Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Detektyvas išvedė Džiną iš kambario.

— Manau, mes sėdome į taksi. Aš išlipau prie Leksingtono prospekto metro stoties 125-ojoje gatvėje. Man reikėjo nusilengvinti. Osterfladas nuvažiavo toliau. Jis buvo girtutėlis, tad mane šiek tiek graužė sąžinė, kad palieku jį vieną su įtartinai linksmu taksistu, bet aš pats buvau girtas. Pisuarą radau prie...

— Kodėl iš pradžių mums melavote?

— Kas jums sakė, kad iš pradžių melavau?

— Dabar jūs pasakojate kitaip.

— Tik smulkmenas.

— Džinos liudytojai demaskavo jūsų melą.

— Liaukitės, inspektoriau. Jūs puikiai žinote, kad tie keturi jos liudytojai, švelniai tariant, patikimi net mažiau negu kauliukai.

— Užsičiaupkit!

— Be to, Kauliukas man liepė pasakoti kitaip.

— Verčiau paprašykit kauliuko patarti dar kartą, — žaibuodamas akimis į daktarą Rainhartą tarė inspektorius. — Nė vienas Niujorko taksistas neprisimena vežęs iš Harlemo du stambius baltaodžius vyrus tą vakarą ar kokį kitą vakarą per pastaruosius penkerius metus. Kaip gydytojas, turėjote pamatyti, kad jis apsinuodijęs strichninu — tie požymiai skirtingi negu paprasto girtumo. Mes žinom, kad Džiną ir tie keturi jos liudytojai meluoja. Mes žinom, kad jūs meluojat. Mes puikiai žinom, kad Osterfladas buvo nužudytas Džinos bute ir iš ten neišėjo gyvas.

Inspektorius Patas ir daktaras Rainhartas įsmeigė akis vienas į kitą.

— Oho! — po kurio laiko tarstelėjo daktaras Rainhartas. Nesikeldamas nuo sofos jis palinko į priekį ir išpūtęs akis susidomėjęs, dėmesingas paklausė: — Kas jį nužudė?

Devyniasdešimtas skyrius

Gerbiamas daktare,

Kauliukas man liepė jums parašyti. Nesugalvoju ką.

Telaimina Jus Kauliukas

Fredas Vidmaleris

Porksnautas, Teksaso valstija

Devyniasdešimt pirmas skyrius

Praėjus savaitei po mano pokalbio su inspektoriumi Patu, jis visiems besidomintiesiems pranešė, kad nauji (neatskleistini) įrodymai nenuginčijamai patvirtino, kad, galimas daiktas, Osterfladas tikriausiai nusižudė. Na, o draugams ir informatoriams jis slapčia pranešė, kad akivaizdu, jog jis negali apkaltinti nusikaltimu Džinos ar manęs. Džiną nebūtų šitaip apgalvotai žudžiusi Osterflado savo pačios bute kito baltaodžio akivaizdoje, o strichninas, pažymėjo jis, nėra įprastas „užguitų Harlemo kekšių“ žudymo įrankis. Ir dar: nors keturi jos liudytojai akivaizdžiai meluoja, jie vis dėlto sukeltų tam tikrų abejonių kai kuriems radikaliai liberalių pažiūrų prisiekusiesiems.

Daktarą Rainhartą būtų neįmanoma pripažinti kaltu, nes jokie prisiekusieji, nei radikalūs liberalai, nei amerikiečiai šimtu dešimčia procentų, negalėtų suprasti Rainharto nusikaltimo motyvų. Inspektorius prisipažino abejojąs, ar pats juos supranta. „Jis tai padarė todėl, kad taip liepė kauliukai“, — pareikštų apygardos prokuroras, gynėjai pradėtų kvatoti pirmieji, o jų pavyzdžiu pasektų visa teismo salė. Pasaulis mainėsi taip greitai, kad joks tipiškas prisiekusysis, kad ir koks amerikietiškas, nespėjo prisitaikyti. Negana to, net inspektorius Patas buvo bepradedąs abejoti, ar Osterfladą nužudė Rainhartas: nors jis tikrai galėjo nužudyti žmogų, jei Kauliukas būtų jam paliepęs, tikrai nebūtų to padaręs taip paleistuviškai, padrikai, netvarkingai, neestetiškai ir nekompetentingai.

Šiaip ar taip, inspektorius Patas išsikvietė mane į paskutinę akistatą ir ilgą paskaitą baigė tokiais skambiais žodžiais:

— Ateis diena, Rainhartai, kai teisingumas tave prirems prie sienos. Vieną gražią dieną furijos atsigręš prieš tave. Vieną gražią dieną nuodėmės, kurias darai prisidengdamas savo kauliukų žaidimais, išlįs į dienos šviesą. Vieną gražią dieną sužinosi, kad net Jungtinėse Valstijose nusikalsti neapsimoka.

— Neabejoju, kad jūs teisus, — atsakiau jam, kai išeidamas spaudžiau ranką. — Bet ko skubėti?

Taigi mano kauliukiškas gyvenimas tęsėsi. Daviau Kauliukui vieną tikimybę iš šešių, kad padarysiu visa, ką galiu, idant Osterfladas prisikeltų iš mirusiųjų, bet šis variantas pralošė kitam tos pačios tikimybės: kad tris dienas gedėsiu Franko ir ta proga sugalvosiu keletą maldų ir didaktinių alegorijų.

1971 metų sausio pirmąją surengiau trečią lemtingąją dieną norėdamas nuspręsti ilgalaikį vaidmenį tiems metams. Leidau Kauliukui pasirinkti iš šių variantų: 1) kad tais metais vesiu Lindą Reikman, Terę Treisę, panelę Reingold ar atsitiktinai išrinktą moterį (jutau, kad jei negaliu pabandyti kauliukų santuokos su kuo nors, mažosios šeimos institucijai gali kilti pavojus); 2) kad metus atsisakysiu kauliukų ir imsiuosi visiškai naujos profesijos (tą jau nebebauginantį variantą pakišo tądien mano perskaitytas Fuidžio Arišio straipsnis „Kauliuko nykimas“); 3) kad „pradėsiu revoliucinę veiklą prieš išponėjusius šio pasaulio mulkius. Mano tikslas — demaskuoti veidmainystę ir neteisingumą, gėdinti neteisiuosius, pažadinti ir uždegti engiamuosius bei apskritai kariauti nesibaigiantį karą prieš nusikaltimus. Šitaip iš pagrindų suknežinsiu visuomenę, kaip bandau suknežinti visuomenę savyje“ (prieš mėnesį ar du buvau skaitęs, kad Erikas Kanonas ir Artūras Džonsas įkūrė revoliucinę grupuotę; tai prisiminęs tądien pasijutau didvyriu: nebuvau įsitikinęs, ar mano žodžiai reiškia, kad taip ir padarysiu, bet girdėdamas jų skambesį išdidžiai sėdėjau ant svetainės kilimo rengdamasis ridenti kauliukus); 4) kad ištisus metus rašysiu knygas, straipsnius, romanus ir apsakymus apie viską, ką lieps Kauliukas, iš viso ne mažiau kaip dviejų knygų apimties (mane piktino, kaip prastai reklamuojami mūsų kauliukų centrai ir KAULIUKŲ GYVENIMO fondas, tad miglotai vaizdavausi, kaip ateinu į pagalbą); 5) kad tęsiu visokeriopą veiklą propaguodamas kauliukų gyvenseną visame pasaulyje; mano indėlio pobūdį turės nuspręsti Kauliukas (tai daryti norėjau labiausiai: Linda, Džeikas, Fredas ir Lilė — visi priešokiais prisidėdavo prie mūsų kauliukų komandos, kauliukiškai gyvendamas be kitų kauliukžmogių dažnai jautiesi vienišas) ir 6) kad ištisus metus visus variantus siūlysiu ne ilgiau kaip vienai dienai. Tada iš tiesų (cituojant mano ugningą 1971 metų lemtingosios dienos retoriką) „kiekviena išaušusi diena pagimdys ką nors nauja. Kiti neatkreips į tai dėmesio ir susens“. (Pastarasis variantas mane žavėjo, nes ilgalaikės užduotys man visuomet būdavo nuobodokos: jos daro mane pernelyg sistemingą — nesvarbu, kad sistema yra Kauliuko padiktuota.)

Bet Kauliukas, norėdamas mane išmėginti, atsivertė keturake: „ištisus metus rašysiu įvairius dalykus“. Du kiti kauliukų sprendimai netrukus patikslino, kad tais metais turiu baigti „lygiai 200 000 žodžių autobiografiją“ (taigi šitai kvailystei gaišau savo dienas didžiąją dalį metų) ir kad rašysiu kitus Kauliuko paskirtus veikalus, kai derės (kitaip sakant, kai Kauliukas ir aš būsime tam nusiteikę).

Žinia, rašyti kiaurą dieną negali, tad aš ir toliau dažniau ar rečiau susitikinėdavau su draugais, kartkartėmis dirbdavau kauliukų centruose ir su kauliukų grupėmis, retsykiais skaitydavau paskaitas, vaidindavau naujus vaidmenis, kartkartėmis atlikinėjau kauliukų pratimus ir apskritai gyvenau labai malonų pasikartojantį nuosekliai nenuoseklų atsitiktinį sporadišką nenuspėjamą kauliukų gyvenimą.

Tuomet, aišku, įsikišo Šansas.

Devyniasdešimt antras skyrius

MŪSŲ LAIKŲ RELIGIJA

pristato

[Kamera iš lėto pritraukia po vieną iš penkių žmonių, sėdinčių ant neaukštos scenos priešais maždaug penkiasdešimt žiūrovų.]

Kunigas Džonas Volfas, Fordhamo universiteto teologijos docentas; rabinas Elis Fišmanas, Ekumeninio centro kovai už vieningesnę visuomenę pirmininkas; daktaras Eliotas Dartas, Prinstono universiteto psichologijos profesorius ir garsus ateistas, ir daktaras Lucijus Rainhartas, psichiatras ir prieštaringas Kauliuko religijos pagrindėjas.