Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Džiną aiktelėjo, ir iš to, kaip ji raivėsi, buvo matyti, kad jis kažkokiu būdu kelia jai skausmą.

— Ak tu šunsnuki! — šaižiai suspigo ji vos tik išvadavusi lūpas. Jinai vožė kiek tik galėjo smarkiai būdama taip arti jo, o jis tik išsišiepė ir suleido dantis jai į petį. Džiną draskė nagais jam nugarą, bet jis su baisiausiu trenksmu parvertė ją aukštielninką ant kilimo. Kai jis pasikėlė nuo jos norėdamas įkišti savo ginklą į šlykščiąją atmatų duobę, ji kelis kartus tvojo jam į veidą, bet jis jau įėjęs darbavosi.

Matyti buvo nedaug: vien dideli Osterflado sėdmenys, besikilnojantys ir besileidžiantys per pusę sprindžio, kol jis arė vešlią Džinos dirvą, o ji laikė pirštus išskėstus jam ant nugaros ir retkarčiais pakeisdavo jų padėtį, tartum grotų kokiu styginiu instrumentu. Džinai aimanuojant Osterfladas staiga atsiklaupė, lyg valstietis kviečių maišą pervertė ją ant pilvo ir ėmė grabalioti savo ginklą rengdamasis susikauti su prieše kitoje jos oloje. Kai jis sulindo į ją ir užgriuvo ant viršaus, Džiną išleido šiurpų klyksmą. Jis taip idealiai sutapo su šūvių garsais ekrane, kad aš bemat atsigręžiau ir pamačiau gražią išsigandusią valstietukę perplėšta palaidinuke, įsikibusią į ranką pirmajam — rimtajam — amerikiečiui, ir valstiečių šnipus, pyškinančius iš už vištidės.

Džiną dešine ranka bandė pasikelti ir išsivaduoti iš Osterflado ir jo kalavijo, bet jis spaudė ją žemyn, viena ranka traukdamas už plaukų, kita laikydamas jos dešinę ranką. Matyt, profesionalaus imtynininko vaidmuo ėmė duoti vaisių.

— Rupūžerupūžerupūže, — šnypštė jis, amerikietis tempėsi gražiąją valstietukę per kukurūzų lauką, kulkos iš visų pusių knežino burbuoles, Osterfladas trankė Džinos galvą į kilimą, amerikietis švystelėjo granatą ir bum! — siauraakiai valstiečiai lyg mėšlas buvo išdrabstyti po kukurūzų lauką.

— Mirkmirkmirk-rupūžerupūže! — sušnypštė Osterfladas, suvarė itin giliai jai į išangę, ir abu suklykė.

Kambaryje stojo nežemiška tyla. Gražioji valstietukė neapsakomai persigandusiomis akimis dairėsi tai į valstiečių gabalus, tai į rimtąjį amerikietį.

— Dieve brangus! — tarė ji.

— Ramiai, — atsakė sodrus balsas. — Šį raundą mes laimėjome, bet jų visuomet atsiranda daugiau.

Osterfladas kriokdamas nusirito nuo įveikto priešo; jo ginklas vis dar buvo pakeltas, bet tikriausiai iššovęs.

Džinos kauburiai kelias akimirkas ramiai gulėjo, paskui ji atsiklaupė ir atsistojo. Nors vis dar buvo nusigręžusi į televizorių, pamačiau, kad dešiniu lūpų kampu plonyte čiurkšle srūva kraujas ir kad vienos šlaunies vidinė pusė kažkuo išterliota. Ji iš lėto pasuko į kairę ir dingo, veikiausiai tualete.

Aš buvau permirkęs prakaitu, kažkokia moteriškė tartum apimta ekstazės iškėlusi skalbinius šypsojosi. Nė pats nepajutau, kaip atsklendžiau prie gėrimų spintelės, įpyliau dar tris stiklus ir pridėjau baigiančio ištirpti ledo.

Kai parsklendžiau, Osterfladas gulėjo aukštielninkas, bet atsisėdo paimti mano ištiesto gėrimo. Jis spoksojo į mane paklaikusiomis akimis.

— Mane užmuš, — tarė jis.

Spėjau visai apie tai pamiršti.

Jis sugriebė mane už kelnių kiškos ir išliejo dalį savo gėrimo ant kilimo.

— Aš mirsiu — žinau. Turi kažko griebtis.

— Viskas gerai, — patikinau.

— Ne, ne, negerai. Juste jaučiu. Aš nusipelniau mirties.

— Eime į virtuvę, — pakviečiau.

Jis dėbtelėjo į mane vis taip pat paklaikusiomis akimis.

— Noriu tau kai ką parodyti, — pridūriau.

— A... — tarė jis ir vargais negalais visomis keturiomis pasisuko ir svirduliuodamas atsistojo.

Nuplaukiau paskui banginišką jo kūną į virtuvę. Kai jis ėjo pro duris priešais mane, išsitraukiau revolverį iš kišenės, pakėliau ilgu, nesibaigiančiu lanku sau virš galvos, paskui iš visų jėgų trenkiau per didžiulį pakaušį.

— Kas čia? — sustodamas ir atsigręždamas paklausė Osterfladas. Jis iš lėto pakėlė delną prie galvos.

Prasižiojęs spoksojau į statmeną, siūbuojantį į šalis griozdišką kūną.

— Čia... čia mano pistoletas, — atsakiau.

Jis nuleido akis į mažutį juodą pistoletą, nukarusį iš mano geibaus kumščio.

— Už ką man sudavei? — kiek pagalvojęs paklausė jis.

— Norėjau tau parodyt savo ginklą, — atsakiau tebevėpsodamas į jo tuščias, apsiblaususias, suglumusias akis.

— Tu man sudavei, — negalėjo atitokti jis.

Spoksojome vienas į kitą, ir mūsų mintys sukosi taip pat greitai ir veiksmingai kaip beždžionių tinginių po lobotomijos operacijos.

— Aš tik lengvai stuktelėjau — kad parodyčiau savo pistoletą, — paaiškinau.

Mudu spoksojome vienas į kitą.

— Nieko sau lengvai, — tarė jis.

Toliau spoksojome vienas į kitą.

— Pasiėmiau tau ginti. Tik nesakyk Džinai.

Kai jis baigė trintis pakaušį, ranka nukrito kaip inkaras į jūrą.

— Ačiū, — burbtelėjo jis ir pro mane grįžo į svetainę.

Ekrane du valstiečiai gyvatės akimis šnabždėjosi rengdami kažkokį sąmokslą. Priėjau prie gėrimų spintelės ir įsižiūrėjau į didelę Alo Kaponės nuotrauką. Ar čia tikrai Alas Kaponė? Tikrai. Roboto judesiais ištraukiau dar tris švarius stiklus iš dailios stirtos, supyliau ledo likučius iš dubenėlio, šliūkštelėjau į kiekvieną škotiško viskio ir vandens. Visus tris tingiai pamaišiau pirštu, paskui mąsliai aplaižiau, išsitraukiau iš švarko kišenės vokelį su strichninu ir maždaug pusę (50 mg) subėriau į vieną stiklą. Vėl išmaišiau jį pirštu ir buvau jį benulaižąs, bet apsigalvojau. Kitą pusę nuodų subėriau į tuščią stiklą, pripyliau vandens iš ąsočio ir vėl išmaišiau pirštu.

— Aš tuoj mirsiu, išplak mane! — gulėdamas aukštielninkas ant grindų sakė Osterfladas. — Primušk mane, užmušk mane.

Džiną grįžo iš ten, kur buvo nuėjusi, ir stovėjo šalia tysančio Osterflado. Jai ant krūtinės ir kaktos žvilgėjo mažyčiai prakaito lašeliai. Vaikiškas jos veidelis žvelgė į jį it į kokią įdomią rupūžę. Osterfladas dūsaudamas rangėsi ant kilimo. Paskui liovėsi ir tyliai tarė:

— Išplak mane.

Džiną pasilenkė į kairę, pakėlė nuo grindų savo odinį sijonėlį, apsijuosę jį, nesusiverždama susisagstė prie šlaunų ir išsivėrė iš jo odinį diržą.

— Gal judu pirma norėtumėte išgerti? — paklausiau atkišęs prieš save padėklą su trimis stiklais škotiško viskio.

Osterfladas, rodės, manęs negirdi — visą dėmesį jis buvo sutelkęs į kažkokią šviesą savo viduje. Džiną ištiesė laisvąją ranką, paėmė vieną iš stiklų su nepavojingu gėrimu ir smagiai gurkštelėjo.

— Frankai, ar norėtum... — buvau bepradedąs.

Šmaukšt!

Diržas driokstelėjo Osterfladui per šlaunis su patrankos šūvio garsu. Jis sudejavo ir persivertė ant pilvo.

Šmaukšt! — diržas plojo per sėdmenis; šmaukšt! — per šlaunis. Galingas jo kūnas išsirietė iš skausmo, o kai Džiną stabtelėjo, tirtėdamas susmuko.

Dabar pastebėjau kruviną rėžį žiojint Džinos petyje, o nuo apatinės lūpos vis dar dribo kraujas, sumišęs su seilėmis. Ji nuleido akis į Osterfladą ir vieninteliu greitu siaubą keliančiu judesiu kirto diržu skersai nugaros. Jo kūne dabar pūpsojo trys ar keturi rausvi rumbai.

— Ehė, — pasakiau. — Jūs visada šitaip linksminatės?

Ji stovėjo ir nieko neatsakė, tik giliai alsavo. Jos kaklo šonu žemyn tarp besikilnojančių drėgnų krūtų sruveno vienintelis prakaito upelis.