Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

— Iš kur žinai, kad čia tikrovė?

— Iš kur tu žinai, kad čia ne tikrovė? — atkirto daktaras E.

— Bet jeigu kyla kokių nors abejonių, reikia eksperimentuoti su kitomis tikrovėmis.

— Jokių abejonių man nekyla.

— Aišku.

— Klausyk, bičiuli, aš čia kaip stebėtojas. Man patinka Lukas Rainhartas ir aš noriu apžiūrėti jo įstaigą.

— EVAAC nesuprasi, kol jame nepagyvensi.

— Gerai, aš stengiuosi, bet nesitikėk, kad pasitelksiu į pagalbą vaizduotę.

Vėliau daktarą Eksterną nusivedė į meilės kambarius.

— Kokių meilės nuotykių nori patirti?

— Ką?

— Kokių sekso nuotykių norėtum?

— A... — atsakė daktaras Eksternas. — Gerai.

— Kas gerai?

— Gerai, aš patirsiu sekso nuotykį.

— Bet kokie tave domina?

— Visokie. Nėra skirtumo.

Mokytojas padavė daktarui E sąrašą su galimais trisdešimt šešiais meilės vaidmenimis.

— Ar čia esama tokių, kurie tau labai patrauklūs, ar tokių, kurių nenorėtum, kad būtų galimi variantai Kauliukui? — paklausė jis.

Daktaras E peržvelgė sąrašą: „Tu nori, kad tave vergiškai pamylėtų..“ „Tu nori vergiškai pasimylėti su...“ „Tu nori, kad apie tave maloniai rėžtų sparną...“ „Tu nori maloniai rėžti sparną apie...“ „Tu nori būti išžagintas...“ „Tu nori išžaginti...“ „Tu nori žiūrėti pornografinius filmus.“ „Tu nori stebėti kitus žmones besimylinčius.“ „Tu nori šokti striptizą.“ „Tu nori žiūrėti striptizą.“ „Tu nori būti kieno nors meilužė, prostitutė, eržilas, telefonu iškviečiama mergina, prostitutas, laimingai vedęs...“

Dauguma variantų siūlė pasirinkti, su kuo mylėtis: su jauna moterimi, su vyresne moterimi, su jaunu vyru, su vyresniu vyru, su vyru ir moterimi, su dviem vyrais ar dviem moterimis.

— Ką visa tai reiškia? — paklausė daktaras Eksternas.

— Tiesiog išsirink tuos vaidmenis, kuriuos nori atlikti, sudaryk sąrašą ir leisk kauliukams išrinkti, kurį vaidinsi.

— Geriau išbrauk „išžaginti“ ir „būti išžagintas“. To pakankamai prisižiūrėjau santuokos kambaryje.

— Gerai. Kokių dar bus pageidavimų, Filai?

— Liaukis mane pravardžiuoti.

— Atleisk, Rodžeri.

— Geriau išmesk variantus su homoseksualistais. Gali pakenkti mano reputacijai, kai iš čia išeisiu.

— Bet niekas čia nežino, kas tu esi, ir niekados nesužinos.

— Po perkūnais, aš esu Džeikas Eksternas! Jau šešis kartus sakiau.

— Žinau, Elijau, bet šią savaitę čia yra dar penki kiti Džeikai Eksternai, tad aš nematau, koks skirtumas.

— Penki kiti?!

— Taigi. Ar nori su keliais susipažinti, prieš išbandydamas pirmą atsitiktinį sekso nuotykį?

— Tikrai taip, velniai rautų.

Mokytojas nusivedė daktarą E į kambarį, pavadintą Kokteilių vakarėliu, kur sukiojosi minia žmonių ir buvo vaišinama gėrimais. Mokytojas paėmė kažkokį apkūnų poną už parankės ir tarė jam:

— Džeikai, noriu supažindinti tave su Rodžeriu. Rodžeri, čia Džeikas Eksteinas.

— Po paraliais! — sušuko daktaras Eksternas. — Džeikas Eksternas esu aš!

— Nejaugi? — atsakė apkūnusis ponas. — Aš irgi. Kaip džiugu. Malonu susipažinti, Džeikai.

Daktaras E leido sau paspausti jam ranką.

— Ar jau susipažinot su aukštu, liesu Džeiku Eksternu? — paklausė apkūnusis ponas. — Be galo malonus vyrukas.

— Ne, nesusipažinau. Ir nenoriu susipažinti.

— Jis kiek nuobodus, bet to nepasakysi apie jauną ir raumeningą Džeiką. Su juo būtinai turit susipažinti, Džeikai.

— Taip, galbūt. Bet aš esu tikrasis Džeikas Eksternas.

— Kaip nuostabu! Aš irgi.

— Turiu galvoje pasaulį už šio centro sienų.

— Aš irgi turėjau tai galvoje. Kaip ir aukštas liesas Džeikas, jaunas raumeningas Džeikas ir ta graži mergina Džeikė Ekstein. Visi iki vieno.

— Bet aš iš tiesų esu tikrasis Džeikas Eksternas!

— Kaip nuostabu. Aš irgi iš tiesų esu...

Džeikas atsisakė meilės nuotykio, atsikratė savo mokytojo ir nusprendė, kad jam reikia gerai pavakarieniauti. Jis buvo skaitęs centro žaidimo taisykles, tad valgydamas užkandinėje žinojo, kad padavėjos gali būti netikros, kad vyriškis, pardavinėjantis už prekystalio hašišą, gali būti banko prezidentas, kasininkė — garsi aktorė, moteris, sėdinti priešais — vaikų rašytoja, nors ji, sverdama beveik šimtą kilogramų, apsimetinėjo esanti Marlena Dytrich.

— Tu varai man nuobodulį, mielasis, — tarė ji putliomis lūpomis maitodama cigaretę.

— Tu pati netrykšti energija, brangioji, — paskubomis valgydamas atsakė jis.

— Kur čia pasidėjo visi vyrai? — nutęsdama žodžius kalbėjo jinai. — Man susidaro įspūdis, kad sutinku vien kažkokius diegus.

— O aš — vien žiežulas. Na ir kas? — atšovė Džeikas.

— Atleiskit, kas jūs?

— Aš esu Kasijus Klėjus ir užvošiu tau per dantis, jei neleisi man ramiai pavalgyti.

Marlena Dytrich užsičiaupė, ir Džeikas valgė toliau. Pirmą kartą nuo tada, kai atėjo į kauliukų centrą, jam buvo smagu. Staiga jis pamatė į užkandinę įeinant savo žmoną su kažkokiu paaugliu.

— Arlyna! — kilsteldamas nuo kėdės sušuko jis.

— Džordžai! — riktelėjo ji.

Marlena Dytrich nuėjo nuo stalo. Daktaras E laukė, kada prisės Arlyna, bet ši atsisėdo prie staliuko kampe su tuo paaugliu. Suirzęs jis baigė valgyti ir priėjo prie jų staliuko.

— Na, ką tu apie viską manai? — paklausė jisai jos.

— Džordžai, susipažink su mano sūnum Džonu. Džonai, čia Džordžas Fleisas, klestintis naudotų automobilių pardavėjas.

— Malonu susipažinti, — ištiesdamas liesą ranką tarė berniukas.

— Klausykit, iš tikrųjų aš esu Kasijus Klėjus, — atsakė Džeikas.

— Labai atsiprašau, — atsakė Arlyna.

— Jūs praradot formą, — abejingai atsakė berniukas.

Daktaras E paniuręs prisėdo prie jų. Jis labai norėjo, kad jį pažintų kaip psichiatrą Džeiką Eksterną. Jis griebėsi naujos taktikos.

— Kuo jūs vardu? — paklausė jis žmonos.

— Marija, — šypsodama atsakė ji. — O čia mano sūnus Džonas.

— Kur Edgarina?

— Mano dukra namie.

— O jūsų vyras?

Arlyna susiraukė.

— Deja, jis mirė, — atsakė ji.

— Puikumėlis! — tarė daktaras E.

— Kaip jūs drįstat?! — staigiai atsistodama riktelėjo ji.

— Dovanokite. Mane sutrikdė triukšmas, — rankos mostu ragindamas žmoną sėstis tarė daktaras E. — Klausykit, jūs man patinkat. Jūs man labai patinkat. Ar negalėtume pabūti kartu?

— Atleiskite, — tyliai atsakė Arlyna. — Bijau, kad žmonės ims plakti liežuviais.

— Žmonės ims plakti liežuviais? Kodėl?

— Jūs esat tamsiaodis, o aš baltoji, — paaiškino ji.

Daktarui Eksternui atvipo žiauna. Pirmą kartą per devyniolika metų jis pajuto kažką, ką vėliau suprato galėjus būti savigaila.

Septyniasdešimt šeštas skyrius

Gimiau ir užaugau Amerikoje, todėl žudyti troškau visa savo esybe. Suaugęs beveik visada lyg žaibiškai prisipučiantį balioną nešiojausi mintyse agresiją, tad virtinės žmogžudysčių, karų ir epidemijų įvykdavo mano galvoje kaskart, kai kildavo kokių gyvenimiškų keblumų: taksistas bandė iš manęs per daug nulupti, Lilė mane sukritikavo, Džeikas paskelbė dar vieną genialų straipsnį. Metai prieš man atrandant kauliukus Lilė žuvo po kelio volu, per lėktuvo katastrofą, mirė nuo reto viruso, nuo gerklės vėžio, sudegė staiga užsiliepsnojus lovai, palindo po metro traukiniu ir nusinuodijo netyčia išgėrusi aršeniko. Džeikas iškeliavo į aną pasaulį, kai važiuodamas taksi įkrito į Ist upę, susirgęs smegenų augliu, nusižudęs, kai fondų biržą ištiko bankrotas, ir buvo nudurtas samurajaus kardu, kai vienam anksčiau jo išgydytam pacientui aptemo protas. Daktaras Manas neatlaikė širdies smūgio, apendicito operacijos, staigaus skrandžio veiklos sutrikimo ir negro žagintojo antpuolio. Visas pasaulis patyrė mažiausiai tuziną tikrų tikriausių branduolinių karų, tris neaiškios kilmės epidemijas, išnaikinusias visą žmoniją, ir vieną invaziją iš kosmoso, per kurią protingesnės už mus būtybės pavertė nematomais visus, išskyrus keletą genijų. Aš, be abejo, taip sumušiau prezidentą Niksoną, kad iš jo liko kruvina beformė masė, šešis taksistus, keturis pėsčiuosius, šešis varžovus psichiatrus ir keletą įvairaus plauko moterų. Mano motiną užgriuvo sniego lavina — ką gali žinoti, gal ji tebėra gyva.