Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Kamera rodo vis dar prasižiojusią ponią Viplton. Ji stojasi grabinėdama mikrofoną sau prie kaklo. Bandydama šypsotis ji sako:

— Prašyčiau laidos žiūrovų salėje...

— Aaaaaaaaaa, — pasigirsta pratisas klyksmas.

— Užčiaupk jai burną!

[Kamera slenka per žiūrovus salėje ir sustoja ties dviem ginkluotais vyrais, baltuoju ir negru, stovinčiais prie durų salės gale. Vienas įdėmiai dairosi, kitas žaibuoja akimis į žiūrovus. Paskui dėl neaiškių priežasčių ekranuose vėl pasirodo daktaro Rainharto veidas. Jis išsitraukia pypkę iš burnos, išpučia orą, vėl įsikiša kandiklį ir ima jį kramtyti.]

— Ar Bobis kontroliuoja liftus?

— Mes eteryje?

[Barkšt babarkšt.]

— O jeigu jie sučiupo Bobį?

— Sėdėkit! Nesikelkit, antraip mes šaudysim.

— Mes eteryje?

— Eik paklausk Eriko, ar...

[Pokštpokštpokštpokšt.]

— SAUGOKIS!

[Nuaidi daugiau šūvių, Rainhartas dingsta iš ekranų, o vietoj jo pasirodo ginkluotas vyras. Jis griūva susiėmęs už pilvo. Du vyrai iš pistoletų šaudo į kažką už žiūrovų. Vienas jų dejuodamas parkrinta. Kitas nustoja šaudyti, bet toliau įdėmiai dairosi.]

— Mes eteryje? — vėl pasigirsta vyro balsas.

[Geraširdiškas daktaro Rainharto veidas vėl matyti studijos ekrane, tik ne centre, o krašte, nes netyčia rodomas netyčia į jį nukreiptos kameros vaizdas, bet operatorius nuo jos pabėgo ir dabar tyliai sėdi tarp žiūrovų, bandydamas atrodyti natūraliai. Kadangi visi kiti žiūrovai atrodo persigandę, jis krinta į akis kaip nuogalius laidotuvėse.]

— Gerai, Čarli, nukreipk kamerą čia — visa kita padarys mūsų vaikinai valdymo pulto kambaryje.

— Kur Malkolmas? Jis turėjo pristatyti Artūrą.

— Jis... jis...

— A... taip.

— Ponios ir ponai, Artūras X.

Daktaras Rainhartas vis taip pat žvelgia iš ekrano.

— Aš eteryje? — pasigirsta kažkieno balsas.

— Jis eteryje?

Daktaras Rainhartas išpučia orą.

— Kur Erikas?

— Kas, po velnių, jums ten pasidarė?! — kažkas sušunka.

[Ekrane pasirodo sukryžiuotos rabino Fišmano kojos, paskui Artūras X — jis įsitempęs stovi nugara į kamerą ir žiūri į valdymo pulto kambarį.]

— Tu eteryje! — pasigirsta prislopintas šūksmas.

Artūras atsigręžia į kamerą.

— Juodieji broliai ir baltieji šunsnukiai visame pasaulyje...

Aplink jo kaklą apsiveja balta ranka, kyšanti iš pilkos flanelės rankovės; už Artūro veido pasirodo įsitempęs daktaro Darto veidas.

— Ei, tu, mesk pistoletą arba aš nušausiu šitą žmogų, — pasisukęs į dešinę sako daktaras Dartas.

— Ei, tu, valdymo pulto kambaryje! — šaukia Dartas. — Ar girdi?! Mesk ginklą ir išeik pakeltomis rankomis!

Įtampa ima mažėti Artūro veide, ir televizijos žiūrovai pastebi, kad daktaro Darto veidas ima atrodyti, lyg jį kas smaugtų.

Dabar matyti, kad jo kaklą apkabinusi ilga, stambi ranka, įvilkta į juodo švarko rankovę, o šalia daktaro Darto veido pasirodo daktaro Rainharto veidas, vis dar su pypke dantyse ir vis su ta pačia geraširdiška išraiška. Artūras išsivaduoja iš Darto, ir žiūrovai mato, kad daktaras Rainhartas kitoje rankoje laiko pistoletą, įremtą daktarui Dartui į šoną.

— Į ką man dabar šauti? — klausia ekrane nerodomo žmogaus balsas.

— Šauk į mane, — pasigirsta Artūro balsas.

[Objektyvas iš lėto nukrypsta nuo dviejų psichologų, stovinčių besiilsinčių imtynininkų pozomis, pro persigandusius, suglumusius ponios Viplton ir rabino Fišmano veidus, pro tuščią kunigo Volfo kėdę, prie Artūro. Jis vis dar gaudo kvapą, bet įdėmiai ir nuoširdžiai spokso į kamerą.]

— Juodieji šunsnukiai ir baltieji broliai visame pasaulyje... — pradeda Artūras. Jo veide šmėsteli skausminga klausiama mina. Tada jis sako:

— Juodieji broliai ir baltieji šunsnukiai visame pasaulyje, šiandien mes perėmėme į savo rankas šią televizijos laidą, kad pasakytume jums kai kurias tiesas, kurių jie neatskleis jums jokioje laidoje, nebent įremtum jiems į kaktą pistoletą. Juodaodis...

[Artūrą pertraukia baisus sprogimas studijos gale. Riksmai. Vienintelis pykšt.]

— Gaisras!

[Daugiau riksmų, dar keli balsai praneša apie gaisrą. Artūras spokso į dešinę klykdamas: „Kur Erikas?!“]

— Bėgam iš čia! — kažkas sušunka.

Artūras nervingai vėl atsigręžia į kamerą ir ima pasakoti, kaip sunku juodaodžiui baltųjų visuomenėje ir kaip jam sunku perduoti savo nusiskundimus baltiesiems engėjams. Priešais jį sklinda dūmai, o kosulys, kuris ligi šiol pasigirsdavo tik retkarčiais, dabar ekrane girdėti lyg be perstojo tratantis kulkosvaidis.

— Ašarinės dujos! — kažkas suspinga.

— O varge! — suklykia moteris ir ima raudoti.

Pykšt. Pykštpykšt.

Daugiau riksmų.

— Bėkim!

Artūras, nuolatos besidairantis į dešinę ir retkarčiais nutylantis, toliau bando rėžti savo kalbą. Kai tik nutaiko progą, jis nuoširdžiai spokso į kamerą.

— ...tokia klaiki priespauda, kad kiekvienam gyvam juodaodžiui kvėpuojant atrodo, jog jam ant krūtinės stovi dešimt... baltųjų. Mes nebegulėsime pasliki priešais baltas kiaules! Mes nebepaklusime baltojo neteisingumo įstatymams! Mes nebevizginsim uodegos kvailai šypsodamiesi... — saugokis, Rėjau! — Štai ten! — ...ėėė baltiesiems, kad ir kur jie būtų. Mes nusižeminom paskutinį kartą. Joks baltasis... joks baltasis... — Rėjau! Štai ten! [Vyksta susišaudymas, bet ekrane jo nematyti; Artūras susigūžęs, jo veide siaubas sumišęs su neapykanta, bet jis vis tiek bando sakyti kalbą.]

— ...joks baltasis negali atimti iš mūsų teisės būti išgirstiems, mūsų teisės pasakyti, kad MES VIS DAR ESAME, kad jūs ir toliau bandote mus pavergti ir kad MES DAUGIAU NEGULĖSIME PASLIKI PRIEŠ JUS! Aaaa!

Savo kalbos gale „Aaa“ Artūras ištarė negarsiai; kai jis kniūbsčias susmuko ant grindų, ir jo veidas buvo parodytas paskutinį kartą, tą sekmadienį žiūrėjusieji televizorių pamatė jame nebe baimę ar neapykantą, o sąmyšį ir nuostabą. Toliau aidėjo riksmai, dejonės ir šūviai, televizorių ekranuose dūmai ar ašarinės dujos sklido prieš veidą daktarui Rainhartui — jo pypkė lyg amžinai erekcijai pasmerkta varpa vis dar styrojo jam iš dantų, o akyse pasirodė ašaros. Garsas atrodė ramus ir monotoniškas, palyginti su ankstesniu triukšmu, tad šimtai žiūrovų buvo beperjungią kanalus, kai priešais vyrą su pypke pasirodė gražus ilgaplaukis vaikinukas mėlynomis, žvilgančiomis nuo ašarų akimis, vilkintis mėlynais džinsais ir juodais marškiniais atviru kaklu.

Jis kokias penkias sekundes įdėmiai žiūrėjo į kamerą su ramia neapykanta, paskui tik vieną kartą stabtelėjęs, kai ėmė dusti, tyliai pasakė:

— Aš grįšiu. Gal ne kitą sekmadienį, bet vis tiek grįšiu. Žmonės tokiu šlykščių būdu verčiami gyventi kaip gyvuliai, kad nuo to mes visi nuodijamės; vyksta pasaulinis karas tarp tų, kurie gamina ir aptarnauja mus visus laužančią, traiškančią mašiną, ir tų, kurie stengiasi ją sunaikinti. Vyksta pasaulinis karas: kieno jūs pusėje?

Jis išgaruoja iš ekrano ir jame lieka tik pro dūmus neaiškiai matomas verkiančio daktaro Rainharto veidas. Jis atsistoja nuo kėdės ir prieina tris žingsnius arčiau kameros. Objektyvas nebeapima galvos, tad žiūrovai mato vien juodą megztinį ir kostiumą. Jis trumpai pakosti, paskui pasigirsta ramus ir ryžtingas jo balsas:

— Šią laidą jums rodė normalūs, rimti žmonės. Be jų pastangų ji negalėjo įvykti.

Ir juodasis kūnas dingsta. Ekrane lieka vien tuščia kėdė, stalelis su puodeliu neišgerto skysčio, o šalia puodelio — neaiškus baltas taškelis, panašus į supresuotą angelo plunksną.