Люк Рейнхард - Kauliukų žmogus

Už metro nuo manęs siūbavo į šalis du jauni vyrai. Jie aistringai bučiavosi sukišę vienas kitam į burną liežuvį. Pajutau, lyg būčiau trenktas, o gal paglostytas slidžiu šlapių dziundzių maišu.

Žengiau pro juos į šokančių berniukų bei vyrų maišalynę ir pasukau prie laisvo stalelio. Jis buvo gal penkių centimetrų ilgio ir aštuonių pločio, nukrautas trimis tuščiais alaus buteliais, vienuolika cigarečių ir lūpdažiu. Porą minučių nematančiomis akimis santūriai žiūrėjau į triukšmo, dūmų ir vyrų maišatį. Tada kažkoks jaunuolis paklausė manęs, ar noriu išgerti, ir aš užsisakiau butelį alaus. Apsidairęs pamačiau, kad prie dviejų tuzinų stalų dabar sėdi vos vienas kitas žmogus, vieni vyrai, išskyrus pusamžę porą šalia manęs iš dešinės. Vyro veide buvo sustingusi šleikšti šypsena, moteris atrodė rami ir linksma. Kai pažiūrėjau į jų pusę, ji pažvelgė į mane tarsi į kokį psichiatrijos gydyklos ligonį; jos vyras atrodė susinervinęs. Pamerkiau jam akį.

Rodės, man nepavyksta sutelkti žvilgsnio į kurį nors žmogų ar porą, vien į šokančių vyrų liemenis. Galop pakėliau akis ir pažiūrėjau į du vyrus, šokančius arčiausiai manęs. Aukštesnis, netoli trisdešimties metų, buvo šiurkščios, negražios išvaizdos, kreiva nosimi ir tankiais antakiais. Kitas buvo žemesnis, jaunesnis ir gražus, panašiai kaip Piteris Fondą jaunystėje. Jie gana vangiai šoko ir vienas pro kito petį dairėsi į kitas poras.

Man bežiūrint, jaunesnysis staiga nukreipė žvilgsnį į mane, sulapsėjo blakstienomis, kilstelėjo vieną petį ir moteriškai jusliai, gašliai pražiojo drėgnas lūpas. Patyriau seksualinį šoką. Dar niekad niekas nebuvo į mane taip gosliai ir jaudinamai žiūrėjęs.

Bac! Ar tai reiškia, kad visą gyvenimą slapčia buvau latentinis homoseksualistas? Ar mano lytinė reakcija į moteriškai bandantį mane pakabinti vyrą bylojo apie sveiką heteroseksualumą, niekingą iškrypimą ar sveiką biseksualumą?

Atėjo metas įvertinti padėtį. Ko pageidauja Kauliukas — kad būčiau aktyvus ar pasyvus? Ar kaip Dzeusas su Ganimedu, ar kaip Hartas Kreinas su jūreiviu? Ar turiu būti kaip Sokratas, pradedantis kokį seną dialogą su vienu iš savo berniukų, ar Žanas Ženė, aukštielninkas prasižergęs prieš kokio metro aštuoniasdešimties centimetrų vaikščiojančios erekcijos antpuolį? Kauliukas įsakė dviprasmiškai, bet man atrodė, kad pasielgsiu tinkamiau ir labiau nusižengsiu įpročiui, jei būsiu pasyvus ir moteriškas, o ne agresyvus ir vyriškas. Bet kur rasti Dzeusą mano metro devyniasdešimties centimetrų ūgio Ganimedui? Kur tas Didysis Bybis, galintis perplėšti mane pusiau? Kur kas lengviau būtų rasti vyrą, kuris mato manyje savo svajonių Baisiąją Erekciją. Tačiau lengvumas šiuo atveju neturėjo reikšmės. Turėjau būti moterimi, vaidinti moters vaidmenį. Net jeigu šalia savo laikino sutuoktinio atrodyčiau kaip Everestas prie nupiepusio krūmelio, turiu išmokti išsitiesti prieš jį aukštielninkas. Turiu duoti laisvę savo moteriškumui. Kauliukų žmogus niekados negali būti tobulas, kol nepabuvo moterimi.

— Ar galiu pavaišinti tave gėrimu? — paklausė vyras; šalia manęs jis atrodė kaip Everestas prie nupiepusio krūmelio. Buvęs Klivlando „Rudųjų“ gynėjas žiūrėjo į mane tarsi viską gyvenime jau matęs ir jo malonumais persisotinęs žmogus. Ir šypsojosi.

Šešiasdešimt ketvirtas skyrius

Niekada neturi abejoti Kauliuko išmintimi. Jo keliai nesusekami. Jis paėmęs už rankos vedasi tave į prarają, ir staiga ji virsta derlinga lyguma. Tu svirduliuoji nuo Jo užkrautos naštos ir staiga pakyli į orą. Kauliukas niekada nenukrypsta nuo Dao, tu taip pat.

Troškimas perleisti savo kapituliaciją Kauliukui siekiant iš to išlošti yra bergždžias. Tokia kapituliacija niekad neišvaduos tavęs iš ego kančių. Privalai atsisakyti visų savo pastangų, siekių, vertybių ir tikslų, ir tada, tik tada, kai nustosi tikėjęs galįs išnaudoti Kauliuką kokiam savanaudiškam tikslui, pamatysi, kad išsivadavai iš savo naštų ir kad tavo gyvenimas teka laisvai.

Kompromiso negali būti: privalai atsisakyti visko.

Iš „Kauliuko knygos“

Šešiasdešimt penktas skyrius

— Aš skaistus, — pasakiau laibu, gležnu balseliu. — Prašau: buk švelnus.

Šešiasdešimt šeštas skyrius

Esama dviejų galimybių: tu išnaudoji Kauliuką arba leidiesi Kauliuko išnaudojamas.

Iš „Kauliuko knygos“

Šešiasdešimt septintas skyrius

— Dieve, — atsidusau, — man skaudės.

Šešiasdešimt aštuntas skyrius

Gerbiamas daktare Rainhartai,

be galo žaviuosi Jūsų darbu. Mudu su vyru darome kauliukų pratimus kas rytą po pusryčių, paskui prieš miegą ir jaučiamės daug metų jaunesni. Kada turėsite savo televizijos laidą? Kol nebuvome pradėję žaisti emocinę ruletę ir pratimą K, mudu beveik nesišnekėdavome, bet dabar visada rėkiame vienais ant kito arba juokiamės, net kai nežaidžiame kauliukų žaidimų. Malonėkite patarti, kaip galėtume geriau auklėti dukrą Džinę, kad ji tarnautų Kauliukui.

Ji įnoringa mergaitė, tad meldžiasi Jam nereguliariai, beveik visą laiką būna vienoda — miela, drovi mergaitė — ir, kalbant atvirai, mums dėl jos neramu. Mes bandėm prikalbinti ją rytais daryti kauliukų pratimus kartu su mumis ar atskirai, bet, atrodo, niekas nepadeda. Mano vyras retkarčiais, kai liepia Kauliukas, ją muša, bet ir tai nelabai padeda. Vienintelis šių kraštų kauliukų daktaras prieš tris mėnesius iškeliavo į Antarktidą, tad dabar galime kreiptis tik į Jus.

Telydi Jus Šansas

ponia A. Dž. Kempton (Misūrio valstija)

Gerbiamas daktare Rainhartai,

šiandien užtikau savo šešiolikmetę dukrą su laiškanešiu mūsų svetainėje ant sofos, ir ji patarė kreiptis į Jus. Kas čia, po velnių, darosi?!

Nuoširdžiai Jūsų

Džonas Rašas

Šešiasdešimt devintas skyrius

Pirmojo kauliukų kūdikio gimimas, manau, buvo istorinės reikšmės įvykis. Tuoj po 1969 metų Kalėdų man paskambino Arlyna ir pranešė, kad ji su Džeiku lekia į ligoninę gimdyti mūsų kauliukų kūdikio. Jie žinojo, kur mane rasti, nes prieš dvi dienas buvau užsukęs įteikti po kalėdinę dovaną: Arlynai — Britų enciklopediją, Džeikui — dabitišką maudymosi kostiumėlį (Teesie ne mano, o Tavo valia, Kauliuk).

Kai atvažiavau, Arlyna vis dar gimdė, o jos privačioje palatoje siautė netvarka nuo atidarytų dviejų milžiniškų lagaminų, prigrūstų, kaip man pasirodė, vien kūdikio drabužėlių. Pastebėjau mažiausiai trisdešimt vystyklų su išsiuvinėtais ant kiekvieno dviem žaliais kauliukais; didelė dalis pižamų, marškinėlių, kelnyčių ir mažyčių vaikiškų kojinaičių irgi buvo panašiai paženklintos. Man tai pasirodė labai prastas skonis ir pasakiau tai Arlynai, kai ją buvo surakinę gimdymo skausmai, bet kai ji liovėsi dejuoti (jinai teigė, kad skausmai buvę daugiausia malonūs), patikino mane, kad Kauliukas pasirinkęs vieną iš trijų variantų ir liepęs šitaip ženklinti.

Mes trise šnekučiavomės apie viltis, siejamas su kūdikiu. Daugiausia kalbėjo Arlyna. Ji pasakė davusi 215 tikimybių iš 216, kad kūdikį gimdys natūraliai ir kad maitins jį krūtimi — didžiuliam jos džiaugsmui, Kauliukas patvirtino abu variantus. Vis dėlto daugiausia ji plepėjo apie tai, kada reikės pradėti pratinti vaikelį sėdėti ant puoduko ir žaisti su kauliukais.

— Turime pradėti anksti, — be perstojo kartojo Arlyna. — Nenoriu, kad mūsų kūdikis būtų sugadintas visuomenės, kaip aš buvau sugadinta trisdešimt penkerius metus.

— Vis dėlto, Arlyna, — pasakiau, — manau, pirmuosius dvejus ar trejus metus vaikas gali vystytis atsitiktinai ir nesinaudodamas kauliukais.