Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Dyvas yra Visatos paralius

(Ansai mirė už mūsų nuo dėmes!)

Dyvas yra Pamėnulio paralius

(Jis siusiusiaurina tai, kas platu ir laisva)

Dyvas padaro iš lanksčiaus kietonišką

(Tam, kuris tūri daug, prideda dar)

Jis išvardija septynias Mirtinas Nuo Dėmes.

Už savo nusiėjimus turim atgailauti

(Mylista, sako Ansai, yra viskis)

Dyvas taip mylavo pamėnulį, kad atidavė savo vieno tūrio sūnų, idant tie, kurie tiksi, jogei jis mirė už jų nuo dėmes, am žinai galėtų smilkti pragare.

Ak, Lukai, aš be perstojo rašiau pustrečios valandos visas tas šlovingas beprasmybes ir prasmybes taip persimaišiusias, kad mano absolventams prireiks dešimtmečių viskam iššifruoti. Koks gražus tekstas! Pasijutau taip gerai, kad vos tik kita stora blondinė išpūtė savo papus Boglsui, bemat buvo išerekcinta. Brangus Lukai, tu esi visiškas beprotis, o aš esu tavo ištikimas kauliukštalas.

Nuoširdumiausiai —

Goblsas

Aštuoniasdešimt devintas skyrius

[Niujorko policijos inspektorius Natanielis Patas klausinėja daktarą Lucijų Rainhartą dėl pono Franklino Delano Osteiflado nelemto sąstingio.]

— Malonu vėl jus matyti, inspektoriau Patai, — tarė daktaras Rainhartas. — Kaip laikotės?

— Gerai, ačiū... Sėskitės, Rainhartai.

— Ačiū. Turite naują sofą.

— Žinot, kodėl jus išsikviečiau?

— Ne, deja, nežinau. Paspruko daugiau psichikos ligonių?

— Ar pažįstate tokį Franką Osterfladą?

— Taip, pažįstu. Jis buvo...

— Kada paskutinį kartą jį matėte?

Daktaras Rainhartas išsitraukė kauliuką, pakratė jį tarp delnų, pasilenkė į priekį ir parideno ant inspektoriaus rašomojo stalo. Pamatęs rezultatą tarė:

— Maždaug prieš savaitę.

Inspektoriaus Pato akys vos pastebimai sužvilgo.

— Jūs... matėte... jį... prieš savaitę.

— Taip, maždaug. Kodėl klausiate? Ką Frankas krečia pastaruoju metu? Tikiuosi, nieko rimta?

— Prašom papasakoti apie savo susitikimą su juo.

— Mmmmm. Prisimenu, kad visai atsitiktinai susitikau su juo gatvėje netoli jo namų. Mudu nusprendėme kartu pavakarieniauti.

— Pasakokit toliau.

— Po vakarienės jis pasiūlė aplankyti jo draugę Harleme. Taigi nuvažiavome pas ją.

— Pasakokit toliau.

— Praleidau porą valandų su Osterfladu ir jo drauge, paskui išėjau.

— Kas įvyko tos draugės bute?

— Mes žiūrėjome televizorių. Na, Osterfladas dar suartėjo su mergina lytiškai, paskui aš suartėjau su ja lytiškai. Galima sakyti, įvyko bendra sesija.

— Ar Osterfladas išėjo kartu su jumis?

— Ne. Aš išėjau vienas.

— Ką jis darė jums išeinant?

— Miegojo svetainėje ant kilimo.

— Kokie buvo Osterflado santykiai su ta mergina?

— Sakyčiau, iš esmės mazochistiniai. Nors būta ir sadizmo elementų.

— Ar jums susidarė įspūdis, kad merginai jis patinka?

— Man susidarė įspūdis, kad jai malonu su juo bendrauti.

— Sakote, Osterfladas miegojo jums išeinant?

— Taip.

— Jis buvo girtas?

— Ko gero.

— Ar jo sveikata buvo gera?

— Mmmm. Ne. Jis turėjo antsvorį, be to, tą vakarą per daug valgė. Jam buvo sutrikęs virškinimas. Jis bandė išpirkti už kažką kaltę ir nusivarė nuo koto.

Inspektorius Patas šaltai spoksojo į daktarą Rainhartą, paskui staiga paklausė:

— Kas tą vakarą pilstė visiems gėrimus?

— Aaaa... gėrimus.

— Taip, gėrimus.

Daktaras Rainhartas antrą kartą parideno kauliuką ant stalo ir nusišypsojo.

— Gėrimus pilstė ponas Osterfladas.

— Osterfladas?!

— Pastebėjau, kad kelis kartus mano škotiškas viskis buvo nedraugiškai atmieštas vandeniu, bet šiaip aptarnavimas buvo geras.

Bespoksant į daktarą Rainhartą inspektoriaus Pato veidas ir akys tapo itin šalti.

— Ar kauliukas tą vakarą liepė jums nužudyti Osterfladą?

— Abejoju. Bet klausimas įdomus. Pasižiūrėkime.

Daktaras Rainhartas mestelėjo kauliuką trečią kartą, paskui žvaliai dirstelėjo į savo tardytoją.

— Ne.

— Aišku. Kaip suprantu, tai tiesa, — nusišaipė inspektorius Patas.

— Kauliukas man liepė taip sakyti.

Vyrai pažiūrėjo vienas į kitą, tada inspektorius sučiaupęs lūpas paspaudė mygtuką savo stalo krašte ir liepė tarpduryje pasirodžiusiam detektyvui „ją atvesti“.

Įėjo Džiną, kukliai apsirengusi kelius siekiančiu sijonėliu, stora palaidinuke ir prastai gulinčiu švarku.

— Čia šitas žmogus, — tarė ji.

— Sėskis, — paragino inspektorius.

— Čia jis.

— Sveika, Džiną, — tarė daktaras Rainhartas.

— Jis prisipažįsta. Matai — jis prisipažįsta.

— Sėskis, Džiną, — tarė detektyvas.

— Tau aš panelė Potreli, faro išpera.

— Prašom trumpai pakartoti savo pasakojimą apie tai, kaip praėjo vakaras su Osterfladu, — tarė inspektorius.

— Šitas vyrukas ir Frankas atėjo į mano butą, ir aš su abiem pasibarškinau. Gėrimus pilstė šitas vyrukas. Osterfladas ėmė elgtis, lyg būtų prisirijęs kvaišalų ar vaistų, apsnūdo, ir šitas vyrukas jį išsitempė.

— Ką jūs pasakysite, daktare Rainhartai? — šaltai paklausė inspektorius Patas.

— Mudu su ponu Osterfladu apsilankėme pas panelę Potreli, ketindami pabendrauti. Frankas kelis kartus pripylė mums išgerti, kol žiūrėjome televizorių ir lytiškai santykiavome. Man išeinant Frankas gulėjo ant grindų su palaiminga šypsena veide. Beje, kur mano bičiulis Frankas?

— Jis mirė, kad tave kur galas, — atsakė Džiną.

— Užsičiaupk, — riktelėjo inspektorius, paskui ramiai dėstė: — Franko Osterflado lavonas buvo aptiktas lapkričio 15 dieną Ist upėje po Traiboro tiltu. Skrodimas parodė, kad jis mirė prieš maždaug dvi dienas. Jis buvo nunuodytas strichninu.

Inspektorius pažvelgė į Rainhartą.

— Jūs arba Džiną — vienas iš judviejų — paskutinis matėte Osterfladą gyvą.

— Gal jis vidurnaktį nuėjo maudytis į Ist upę ir netyčia gurkštelėjo vandens, — spėjo daktaras Rainhartas.

— Strichnino kiekis Ist upėje, — rimtai pareiškė inspektorius Patas, — neviršija leidžiamų normų.

— Tada man įdomu, kas jam atsitiko, — tarė daktaras Rainhartas.

— Strichnino pėdsakų buvo rasta ant lentynėlės virš Džinos gėrimų spintelės ir ant kilimo priešais televizorių.

— Kaip įdomu.

— Gėrimus pilstei tu! — suspigo Džiną.

— Aš? Ne, anot mano pasakojimo, juos pilstė Osterfladas.

Daktaras Rainhartas susiraukė bandydamas susikaupti.

— Galbūt kauliukams nusprendus jis nutarė nusižudyti ir šitaip atpirkti savo nuodėmes. Jam buvo būdingi tam tikri mazochistiniai polinkiai.

— Gėrimus pilstei tu ir išėjai kartu su juo, — vėl suspigo Džiną.

— Anot mano pasakojimo, buvo ne taip, panele Potreli. Anot mano pasakojimo, aš išėjau pirmas, o jis išėjo vėliau.

— A, — tarė ji. — Tu esi melagis.

— Tiesiog sakykime, kad mūsų pasakojimai skiriasi. Todėl inspektorius glumsta ir nesmagiai jaučiasi.

— Jau keturi liudytojai teigia matę, kad jūs išėjote su Osterfladu, Rainhartai, — įsiterpė detektyvas.

— Aaaa — keturi. Tai rodo, kad esi iniciatyvi, Džiną. Būtų apmaudu, jei tie liudytojai nueitų perniek.

Daktaras Rainhartas paėmė kauliuką nuo stalo ir parideno jį ant sofos sau prie šlaunies.

— Aš išėjau su Osterfladu, inspektoriau.

— Kur jūs nuėjote?

— Kur mes nuėjome, Džiną?

— Jūs sėdot į taksi...

— Užsičiaupk! Vesk ją iš čia.