis, draugiškas, ramutėlis. Praeina penkios sekundės, šešios.]

— Nesuprantu, kodėl jūs tylite, daktare Rainhartai, — pasigirsta ekrane nerodomos ponios Viplton balsas. R. išraiška nesikeičia nė per nago juodymą.

— Tai tipiškas katatonijos ištikto šizofreniko požymis, ponia Viplton, — girdėti daktaro Darto balsas. — Matyt, daktaras Rainhartas gali sukelti sau tokią būseną ir grįžti į normalią bemaž kada tik panorėjęs — itin neįprastas gebėjimas. Nenustebčiau, jei po kelių minučių jis tiek plepės, kad neįstengsite užčiaupti jam burnos.

Daktaras Rainhartas išsitraukia pypkę iš burnos ir visais plaučiais iškvepia švarų orą.

— Jei teisingai jus suprantu, daktare Dartai, — sako ponia V., — jūs teigiate, kad daktaras Rainhartas yra psichikos ligonis, kokius paprastai uždaro į gydymo įstaigas.

— Ne, ne visai taip, — susikaupęs atsako daktaras Dartas. — Suprantate, daktaras Rainhartas yra tartum koks šizofreniškas keistuolis — nors tokio posakio niekas nevartoja. Jo religija leidžia jam daryti tai, ko neįstengia daugelis šizofrenikų: ji pateisina ir suvienija jo skilusią asmenybę. Be Kauliuko religijos jis būtų beviltiškai sapaliojantis maniakas. Ją turėdamas jis gali funkcionuoti — aišku, kaip vientisas šizofreniškas keistuolis — bet vis dėlto funkcionuoti.

— Šitas jo tylėjimas man atrodo beprasmiškas, nemandagus — jis aiškiai vengia atsakomybės, — pareiškia rabinas Fišmanas.

— Jo nuodėmė tokia baisi, kad jis bijo pažvelgti Amerikos liaudžiai į akis, — priduria kunigas Volfas. — Jis niekuo negali atremti Tiesos.

— Daktare Rainhartai, ar norėtumėte atsakyti į šiuos kaltinimus? — klausia ponia Viplton.

[R. ekrane iš lėto išsitraukia pypkę, vis dar spoksodamas į žiūrovus.]

— Taip, — sako jis.

Tyla, trunkanti penkias sekundes, dešimt. Penkiolika.

— Bet kaip?

Žiūrovai antrą kartą pamato, kaip daktaras Rainhartas pasilenkia į priekį, patrina delnus ir išmeta kauliuką ant stalelio šalia nepaliesto puodelio su rudu skysčiu. Kamera pritraukia kauliuką: atsivertusi dviakė. R. išraiška nė truputėlio nepakinta ir jis vėl ima spinduliuoti pasaulio žiūrovams geraširdišką ramybę.

Ima kalbėti rabinas Fišmanas, ir jo veidas pasirodo ekrane.

— Ir toks silpnaprotis žavi tūkstančius? Man tai nesuvokiama. Indijoje žmonės miršta badu, vietnamiečiai patiria baisias kančias, mūsų juodieji broliai vis dar turi pagrindą skųstis savo dalia, o šis žmogus, nepamirškite — daktaras! — sėdi sau, papsi neuždegtą pypkę ir žaidžia su kauliukais. Jis kaip tas Neronas, griežiantis smuikeliu, kai Roma dega.

— Jis ėėė ėėė blogesnis, rabine, — sako kunigas Volfas. — Neronas paskui atstatė Romą. Šis žmogus moka tik griauti.

Kalba daktaras Dartas:

— Nuo visuomenės atitolęs šizofrenikas mato save ir aplinkinius kaip objektus ir bendrauti tesugeba savo fantazijų pasaulyje.

— O mūsų jo fantazijų pasaulyje nėra? — klausia ponia V.

— Mes ten esame. Jis mano, kad valdo mus savo tylėjimu.

— Kaip galim jam sukliudyti?

— Tylėdami.

— Aaa.

Kalba rabinas Fišmanas:

— Gal mums reikėtų pasikalbėti apie ką nors kita, ponia Viplton. Man labai nemalonu žiūrėti, kaip kažkoks pamišėlis gadina jūsų nuostabią laidą.

[Ekrane pasirodo ir nebepranyksta daktaro Rainharto veidas; jo akys ir pypkė lieka nukreiptos į žiūrovus per visą kitą laidos epizodą.]

— Ačiū, rabine Fišmanai, jūs labai rūpestingas. Vis dėlto aš manau, kad turime pabandyti išnagrinėti daktaro Rainharto religiją — laidos rėmėjai už tai sumokėjo.

— Atkreipkite dėmesį: jo veido raumenys netrūkčioja. [Daktaras D.]

— Ką tai reiškia? [Rabinas F.]

— Jis nesinervina.

— Aaa.

— Dabar norėčiau atsakyti į jūsų antrą klausimą, ponia Viplton. [Kunigas V.]

— Ėė — kokį?

— Jūs ketinote pateikti tokį antrą klausimą: „Ką gi, gal mums reikėtų pasikalbėti apie tai, kodėl Kauliuko religija vilioja kai kuriuos žmones.“

— A, taip.

— Ar galiu dabar pateikti savo atsakymą?

— Taip, prašom. Dėstykit.

Prokuroriškas kunigo Volfo balsas bamba iš to paties ekrano, iš kurio žvelgia daktaras Rainhartas.

— Nelabasis visada viliojo žmogų prisidengęs patraukliais akiai pavidalais, ėėė duona ir žaidimais, ėėė ir pažadais, kurių jis negali tesėti ėėė. Manau...

— Argi nebūtų įdomu, jei jis amžinai toks ir liktų? — pertraukia jį rabino Fišmano balsas.

— Atsiprašau, bet aš kalbėjau. [Kunigas Volfas.]

— Neliks, — patikina daktaras Dartas. — Jei žmogus chroniškos katatonijos būklės, jis atrodo labiau įsitempęs, bet ne toks budrus. Rainhartas akivaizdžiai tik apsimetinėja.

— Kaip toks avigalvis gali dominti žmones? — negali suprasti rabinas Fišmanas.

— Tikiuosi, jis ne visą laiką toks? — klausia ponia Viplton.

Kunigas Volfas atsako:

— Prieš mums išeinant į eterį jis visai maloniai kalbėjosi su manim, bet manęs neapmulkino. Supratau, kad tai tik klasta.

— Daktare Dartai, gal norėtumėte paaiškinti, kodėl Kauliuko religija traukia sekėjus? — sako ponia Viplton.

— Žiūrėkit, jis vėl iškvepia orą, — atkreipia dėmesį rabinas Fišmanas.

— Nekreipkit į jį dėmesio, — siūlo daktaras Dartas. — Jam to tik ir reikia.

Kunigas Volfas pareiškia:

— Ponia Viplton, turiu priminti, kad jūs prašėte manęs pirmo atsakyti į tą klausimą ir kad nespėjus baigti mane nemandagiai pertraukė daktaras Dartas.

[Tyla. Ekrane dabar pasirodo ponia Viplton. Išpūtusi akis, prasižiojusi ji sėdėdama žiūri į dešinę.]

— Dieve brangus! — sako ji.

— Jėzusmarija! — pasigirsta ekrane nerodomo diskusijos dalyvio balsas.

[Žiūrovų salėje nuaidi garsus trenksmas, dvi ar trys moterys suspiegia.]

— Kas čia per velniava?!

— SULAIKYKIT JUOS!

[Pokštelėjimas.]