Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Atrišau bikinio kelnaites artimojoje pusėje.

— Nesitariu su juo dėl daugelio dalykų, — paaiškinau. — Bet kai abejoju, man patinka klausti Kauliuko nuomonės.

Atrišau bikinio kelnaites tolimojoje pusėje.

— Bet kam vargintis? — paklausė Linda. Dabar ji buvo įkišusi ranką man į glaudes, o kita smaukė jas žemyn.

— Kiekvieną rytą auštant aš klausiu Kauliuko, ar dieną tartis su juo dėl visko, ar tik dėl svarbių dalykų, ar nesitarti jokiomis aplinkybėmis. Štai šiandien jis liepė man nesitarti su juo dėl nieko.

— Vadinasi, net tavo bekauliukiškumas užpildytas Kauliuko?

— Mmmmmmnnnnn.

— Vadinasi, šiandien elgiesi natūraliai?

— MmmmmmMmmmmm.

— Tikiuosi, tau patinka valgyti smėlį nuo ten?

— Mmmmmm.

— Malonu, — atsakė ji. — Man patinka. Džiaugiuosi, kad man pasakei. Man patinka žinoti, kad tai, ką darai, yra natūralu.

Atitraukiau galvą, kad įkvėpčiau oro, ir atsakiau:

— Dauguma dalykų, kuriuos žmonės daro, nebūna natūralūs, kai jie tai daro pirmą kartą. Čia ir yra mokymosi esmė. Ir kauliukų gyvenimo esmė.

— Mmmmmm, — atsakė ji.

— Jeigu visuomet apsiribotume tuo, kas mums natūralu, būtume neūžaugos nykštukai — turint galvoje mūsų potencialą. Mes visuomet turime įtraukti naujas žmogaus veiksmų sritis, kad galėtume paversti jas natūraliomis.

— Mmmmmm, — atsakė jinai.

— Pakartok, — pasakiau.

— Mmmmmm, — atsakė ji. Virpesiai buvo gardūs.

— Tikiuosi, kauliukų valia tu ilgai būsi su manim, Linda.

— Mmmmmmaširmmmm.

— Aaaaa, — atsakiau ir panardindamas galvą pridūriau: — Mmmmmm.

— Mmmmmm, — tarė ji.

— MmmmMmmmmNnnnn.

— Ehmm.

Septyniasdešimt trečias skyrius

Mūsų kauliukų centrai. Ak prisiminimai, tie prisiminimai! Kokie laikai buvo: dievai vėl žaidė vieni su kitais žemėje. Kokia laisvė! Koks kūrybingumas! Koks banalumas! Koks baisus chaosas! Niekam nevadovavo žmogaus ranka, bet visus vedė didysis aklas Kauliukas, mylintis mus visus. Kartą, vos vieną kartą per savo gyvenimą, žinojau, ką reiškia gyventi bendruomenėje, jaustis siekiant didesnio tikslo, bendro tavo draugams ir priešams. Tik savo eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centruose (EVAAC) patyriau visišką laisvę — absoliutų sukrečiantį, neužmirštamą praregėjimą. Per pastaruosius metus dar nė karto neapsirikau akimirksniu atpažindamas tuos, kurie praleido mėnesį viename iš centrų, nors kai kurių anksčiau net nebuvau matęs. Užtenka mums žvilgtelėti vienam į kitą, ir mūsų veidai ima sprogte sprogti nuo šviesos, nuskardi mūsų juokas ir mes apsikabiname. Jei visi mūsų EVAAC bus uždaryti, pasaulis nepermaldaujamai ims ristis žemyn.

Manau, vienur ar kitur skaitėte tipiškus isteriškus žiniasklaidos rašinius apie juos: meilės kambarys, orgijos, smurtas, narkotikai, prie psichozių vedantis nervų pakrikimas, nusikaltimai, beprotystė. Žurnalas Tune parašė gerą straipsnį apie mus, objektyviai pavadintą „EVAAC kloakos“. Jame buvo rašoma:

Žmonijos padugnės sugalvojo naują gudrybę: motelių tipo beprotnamius, kur leidžiama viskas. Eksperimentų su visiškai atsitiktine aplinka centrai (EVAAC), 1969 metais įsteigti naivaus filantropo Horacijaus Dž. Viplio neva kaip terapijos centrai, nuo pat pradžių nesidrovėdami ragino kelti orgijas, žaginti ir beprotiškai elgtis. Centrų tikslas, pagrįstas prielaidomis kauliukų teorijos, pirmą kartą išdėstytos psichiatro šarlatano Lucijaus M. Rainharto (Time, 1970 m. spalio 26 d.), yra išvaduoti klientus iš individualios tapatybės naštų. Atvykstančiųjų 30 dienų apsigyventi centruose prašoma atsisakyti vardų, prastų drabužių, manierų, asmenybės bruožų, lytinių polinkių, religinių jausmų — žodžiu, savęs.

Centrų gyventojai, vadinami „mokiniais“, didžiąją dalį laiko nešioja kaukes ir klauso kauliukų „įsakymų“ spręsdami, kaip leisti laiką ar kuo apsimetinėti esant. Tariami gydytojai dažnai paaiškėja besą mokiniai, eksperimentuojantys su nauju vaidmeniu. Tariamai palaikantys tvarką policininkai beveik visada būna mokiniai, žaidžiantys policininkus. Žolė, hašišas ir LSD siaučia netramdomai. Orgijos kas valandą vyksta patalpose, vaizdžiai pavadintose „Meilės kambariu“ ir „Skyle“. Pastaroji — visiškai užtamsintas kambarys čiužiniais nuklotomis grindimis, į kurį kauliuko užgaida mokiniai įšliaužia nuogi ir kuriame galima viskas.

Viso to rezultatai nuspėjami: saujelė nesveikų žmonių jaučia puikiai leidžią laiką; saujelė sveikų žmonių išsikrausto iš proto, o kiti kažkaip išlieka ir dažnas jų bando save įtikinti neva „patyręs kažką reikšminga“.

Praėjusią savaitę Kalifornijos valstijos Los Altos Hilzo mieste „reikšmingas potyris“ baigėsi areštu Evelinai Ričards ir Malkui O’Railiui. Porelė kauliukams pareikalavus išsitaisė sau meilės puotą pievelėje priešais Stenfordo universiteto Vitmoro bažnyčią, bet miestiečių ir policijos tai nenudžiugino.

Stenfordo universiteto studentai, dažnai apsilankantys Hilzo EVAAC, dėl Kauliukų centro pasidalijo į dvi aršiai priešiškas stovyklas. Studentai Ričards ir O’Railis tvirtina nustoję nervintis po trijų savaičių viešnagės vietos centre. Tačiau Studentų draugijos pirmininkas Bobas Orlis, matyt, išreiškė daugumos studentų nuomonę sakydamas:“ Troškimas atsikratyti savo tapatybės yra silpnumo požymis. Žmonija visuomet pakrikdavo, kai paklusdavo raginimams tų, kurie siūlo atsisakyti savasties, ego ir tapatybės. Centrai privilioja tuos pačius žmones, kuriuos vis giliau įtraukia narkotikų liūnas. Vadinamoji kauliukų gyvensena tėra dar vienas lėtos savižudybės būdas tiems, kurie per silpni, kad išmėgintų patikimesnį. “

Savaitei baigiantis Palo Alto policija surengė antrą šiais metais kratą Los Alios Hilzo centre, bet visą laimikį sudarė dėžė su pornografiniais filmais, ko gero, sukurtais centruose. Centro vadovas Lorensas Teiloras teigia dėl kratų apgailestaująs vien todėl, kad jos palankiai reklamuojančios centrą jaunimui „Mes priversti kas savaitę atmesti šimtą prašymų. Mes nenorime atrodyti esą uždara įstaiga, bet mums tiesiog stinga patalpų. “

Žurnalo Time reporteriai išsiaiškino, kad išgyvenusiųjų viešnagę centre draugai ir artimieji visi kaip vienas nusiminę dėl to, kaip pasikeitė jų mylimi žmonės. „Neatsakingas, nenuspėjamas, destruktyvus, — šitaip savo tėvą apibūdino devyniolikametis Džeikobas Bleisas iš Niu Heiveno, kai tas grįžo iš EVAAC Ketskile (Niujorko valstijoje). — Jį tuoj pat išmeta iš kiekvieno darbo, didžiąją dalį laiko jo nebūna namie, jis muša mano motiną ir dažnai atrodo apsinešęs, nors nieko nevartoja. Jis nuolatos juokiasi kaip koks beprotis.“ Juokas iš nieko, klasikinis isterijos požymis, yra vienas ryškiausių simptomų to, ką psichiatrai ima vadinti EVAAC liga. Daktaras Džeromas Rokmanas iš Čikagos universiteto Medicinos centro praėjusią savaitę Peorijoje pareiškė: „Jei manęs kas nors būtų paprašęs sukurti įstaigą, kuri visiškai sunaikintų žmogaus asmenybę su visa jos prigimtinė didybe — siekiais, dorovinėmis dvejonėmis, atjauta kitiems ir nepakartojamo individualumo pojūčiu — ko gero, būčiau sukūręs EVAA centrus. Rezultatai nuspėjami: apatija, nepatikimumas, neryžtingumas, maniakinė depresija, nesugebėjimas bendrauti, polinkis į socialinę destrukciją, isterija.“ Daktaro Polo Balberio iš Oksfordo miesto Misisipės valstijoje nuomonė dar griežtesnė: „Kauliukų terapijos praktika tiek EVAA centruose, tiek ir už jų ribų kelia didesnę grėsmę mūsų civilizacijai negu komunizmas. Jie griauna viską, kuo tiki Amerikos ir bet kuri kita visuomenė. Juos reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.“