Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Be to, Skylė padeda atsikratyti žmogui būdingos lytinio kontakto su tos pačios lyties atstovais baimės. Visiškai tamsiame kambaryje dažnai būna neaišku, kas kam ką daro; kartais žmogus mėgaujasi glamonėjamas, o paaiškėja, kad malonumą jam sukelia tos pačios lyties atstovas. Kadangi Skylėje „viskas leidžiama“, žmogus ne savo valia gali dalyvauti lytiniame akte, kuris iš pradžių kelia jam siaubą ir pasidygėjimą, bet dažnas įsitikina nejaučiąs jokio siaubo ar pasidygėjimo, kai suvokia, kad apie tai, kas įvyko, niekas nesužinos.

[Skylėje mūsų mokiniai sužino, kad, nemirtingais Miltono žodžiais iš soneto savo aklai žmonai, „net tie, kurie tik atsigulę laukia, geram tikslui taip pat pasitarnauja“.]

Iš pradžių visuose mūsų EVAA centruose pinigų nebuvo, bet netrukus iš naujo įsitikinome, kad mūsų visuomenėje pinigai, ko gero, labiau negu seksas kalti dėl mus kamuojančio nepasitenkinimo. Dabar nustatėme tokią tvarką: ateidamas į centrą kiekvienas mokinys gauna tam tikrą pinigų sumą žaidimams. Sumą iš šešių mokinio išvardytų variantų išrenka Kauliukas. Taigi iš pradžių mokinys turi nuo nulio iki trijų tūkstančių dolerių, vidutiniškai — apie penkis šimtus. Palikdamas centrą jis vėl turi ridenti kauliuką ir sužinoti, kurį iš tų pačių šešių variantų, jo siūlytų atėjus į centrą, pasirinks Kauliukas — šią sumą jis turi sumokėti už mėnesio viešnagę. Išeidamas jis gali pasiimti pinigus, kuriuos susitaupė, uždirbo ar pavogė, aišku, atskaičius iš jų aklai nustatytos sąskaitos sumą. [...]

Mokiniai gauna atlyginimą už centre atliekamą darbą. Šio atlyginimo dydis nuolat keičiamas, kad mokiniai būtų skatinami dirbti kai kuriuos nelabai malonius darbus.

Mokiniai, kurie Kauliuko sprendimu atėję į centrą negauna nė dolerio, turi elgetauti ar skolintis pinigų pirmajam valgiui. Kita išeitis — parsiduoti ir už tam tikrą kainą suvaidinti kam nors kokį vaidmenį.

Prostitucija — kūno pardavimas siekiant suteikti malonumą kitam — yra visiems mūsų centrams būdinga ypatybė. Ne todėl, kad tai lengviausias būdas gauti sekso — lytiškai pasitenkinti centruose galima už dyką daugybe lengvai prieinamų būdų — bet todėl, kad mokiniams labai patinka parsidavinėti ir turėti galimybę nusipirkti kitus. [Ko gero, tai ir yra pati kapitalizmo dvasios esmė.]

Paskutines dešimt iš trisdešimties viešnagės dienų mokiniui leidžiama gyventi ir maitintis Pusiaukelės namuose — netoli EVAAC esančiame motelyje, kur dalį personalo sudaro [galbūt] centro darbuotojai, bet pagrindinis yra normalus mums prijaučiantis savininkas, pats nebūtinai kauliukžmogis [galbūt]. Mokiniams sunkiai sekėsi pereiti nuo centrų, kur niekas nieko iš tavęs nesitiki, prie mūsų visuomenės, kur esi įspraustas į siaurų lūkesčių rėmus, kol vienas pasiūlė tokius Pusiaukelės namus. [Išaiškėjo, kad gyvenimas motelyje, kur seksuali mergiotė gali būti kauliukų mokinė, žinanti, kad tik vaidina tam tikrą vaidmenį, bet gali būti ir normali vienos asmenybės mergina, gerai nežinanti, kad yra tokia, yra puikus būdas pereiti iš vienos aplinkos į kitą. Surūgusi padavėja gali būti „tikra“, didis rašytojas iš tikrųjų gali būti rašytojas ir 1.1.] Taigi mokinys iš pasaulio, kuriame visi žino, kad visi vaidina, atsiduria pasaulyje, kur vos vienas kitas suvokia, kad visi tik vaidina. Mokinys jaučiasi esąs kur kas laisvesnis eksperimentuoti ir praktikuoti kauliukų gyvenseną, kai žino, kad šalia esama [galbūt] kitų mokinių, kurie jį supras, negu galėtų jaustis normaliame sustabarėjusių lūkesčių pasaulyje.

Mes tikimės, kad gyvendamas motelyje mokinys padarys du svarbius atradimus. Pirma: jis staiga suvoks, kad, ko gero, iš tikrųjų apsistojęs „normaliame“ motelyje ir kad jame negyvena kitų kauliukžmogių. Jis leips iš juoko. Antra: jis suvoks, kad visi kiti žmonės gyvena atsitiktinumo diktuojamą daugialypį gyvenimą, nors patys to nežino ir visą laiką stengiasi tam priešintis. Jis vėl leips iš juoko. Džiugiai nusiteikęs jis pasuks į greitkelį trindamas kauliukus vieną į kitą, nelabai numanydamas, kad paliko visiškai atsitiktinės aplinkos iliuziją.

Septyniasdešimt ketvirtas skyrius

Rašant autobiografiją ne sykį tenka pačiam spręsti apie įvykių svarbą, o kai apie kauliukų gyvenseną rašo kauliukžmogis, tokių sykių padaugėja n kartų. Ką įtraukti į knygą?

Kauliukų centrų steigėjui — Kauliukas panoro, kad visus 1970 metus skirčiau jų plėtrai, — nieko nėra svarbiau už ilgą, sunkią, sudėtingą virtinę veiksmų, kurių prireikė, kad kauliukų centrai būtų įkurti Ketskilo kalnuose; Vermonto valstijos Holbio mieste; Kalifornijoje („Kauliuko kūnas“), o pernai ir kitur. Tačiau kartais man atrodo, kad kur kas labiau verta aprašyti savo seksualinius, meilės ir rašytojiškus nuotykius.

Vis dėlto aš visada būtinai pasitariu su Kauliuku, ką daryti su kiekvienu svarbesniu savo gyvenimo tarpsniu ar įvykiu. Kauliukas panoro, kad paskirčiau trisdešimt puslapių savo literatūrinių pastangų 1970 metų lapkritį Jo priimtam sprendimui, jog turiu pamėginti ką nors nužudyti, užuot trisdešimtyje puslapių aprašinėjęs savo pastangas tais metais sukurti kauliukų centrus.

Paklausiau Kauliuko, ar galiu įterpti keletą savo gerbėjų laiškų, ir Jis mielai sutiko. O straipsnį, kurį parašiau žurnalui Playboy, pavadintą „Potencialus vyro pasileidimas“? Ne, — atsakė Kauliukas. Ar galiu smulkiai aprašyti savo ilgą, padriką, nenuspėjamą ir dažnai džiaugsmingą bendravimą su Linda Reikman? Ne, tik ne šioje knygoje. Ar galiu parašyti apie savo kvailas pastangas tapti revoliucionieriumi? Ne, — atsakė Kauliukas. O apie kauliukų sprendimą, kad turiu parašyti komišką keturių šimtų puslapių romaną apie seksą? Ne. Ar galiu vaizdžiai papasakoti savo nemalonumus su įstatymų saugotojais, savo išgyvenimus, patirtus psichiatrijos gydykloje valstijos šiaurėje, savo teismą ir ko prisižiūrėjau kalėjime? Taip, — atsakė Kauliukas, — jei užteks vietos. Ir taip toliau.

Per savo margą karjerą sužinojau vieną dalyką: geri kūriniai atsiranda nepaisant mano pastangų kontroliuoti tai, ką rašau, o ne dėl tų pastangų. Kai jaučiuosi Kauliukų Žmogumi, lengvai galiu rašyti beveik bet kuria Kauliuko pasirinkta forma, bet kai jaučiuosi esąs rimtas, ambicingas senų laikų Lukas, man iškyla tiek kūrybinių krizių, kiek sienų prieš akis žiurkei, bandančiai įveikti labirintą be išėjimo. Paklusnumas Kauliukui reiškia, kad kassyk Kauliukui verčiantis racionalus, ryžtingas žmogus nežino, ką darąs, todėl jis teisingai elgsis, jei atsipalaiduos ir mėgausis tuo vaizdu. „Pats mediumas yra jo skelbiama žinia“, — kartą sakė garsus aiškiaregys Edgaras Kaišas. Tai pasakytina ir apie mane.

Nesustok, — buvo man įsakyta. Aš leidau savo rašikliui ir Kauliukui daryti tai, apie ką vos pagalvojus man sukosi galva. Riedantis Kauliukas ir judantis rašiklis galvoja patys, o ego, menininko sąžinės, stiliaus ar sistemos kišimasis paprastai rašymą tik apsunkina. Jei tos trukdančios jėgos pašalinamos, rašalas liejasi laisvai, tuštuma užsipildo, susidaro žodžiai; lape lyg milžinai iš slibinų dantų išdygsta visiškai susiformavusios idėjos.

Aišku, kartais mintis ima trūkinėti, o turinys būna skystokas. Nukrypimų daugėja kaip ginklų taiką mylinčioje šalyje. Kartais man tenka perrašinėti atskiras vietas septynis ar aštuonis kartus. Bet žodžiai parašomi. Rašytojui tai teikia pasitenkinimą, ir nesvarbu, kas išėjo — geras kūrinys ar šlamštas.

Kauliukiško rašymo pradžioje dažnai įveikdavau ilgą — trijų ar keturių minučių — krizę leisdamas kauliukams pasirinkti kurią nors iš atsitiktinių rašymo užduočių. Kiekvienas rašytojas turi ką pasakyti, kai stringa pagrindinė tema. Paprašykite manęs parašyti apie demokratiją, obuolius, šiukšliavežius ar dantis, ir aš papasakosiu jums apie Kauliukų Žmogų. Taigi, jei mano rašinio pagrindinę upę pertvenkia, aš susirandu upelį, tvenkinį ar balą. Jei pasiseka, netikėtai atšniokščia potvynis, ir akies mirksniu aš grįžtu į savąją Misisipę.