Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Mirštu, aš mirštu, — dejavo Osterfladas. — Mušk mane, prašau, mušk mane.

— Balta kiaule, — švelniu balsu tarė ji. — Ak tu storas parše.

Čičinkt!

Negalvodamas gurkštelėjau iš vieno stiklo ir spjoviau ant kilimo: ne tas gėrimas.

Į kambarį įsiveržė plojimų audra. Pažiūrėjęs į televizorių pamačiau pasipūtusį nediduką diktatorių. Jis žygiavo salės tarpueiliu, o iškilmingai apsitaisę šūdžiai iš Meksikos, o gal kinpalaikiai ar kitokie siauraakiai ar juočkiai jam plojo.

— Išgerti, — išgirdau sakant balsą.

Osterfladas jau klūpojo ir tiesė ranką prie mano padėklo. Žvilgančios jo akys lakstė į visas puses.

Pakėliau laisvąją ranką. Džiną paėmė nuo padėklo stiklą, padavė Osterfladui, ir šis ištuštino jį vienu mauku.

Laikydamas trečią stiklą atsidusau: Osterfladas išmaukė jam skirtą gėrimą.

Kai Džiną ištiesė ranką ir vėl gurkštelėjo iš savo stiklo, grįžau prie Cukriuko Rėjaus Robinsono su Alų Kapone ir pripyliau dar dvi taures. Paskui paržingsniavau nešinas padėklu su trimis stiklais ir atsistojau Džinai už nugaros.

— Tu bandai mane nužudyti, — tarė Osterfladas klūpėdamas ir žiūrėdamas į mus. — Ak tu šūdo pilna pabaisa, tu bandai mane nužudyti!

Įsmeigtos į mus akys buvo stiklinės.

Džiną pažiūrėjo į jį iš viršaus. Didelės rudos jos akys švytėjo smalsumu. Pirmą kartą ji nežymiai šyptelėjo.

— LSD ne taip suveikė? — paklausė ji ramiai.

— Viską dabar supratau! — sušuko mums Osterfladas. — Žudikas tai tu!

Jis drebėdamas ėmė purtyti galvą.

— Dabar aš supratau, viską supratau! Tai tu!

Paukš t! jam per veidą nustebino ir jį, ir mane. Jis su trenksmu pargriuvo kniūbsčias.

— Taip, taip, perk mane — aš to nusipelniau, — sudejavo jis. — Suduok man dar kartą.

Džiną pažiūrėjo į jį tysantį švelniai šypsodama. Dabar jos kakta, smakru ir abiem besikilnojančiomis krūtimis tekėjo prakaitas.

Ji lėtai pakėlė diržą, kol ranka atsidūrė statmenai virš galvos, paskui tingiu lanku nuleido; diržas tik puse jėgos tvojo jam per nugarą. Vis dėlto Osterfladas ėmė rangytis, ir švelni šypsena Džinos veide virto grimasa.

Pastačiau padėklą su gėrimais ant sofos, priėjau prie Džinos iš už nugaros, apglėbiau ir pagaliau suėmiau delnais tuodu nuostabius kalnelius. Jie buvo karšti, prakaituoti, stangrūs, ir aš sudejavau iš malonumo. Maigydamas, gnaibydamas ir laižydamas jai nuo sprando sūrų prakaitą, pajutau, kaip Džiną atsilošia ir šmaukšteli Osterfladui per sėdmenis. Po trumpos pauzės ji vėl užsimojo, vėl pasigirdo „paukšt“, ir mudu su Osterfladu sudejavome, bet tikriausiai dėl skirtingų priežasčių. Tuomet Džiną atsigręžė į mane, ir mudu tapome dviem karštomis burnomis, be perstojo tiriančiomis viena kitos vandeningas įsčias ir išpampusias gyvates. Mano rankos nusegė jos odinį sijonėlį, apglėbė jos atsikišusius sėdmenis ir kibo į viską, ką tik galėjo; netrukus mano pasaulyje egzistavo vien burnos, susipynę liežuviai judėjo didžiulėse ertmėse, jos niro viena į kitą, kandžiojosi ir buvo kandžiojamos, kilo ir leidosi, pildėsi ir tuštėjo, kol pajutau kažką draskant man koją.

— Išgerti, — vapėjo Osterfladas. — Duok man, po velnių, išgerti, žudike prakeiktas. Paskutinį kartą.

Nenoromis atplėšiau rankas nuo Džinos, kaip lunatikas priėjau prie sofos ir atnešiau jam taip trokštamą gėrimą.

Aštuoniasdešimt ketvirtas skyrius

Brangus daktare Rainhartai, aš Jus myliu. Kauliukas liepė man Jus mylėti, ir aš myliu. Jis liepė man Jums atsiduoti, todėl aš taip ir padarysiu. Aš Jūsų.

Nuoširdžiai —

Elena Simpson (8 metų)

Brangus daktare Rainhartai,

Figerso byloje prieš Naujojo Hampšyro valstiją pono Figerso gynėjai apskundė nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu užpuolęs ir sumušęs žmogų, motyvuodami tuo, esą atsakovas negalėjo atsakyti už savo veiksmus, nes savo laisvą valią jis atidavė kauliukams [sic]. Taip neva patarė jo psichiatras, toks daktaras Ralfas Plezantas iš Konkordo. Deja, daktaras Plezantas metė dvidešimties metų praktiką ir dingo be pėdsako. Visi mano, kad jis buvo Jūsų sukurtos kauliukų terapijos šalininkas.

Prašytume parašyti mums ir paaiškinti, ar iš tikrųjų šiuo metu tarp kvalifikuotų gydytojų, taikančių pažangius psichoterapijos metodus, įprasta praktika rekomenduoti savo pacientams perduoti savo laisvą valią kauliukams [sic]. Mes norime patraukti poną Figersą baudžiamojon atsakomybėn ir atmesti jo apeliaciją, bet mums trukdo stygius žinių apie naujausius psichoterapijos laimėjimus.

Pagarbiai

Džozefas L. Tingas

Apygardos prokuroras

Humboldtas, Naujojo Hampšyro valstija

Aštuoniasdešimt penktas skyrius

Osterfladas klūpojo persikreipęs kaip cirko akrobatas — „žmogus be kaulų“ ir susiėmęs už pilvo kažką nesuprantama vapėjo, o diržas tuo metu dar du kartus šmaukštelėjo jam per nugarą.

Netikras linksmas juokas iš televizoriaus linksmai nusirito kilimu per kambarį, suverpdavo virš persikreipusio Osterflado liemens, virš ilgų, prakaitu ir sperma aplipusių Džinos kojų, standžių, varvančių krūtų, atskriejo prie mano šlapių lūpų, įsisiurbusių jai į kaklą, palei mano drėgmės upeliukų išvagotą krūtinę bei pilvą, tada pagaliau linksmai suburbuliavo ir aidu atsimušė nuo mano galingo geismingai besidarbuojančio tepaluoto mėsgalio tarp nesuskaičiuojamų klosčių Džinos susilydžiusio, meduoto, lėtai besisukančio šventojo dubens. Dabar ji dejavo, laikydama jokių gyvybės ženklų neberodantį diržą sau prie šlaunies; aš augau, plūdau tame šventame kūrimo judėjime. Atviros mano rankos nuslydo jos pavargusiomis rankomis ir vėl suėmė jos sudrėkusius apvalius, standžius kaip guma kalnelius stangriomis viršūnėlėmis.

Gražus kvailos išvaizdos vyras tarė:

— Bet man nepatinka seksas! — ir į mus it asilo bliovimas atgriaudėjo juokas. Osterfladas dabar bambėjo: jis niekados to nebedarysiąs, ak, tos mažosios gyvatės, ak, kad berniukai — nenugirdau ką — darytų, ir mušk-mane-mušk-mane. Jis išgėrė du trečdalius mano duoto škotiško viskio su strichninu, o trečią išspjovė pareiškęs, kad čia nuodai.

Pajutau, kaip Džiną ranka sugriebia mano kiaušius ir vėl prisispaudžia prie manęs, bet staiga ji atsiplėšė, peržengė Osterfladą, tarsi šis būtų vėmalų bala ant kilimo, paėmė kėdę tiesia atkalte ir pastatė ją kilimo viduryje už poros žingsnių nuo jo. Kiek įmanydamas greičiau plėšiau nuo savęs paskutinius drabužius filme, kuris visą laiką atrodė sulėtintas, bet, man nespėjus baigti, juolab atsisėsti ant tos kėdės, Džiną vėl nukreipė dieviškąjį įrankį į save, apsivijo mane kojomis ir, atsidususi kaip patenkintas vaikas, ėmė trintis savo verdančia mėsa į mano styrantį kaulą.

Trumpą akimirką ji žvelgė savo plačiomis rudomis akimis į manąsias, paskui bloškėsi į mane lūpomis, burna, ir mūsų pasauliai susiliejo. Milžiniškos mano rankos lyg neūžaugos aštuonkojai grabaliojo didžiulius apskritus guminius jos kulšių rutulius, aš maigiau, ji plakėsi, aš traukiau, ji spaudė, ji lyg bangomis teliūškavosi į mane savo makšties klostėmis, aš laižiau jai kaklą, ji suko ratus, aš variau tiesiąja; galop ji atplėšė lūpas, nusuko galvą į šoną, šaižiai tarė: „Pačiulpk man, pačiulpk!“ ir suėmusi krūtis į saują atkišo man.

Prasižiojęs prisikišau prie vienos. Man laižant, čiulpiant ir kramsnojant ji sudejavo:

— Aš moteris! Aš esu moteris!

— Žinau, žinau, — patikinau nuo vieno karšto, sūraus medaus kalnelio persimesdamas prie antro. Ji prispaudė mano galvą prie savęs.