Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Bijau, kad taip, — atsakiau. — Sužinojau iš savo kauliukžmogių, kad tave ketina nužudyti.

Nuoširdžiai pažvelgiau jam į veidą.

— Gal net šįvakar.

— Nesuprantu, — tarė jis nusukdamas akis. — O kur mes dabar važiuojam?

— Į restoraną Kvinze. Ten labai geri užkandžiai.

— Bet už ką? Kas? Ką aš padariau?

Iš lėto purčiau galvą, o Osterfladas tuo metu nervingai spoksojo į pravažiuojančias mašinas. Rodės, jis krūpteli kaskart, kai mums prie šono privažiuoja automobilis.

— Frankai, tau nereikia nieko nuo manęs slėpti. Juk žinai, kad esi iškrėtęs dalykų, kurie... na, galėjo įpykdyti kai kuriuos žmones. Kažkas sužinojo, kad tai tavo darbas. Jie ketina tave nužudyti. Aš esu čia tam, kad padėčiau.

Jis nervingai žvilgtelėjo į mane.

— Man nereikia jokios pagalbos. Pusę devynių turiu būti vienoje vietoje. Pagalbos man nereikia.

Piktai sučiaupęs lūpas jis spoksojo tiesiai prieš save į ne visai menišką Antonijaus Rosko Felinio, mūsų taksi vairuotojo, nuotrauką.

— Reikia, Frankai. Tavo mažutis susitikimas pusę devynių gali būti tavo pasimatymas su mirtimi. Verčiau leisk man eiti drauge.

— Nesuprantu, — negalėjo atitokti jis. — Nuo kauliukų terapijos su jumis ir daktaru Boidu aš ne... aš nedariau nieko, už ką nebūčiau mokėjęs.

— Aaaaa, — numykiau galvodamas, ką sakyti toliau.

— Išskyrus su savo žmona.

— Kur, sakėt, tas restoranas? — sušuko Antonijus Roskas Felinis. Pasakiau jam.

— O žmona mane paliko, duoda mane į teismą, ir jeigu mirsiu, ji negaus nė cento.

— Bet tais ankstesniais laikais Harleme, Frankai... Gal jie sužinojo.

Jis sudvejojo ir pažvelgė į mane iš baimės iššokusiomis ant kaktos akimis.

— Bet dalį pinigų aš užrašiau Nacionalinei spalvotų žmonių pažangos rėmimo asociacijai, — guodėsi jis.

— Gal žudikai to nežino, — atsakiau.

— Ko gero, niekas nežino, — atsiduso jis. — Visai neseniai taip nusprendžiau.

— Ir kada gi tu nusprendei?

— Ką tik, prieš minutę.

— Aaaa.

Kurį laiką važiavome nekalbėdami. Osterfladas du kartus atsisuko pasižiūrėti, ar mūsų neseka, ir pranešė, kad seka.

— Kokiu klausimu šis susitikimas šįvakar, Frankai?

— Ne jūsų reikalas, — bemat atšovė jis.

— Frankai, bandau tau padėti. Galbūt kažkas mėgins tave nužudyti šį vakarą.

Jis dvejodamas pažiūrėjo į mane.

— Aš... aš turiu pasimatymą, — prisipažino jis.

— Aaaaa.

— Bet tai moteris, kuriai aš... kuri... jai patinka pinigai.

— Kur turi su ja pasimatyti?

— Ėėė... Harleme.

Jo akys viltingai nukrypo į šalia mūsų sustojusį autobusą, tarsi jame galėtų važiuoti civiliniais drabužiais persirengęs policininkas ar CŽV arba FTB agentas. Be abejo, visų ten buvo po keletą, tik prisišaukti jų Frankas nebūtų galėjęs.

— Ar ji gyvena viena? — paklausiau. Buvo be dvylikos minučių septynios.

— Ėėėė... taip.

— Kokia ji?

— Šlykšti! — spjaute išspjovė jis. — Kūnas, kūnas, kūnas — žodžiu, moteris, — pridūrė.

— Aaa, — atsakiau nusivylęs. — Kaip manai, ar yra bent menkutė tikimybė, kad ji gali būti prisidėjusi prie kokio nors sąmokslo?

— Pažįstu ją tris mėnesius. Ji mano, kad esu profesionalus imtynininkas. Ne, ne. Ji baisi, bet ji ne... Ne, ji niekuo dėta.

— Klausyk, — pasakiau pagautas įkvėpimo. — Šįvakar negali būti savo bute ar viešose vietose. Mes pavakarieniausim tame nuošaliame restoranėlyje, kurį žinau, o paskui galėsim pabūti pas tą tavo damą.

— Jūs įsitikinęs?..

— Jei kas nors ketina šįvakar tave nužudyti, gali manim pasikliauti.

Septyniasdešimt devintas skyrius

Vieną dieną eidamas per Kauliukų centrą Džeikas Eksternas nugirdo dviejų žmonių pokalbį.

— Suvaidink man geriausią savo vaidmenį, — tarė pirmas.

— Visi mano vaidmenys geriausi, — atsakė antras. — Neišvysi mano poelgiuose nė menkiausio, kuris nebūtų geriausias.

— Čia pasipūtimas, — tarė pirmas.

— Čia kauliukiška gyvensena, — atsakė antras.

Išgirdus šiuos žodžius, Džeikui Eksternui nušvito protas.

Iš „Kauliuko knygos“

Aštuoniasdešimtas skyrius

Važiuojant į Harlemą su Franku Osterfladu po mūsų nuobodžios vakarienės mažai kam žinomame Kvinzo restoranėlyje, man dingtelėjo, kad galiu pamėginti jį nuknekcinti nusivežęs į kokį menkai apšviestą užkampį, kur gangsteriai atsiveža nudaigoti savo mažiau dalingus draugužius, bet jokių menkai apšviestų užkampių nežinojau. Be to, ėmiau nerimauti, kad Osterfladas gali nukreipti savo paranojiškus polinkius į mane ir užpulti.

Tą vakarą atvažiavome į Osterflado „merginos“ daugiabutį trisdešimt keturios minutės ir kelios sekundės po aštuonių. Namas buvo kažkur tarp 143-iosios ir 145-osios gatvių, kur tiksliai, taip ir nesužinojau. Mano auka sumokėjo taksistui — šis atrodė pasipiktinęs, kad atsidūrė kažkokiame nykiame užkaboryje, o ne prie „Hiltono“ viešbučio ar Parko prospekte. Niekas prie mūsų neprisiartino, kol mes nužingsniavome kokius dešimt metrų nuo šaligatvio iki baigiančio sugriūti elegantiško daugiabučio durų, nors jutau, kad dešimtys tamsių veidų stebi mus tirštoje prieblandoje.

Kėblinome laiptais į trečią aukštą kaip žmogus ir jo šešėlis; aš vis čiupinėjau savo revolverį, o Osterfladas vis įspėdavo mane žiūrėti sau po kojomis. Iš buto pirmame aukšte sklido šuoliuojančių arklių kanopų bildesys ir šauksmai, iš buto antrame aukšte — laibas, isteriškas moters juokas, bet trečiame aukšte buvo tylu. Osterfladui beldžiant į duris griežtai priminiau, kad esu Lu Smitas, profesionalus imtynininkais kaip ir jis. Tuo metu nesuvokiau, kaip neįtikėtina, kad iš dviejų profesionalių imtynininkų, atėjusių merginti damos, vienas vilki nepriekaištingai prabangioje parduotuvėje pirktais drabužiais, o kitas apsirengęs kaip skatiko kišenėje neturintis banditėlis.

Prie durų priėjo pusamžė pagurkliuota storulė šiurkščiais plaukais ir žvalia šypsena. Į negrę ji menkai panėšėjo.

— Esu Lu Smitas, profesionalus imtynininkas, — bemat išrėžiau ištiesdamas ranką.

— Tai jums gerai, — atsakė ji, praėjo pro mus ir nukrypavo laiptais žemyn.

— Ar Džiną namie? — jai pavymui sušuko Osterfladas, bet storulė nudrožė nekreipdama dėmesio.

Nedideliu koridoriumi nusekiau jam įkandin į ganėtinai didelę svetainę. Į akis pirmiausia krito milžiniškas televizorius, stovintis prie sienos tiesiai priešais ilgą danų modemo stiliaus sofą. Visos grindys buvo užtiestos kilimu, storu, minkštu ir gražios gelsvai rudos spalvos, tik su daugybe dėmių priešais televizorių ir sofą. Bėgančio vandens teškenimas sklido iš kambario dešinėje. Iš to, kad beveik viskas ten buvo balta, atrodė, kad tai virtuvė. Osterfladas sušuko ton pusėn:

— Džiną!?

— Aš čia, — pasigirdo šaižus moters balsas.

Kol prisimerkęs žiūrėjau į dvi fotografijas ant vienos sienos — kaip man pasirodė, Dieve padėk, boksininko Cukriuko Rėjaus Robinsono ir Alo Kaponės — į kambarį įėjo moteris ir atsistojo prieš mus. Ji buvo jauna, apkūni tamsiaplaukė vaiko veidu. Didelės rudos akys spinduliavo nekaltybę, o jos tamsi oda buvo nepriekaištingai lygi.

— Kas čia toks? — šaltai spygtelėto ji. Nors balsas buvo laibas kaip vaiko, jame buvo justi cinizmas, visiškai nederantis su vaikišku veideliu — tarsi ji būtų norėjusi žinoti, kokia jai iš to bus nauda.

— Čia daktaras Lukas R...